Ignas Požėla

Gyveno Lauksodžio parapijos Bardiškių kaime.Žeimelio valsčiaus ūkininkas.

Vedė Lauksodžio bažnyčioje 1937 m. birželio 18 d. Iš tėvų paveldėjo ~70 ha žemės. Po pirmos Sovietų okupacijos, dalį žemės sovietai išdalino naujakuriams ir bežemiams, liko ~30 ha. "Išlaisvinus" vokiečiams, savarankiškai ėmėsi žemę susigrąžinti ir išvarinėti iš savo žemės apdovanotuosius. Po Sovietų antros okupacijos partizanavo. Žmona su 4 vaikais, pagal Požėlos žemę gavusių, tačiau vėliau atimtos, parodymus, ištremta į Sibirą. Sovietų nušautas miške beeinantis. Tiksli palaidojimo vieta nežinoma.

Pas­ku­ti­nis va­ka­ras (žemiau pilnas straipsnis)

Apie Ig­no žū­tį šei­mai laiš­kas į Si­bi­rą atė­jo 1951 me­tų rugp­jū­tį. Bu­vo pa­ra­šy­ta tik tiek, kad I. Po­žė­la nu­šau­tas. Duk­ros apie tė­vą iki šiol dau­giau nie­ko ne­ži­no­jo.

Jos ver­kė vi­są lai­ką, kol Aus­ma pa­sa­ko­jo apie jų tė­vą, apie pa­sku­ti­nį jo gy­ve­ni­mo va­ka­rą. Til­ti­nių na­muo­se vy­rai – Pet­ras Til­ti­nis, Ig­nas Po­žė­la, kai­my­nas Ke­ler­tas ir Til­ti­nių na­muo­se slė­pę­sis nuo vo­kie­čių le­gio­no lat­vis Al­ber­tas va­ka­ro­jo po pir­ties. Na­mai prie miš­ko, ku­rio pa­kraš­ty­je au­go ber­žai.

Už ke­lių šim­tų met­rų nuo Til­ti­nių na­mų, taip pat pa­miš­kė­je gy­ve­no ei­gu­lys Vin­cas Ju­tins­kas, ge­ras P. Til­ti­nio drau­gas. I. Po­žė­la su­ma­nė pa­ts jį ap­lan­ky­ti, pa­si­vaikš­čio­ti, nors bu­vo at­kal­bi­nė­ja­mas.

Aus­ma me­na, kad I. Po­žė­la, jau ženg­da­mas per slenks­tį už­dai­na­vo: „Mer­gai­te, pa­puoš­ki ma­no ka­pą, bal­tais aka­ci­jų žie­dais...“ Tos dai­nos Aus­ma iki šiol ne­ga­li dai­nuo­ti be aša­rų.

Pa­si­gir­do bel­di­mas į du­ris, lie­pė kin­ky­ti ark­lį. Aus­mos mo­čiu­tė Mor­ta Dum­šy­tė-Til­ti­nie­nė, tė­vo ma­ma, pa­sa­kė, kad du­rų nie­ku gy­vu ne­da­rys ir ark­lio ne­kin­kys. Bel­di­mas bai­gė­si.

Ka­dan­gi I. Po­žė­lai gy­ven­ti bu­vo pa­skir­tas se­na­sis Til­ti­nių na­mas, tą va­ka­rą jo nie­kas ir ne­beieš­ko­jo. Nus­te­bo tik, kad ry­tą, kai Aus­ma bu­vo pa­siųs­ta pa­kvies­ti dė­dės Po­žė­los val­gy­ti, jo ne­bu­vo.

Trys die­nos aikš­tė­je

Aus­mos mo­čiu­tė Mor­ta, nu­jau­tu­si kaž­ką ne­ge­ro, nuė­jo pas V. Ju­tins­ką. Šis pa­pa­sa­ko­jo gir­dė­jęs nak­tį šū­vį. Mo­čiu­tė pa­si­kin­kė ark­lį, už­su­ko pas kai­my­nus Ja­nu­šaus­kus, ku­rie pa­pa­sa­ko­jo, kad jiems bu­vo liep­ta pa­kin­ky­ti ark­lį nak­tį ir iš­vež­ti nu­šau­tą I. Po­žė­lą į Rad­vi­liš­kį.

Mo­čiu­tė nie­ko ne­lauk­da­ma nu­lė­kė į Rad­vi­liš­kį. Prie tvo­ros, ku­ri anks­čiau juo­sė tur­ga­vie­tę prie ra­jo­no Ta­ry­bos na­mų, pa­ma­tė gu­lin­čius ke­tu­rių vy­rų kū­nus. At­pa­ži­no Ig­ną Po­žė­lą.

Pet­ras Til­ti­nis su sa­vo ma­ma nu­va­žia­vo į Rad­vi­liš­kį at­siim­ti kū­no. En­kė­vė­dis­tai nea­ti­da­vė. Aus­mos mo­čiu­tė tris die­nas iš ei­lės va­žia­vo pra­šy­ti kū­no, bet ne­ga­vo pa­lai­do­ti. Ket­vir­tą­ją die­ną kū­nų Rad­vi­liš­kio cent­re ne­be­bu­vo. Gi­mi­nai­tis, dir­bęs apy­lin­kė­je, pa­sa­kė, kad kū­nus iš­ve­žė ir už­ka­sė Ty­ru­lių dur­py­no pel­kė­se. Tiks­lios vie­tos ne­ži­nąs.

Ka­pas – Ty­ru­lių pel­kės

Aus­ma pa­sa­ko­jo, kad jos mo­čiu­tė Ty­ru­lių pel­kė­se ger­vuo­giau­da­ma ap­ti­ko vie­tą, kur ne­se­niai kas­ta. Ji spė­ju­si, kad ten ir bu­vo I. Po­žė­los pa­lai­do­ji­mo vie­ta.

Su­ta­rė va­žiuo­ti kū­ną iš­kas­ti ir pa­lai­do­ti pa­gar­biai.

Aus­ma me­na pa­sa­ko­jus, kad bū­tent Ty­ru­lių pel­kė­se yra pa­lai­do­ta ir dau­giau en­ka­vė­dis­tų nu­kan­kin­tų žmo­nių kū­nų. Ta­čiau en­ka­vė­dis­tai, pa­ju­tę, kad yra dau­giau no­rin­čių iš­si­kas­ti sa­vo ar­ti­mų­jų kū­nus iš Ty­ru­lių pel­kių ir pa­gar­biai pa­lai­do­ti, ap­su­po pel­kes ir nie­ko ne­pri­lei­do ten priei­ti. Ty­ru­lių pel­kė­se am­ži­no poil­sio vie­ta ga­li bū­ti ne­ma­žai Lie­tu­vos par­ti­za­nų.

Se­se­rys Po­žė­lai­tės, brauk­da­mos aša­ras pa­sa­ko­jo, kad ant pa­mink­li­nio ak­mens, kur pa­lai­do­ta ma­ma, 1990 me­tais par­vež­ti iš Si­bi­ro se­sers Ja­ni­nos pa­lai­kai, įra­šė ir tė­vo var­dą ir at­ve­žė iš Vis­man­tų nuo ber­žy­no sau­je­lę že­mės.

Di­džiau­sia duk­rų sva­jo­nė bū­tų su­ras­ti, kur Ty­ru­lių pel­kė­se pa­lai­do­tas jų tė­vas, spė­ja, gal yra li­kę me­nan­čių Ty­ru­lių pel­kių pa­lai­do­ji­mus žmo­nių.