Kai Vokietija paskelbė karą Rusijai 1914 m. liepos 28 d, rusų kariuomenė buvo telkiama Lietuvos-Vokietijos pasienyje. Lietuvoje buvo vykdoma skubi mobilizacija, pradėti rekvizuoti arkliai ir vežimai, o svarbiausia – maistas, reikalingas kariuomenei. Per Lietuvą Rusijos kariuomenė traukė į Prūsiją. 1914 m. rugpjūčio pab. Rusijos kariuomenė įsiveržė į Rytprūsius, bet patyrė didelį pralaimėjimą. 1915 m. patyrusi pralaimėjimą Prūsijoje, Rusijos kariuomenė ėmė trauktis iš Lietuvos. Netrukus svarbesnės įmonės, valdžios įstaigos, vidurinės mokyklos buvo pradėtos evakuoti į Rusijos gilumą. Apie 300 tūkst. Pabėgėlių lietuvių didelėmis kolonijomis įsikūrė įvairiose Rusijos vietovėse, daugiausia Voroneže, Tambove, Jaroslavlyje, Petrograde, Maskvoje.

1915 09 22 Maskvoje gimė mergaitė, kuriai davė Elenos vardą, o pavardė buvo Rimkevičiūtė. Mergaitės mamos vardas buvo Ona, o tėčio Aleksandras. Ji jau turėjo dvi vyresnes seseris Apoloniją (gim. 1910 m.) ir Veroniką (gim. 1912 m.). Vyresnės seserys buvo gimę Kėdainiuose. Elenos gimimo metrikai buvo išduoti Maskvos šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Taip susiklostė gyvenimas, kad jos besilaukianti mama su dukromis buvo priversta pasitraukti iš Lietuvos, nes čia vyko I pasaulinis karas. Tėvas Aleksandras I pasaulinio karo metu buvo paimtas į nelaisvę Turkijoje (pagal jo dukters Veronikos atsiminimus). Kiek metų teko praleisti toli nuo tėvynės neaišku, bet kaip tik šeima galėjo jie sugrįžo į Lietuvą ir vėl apsigyveno Kėdainių m. Janušavoje. Kėdainiuose Elena lankė lenkišką mokyklą, baigė kelias klases.

Kėdainių lenkų pradžios mokykla įsteigta 1919-02-02. Mokyklą įsteigė ir išlaikė Kėdainių miesto savivaldybė. Tiksli data, kada 1925 m. Kėdainių lenkų pradžios mokykla baigė veiklą, nenustatyta. Kėdainių lenkų pradžios mokykla 1919-1921 m. buvo trijų skyrių, o 1921-1925 m. keturių skyrių bendrojo lavinimo mokymo įstaiga. Pradžios mokyklos lankymas buvo privalomas visiems 7-14 metų amžiaus vaikams.

Ona ir Aleksandras buvo susilaukę dar vieno vaikelio, bet jis mažas mirė. Netrukus, kaip Elenutė dar buvo pauglė 1928 m. spalio 25 d. mirė ir jos motina. Subyrėjo nuo tada ir šeima. Seserys išsibarstė, Veroniką pasiėmė tėvo brolis į Radviliškį, kitos dvi seserys pas žmones tarnavo. Aleksandras po pirmos žmonos mirties vedė antrą kartą Veroniką.

Kiek paaugę seserys persikraustė gyventi į Kauną. Čia viena kitą palaikė, glaudžiai bendravo. Elena į Kauną gyventi atvažiavo 1933 m. kovo mėn. Elena mokėjo siūti, taip užsidirbdavo pragyvenimui. 1935 12 21 nusipirko išsimokėjimui siuvimo mašiną Singer. Ji kainavo 750 litų, tais laikais labai dideli pinigai. Netrukus Elena išvažiavo dirbti Merkinėn, kurį laiką ir Varėnoj sanitare. Išsimokėti baigė tik 1938 07 26, nes niekas pinigėlių dovanai duoti negalėjo, juos reikėjo pačiai uždirbti.

Sanatorijoje ir susipažino su gana išvaizdžiu vyriškiu Pranu Lukoševičium, kuris patraukė jos dėmesį ir jinai jam pasirodė miela mergina. Pranas į sanatoriją pakliuvo todėl, kad bestatydamas tėvų namą gavo traumą, sunkus balkis užkrito ant peties. Toliau sekė gydymas ir siuntimas į sanatoriją. Gyvenimas tik patvirtino, kad nėra to blogo kas neišeitų į gerą. Atsitiko nelaimė, bet jei ne ji, Pranas nebūtų sutikęs Elenos. Prasidėjo graži draugystė iš kurios vėliau susikūrė dar viena šeima.

Elena buvo namu seimininke, kol vyras gyvas buvo. O kai tete numire, atsirado reikalas dirbti. Prasidejo tas laikmetis, kai apie pensijas pradejo sneketi.

Kaip Elena tapo slauge? Ta vasara kai tete numire, Veiveriu ligonines vyr. gydytojas Urbanavicius gavo ganykla is kolukio netoli Skucienes. Jisai paprase Elenos, kad jinai karve perkeltu ir pagirdytu bei kartais pamelztu. Mama kadangi nedirbo, tai mielai apsieme ir dar uz ta paslauga gaudavo pieno. Vasarai besibaigiant, Urbonavicius prieme ja dirbti ligoninej, nes norinciu dirbti valdiska darba zmoniu nebuvo. Tais laikais visi eidavo dirbti y koluky, is kolukio gaudavo arus ir rupindavosi kolukio reikalais. O Elena nuejo dirbti slaugute. Jai parode, ka ir kaip reiks daryti, ir taip pradejo dirbti. 1963 metu vasara pradejo ir isdirbo iki 1983 metu. Elena ligonineje isdirbo 20 metu. O tada reikejo 25 metu darbo stazo,kad gautum pensija.

Elena is pradziu uzdirbdavo 56 rublius. Visa menesy gyvendavom is to atlyginimo. Irena ir Regina jau buvo isvaziave y Kauna. Dar is pradziu vista turejom, parsiuka laikem, darza turejom. Darze reikedavo dirbti, sienaudavom, darzus ravedavom. Valgy virdavom.

Pusryciai: blynu, kiausiny ar koses issivirdavom.

Pietums: kotlietus tankiai darydavom, desreliu is Kauno parvezdavo tai vieni, tai kiti. Parvezdavo desreliu y savaite ar y dvi savaites syki, tai cia buvo labai gerai. Sriubas virdavom.

Vakarienei : pieniskos kleckuciu sriubos, makaroniuku pieniskos siurbos, mieziniu skruopu sriubos, tokiu smulkiu kruopyciu.

Nebudavo saldytuvo, tai y kaniuke sudeda mesa, susudo ir ileidzia y suliny. Saldytuvas atsirado apie 1970 metus. Sena kledabora is kazkur rado. Is dedienes pirkdavom piena. O lasinukai is kur? Irgi pirkdavo.

Elektra atsirado apie 1960-61 metus. Vandens niekada neyvede. O televizorius atsirado... apie 1970 metus. Kai vidurine baigiau, dar nebuvo. Kad nebuvo laiko ziureti televizoriaus. Jeigu nereikia ka padeti mamai, eidavom mokytis nebuvo nei reikalo, nei noro. Dazniausiai TV ziureti eidavom pas Draugelius. Abu dirbo ir valdiska darba turejo ir turejo tik viena mergaite. Ir automobily kaime jie turejo. Pobieda jeigu nori zinoti.

Kiemo vaikai – dedienes vaikai. Tai pavalgai, padarai pamokas, tai darbai, tai malku parnesti, tai vandens parnesti, tai mama siudavo duodavo siules susiuti, tai palyginti.

Transportas? Autobusas pradejo vaziuoti bisky anksciau nei Alma baige vidurine (anksciau nei 1966). Su tuo autobusu vaziuodavom I Kauna mokytis, vaziuodavo per Pazerus iki Veiveriu, per Garliava iki Kauno. Kiek bilietelis kainuodavo? 35 kapeikos iki Kauno.

Mezgimas. Almos hobis buvo mezgimas, jai patiko mokykloj ir pati per save ir is knygu ir is literaturos, knygos pirktines, vieni per kitus. Siulu nemazai sesuo Irute parupindavo, pati nusipirkdavau, ardydavau. Numezgiau toky pirma megztuka balta. Buvo tapornas, mamos numegztu megztiniu n plius vienas. Gal kokia megztiniu 50 ir plius. Dabar akys prastai mato.

(pasakojo Alma Vaitauskiene, uzrase RV, 2010 geguzes 14 diena)

Metams einant gyvenimas kaime darėsi vis sunkesnis, reikėjo kūrenti pečių, vandens prisinešti iš šulinio, todėl Elena persikėlė gyventi į Marijampolę pas dukrą Almą, o paskui ji susipažino su Juozu Utmanu (gim. 1908 04 27) ir už pagalbą jam buityje jis jei leido gyventi pas save bute. Kad nebūtų jokių kalbų ir apkalbų jie fiktyviai apsivedė 1991 04 19 d. Po kelerių metų jis mirė, o Elena liko gyventi viena tame bute. Sulaukusi garbingo amžiaus Elena mire 1999 01 12 begulėdama Marijampolės ligoninėje. Buvo pašarvota Kaune ir palaidota Kauno Panemunės kapinėse, šalia Prano.