Mindaugas - Mindovg I King of Lithuania

public profile

Mindaugas - Mindovg I King of Lithuania's Geni Profile

Share your family tree and photos with the people you know and love

  • Build your family tree online
  • Share photos and videos
  • Smart Matching™ technology
  • Free!

Share

Related Projects

Mindaugas Mandolphum, King of Lithuania

Russian: Миндовг Мендольф, король Литвы, Ukrainian: Міндоўг, King of Lithuania, Belarusian: Міндовг, King of Lithuania, Polish: Mendowg, King of Lithuania, Lithuanian: Mindaugas, Lietuvos Karalius
Also Known As: "Mindovg I", "Mendog", "Mindoŭh"
Birthdate:
Birthplace: Lithuania? aka Mendog or Mindove
Death: Died in Agluona, Lithuania
Cause of death: Assassinated by Treniota
Place of Burial: Agluona, Lithuania
Immediate Family:

Son of Ryngold - Ringaudas 1st Grand Duke of Lithuania; Ringaudas, Kunigaikštis; Unknown wife of Ryngold and Gertruda
Husband of Agna? of Šiauliai; Morta MIndaugienė, Queen of Lithuania; N and Martha Vismantienė, Queen of Lithuania
Father of Vaišelga Vaišvilkas Laurutio Mindaugaitis, Grand Duke of Lithuania; Ramona / Ramune Mindaugaite; Rupeikis; Rūklys; Vaišelga Laurušas and 4 others
Brother of Lengvenis; Viligaila; N Ringoldaitė; N Ringoldaitė; Ona (Anna) Ringaudaitė and 4 others

Occupation: Grand Duke, later King, of Lithuania
Managed by: FARKAS Mihály László
Last Updated:

About Mindaugas - Mindovg I King of Lithuania

http://familypedia.wikia.com/wiki/List_of_rulers_of_Lithuania

===========================

wikipedia - Mindaugas (ca. 1203 – fall 1263) was the first known Grand Duke of Lithuania and the only King of Lithuania. Little is known of his origins, early life, or rise to power; he is mentioned in a 1219 treaty as an elder duke, and in 1236 as the leader of all the Lithuanians. The contemporary and modern sources discussing his ascent mention strategic marriages along with banishment or murder of his rivals. He extended his domain into regions southeast of Lithuania proper during the 1230s and 1240s. In 1250 or 1251, during the course of internal power struggles, he was baptised as a Roman Catholic; this action enabled him to establish an alliance with the Livonian Order, a long-standing antagonist of the Lithuanians. During the summer of 1253 he was crowned King of Lithuania, ruling between 300,000 and 400,000 subjects.[1]

While his ten-year reign was marked by various state-building accomplishments, Mindaugas's conflicts with relatives and other dukes continued, and Samogitia (western Lithuania) strongly resisted the alliance's rule. His gains in the southeast were challenged by the Tatars. He broke peace with the Livonian Order in 1261, possibly renouncing Christianity, and was assassinated in 1263 by his nephew Treniota and another rival, Duke Daumantas. His three immediate successors were assassinated as well. The disorder was not resolved until Traidenis gained the title of Grand Duke ca. 1270.

Although his reputation was unsettled during the following centuries and his descendants were not notable, he gained standing during the 19th and 20th centuries. Mindaugas was the only King of Lithuania;[2] while most of the Lithuanian Grand Dukes from Jogaila onward also reigned as Kings of Poland, the titles remained separate. Now generally considered the founder of the Lithuanian state, he is also now credited with stopping the advance of the Tatars towards the Baltic Sea, establishing international recognition of Lithuania, and turning it towards Western civilization.[2][3] In the 1990s the historian Edvardas Gudavičius published research supporting an exact coronation date – 6 July 1253. This day is now an official national holiday, Statehood Day.

Sources, family, and name: - (Main article: House of Mindaugas) Contemporary written sources about Mindaugas are very scarce. Much what is known about his reign is obtained from the Livonian Rhymed Chronicle and the Hypatian Codex. Both of these chronicles were produced by enemies of Lithuania and thus have anti-Lithuanian bias, particularly the Hypatian Codex.[4] They are also incomplete: both of them lack dates and locations even for the most important events. For example, the Livonian Rhymed Chronicle devoted 125 poetry lines to Mindaugas' coronation, but failed to mention either the date or the location.[5] Other important sources are the papal bulls regarding baptism and coronation of Mindaugas. The Lithuanians did not produce any surviving records themselves, except for a series of acts granting lands to the Livonian Order, but their authenticity is disputed. Due to lack of sources, some important questions regarding Mindaugas and his reign cannot be answered.[4]

Because written sources covering the era are scarce, Mindaugas' origins and family tree have not been conclusively established. The Bychowiec Chronicles, dating from the 16th and 17th centuries, have been discredited in this regard, since they assert an ancestry from the Palemonids, a noble family said to have originated within the Roman Empire.[6] His year of birth, sometimes given as ca. 1200, is at other times left as a question mark.[7][8] His father is mentioned in the Livonian Rhymed Chronicle as a powerful duke (ein kunic grôß), but is not named; later chronicles give his name as Ryngold.[9][10] Dausprungas, mentioned in the text of a 1219 treaty, is presumed to have been his brother, and Dausprungas' sons Tautvilas and Gedvydas his nephews. He is thought to have had two sisters, one married to Vykintas and another to Daniel of Halych. Vykintas and his son Treniota played major roles in later power struggles. Mindaugas had at least two wives, Morta and Morta's sister, whose name is unknown, and possibly an earlier wife; her existence is presumed because two children – a son named Vaišvilkas and an unnamed daughter married to Svarn in 1255 – were already leading independent lives when Morta's children were still young. In addition to Vaišvilkas and his sister, two sons, Ruklys and Rupeikis, are mentioned in written sources. The latter two were assassinated along with Mindaugas. Information on his sons is limited and historians continue to discuss their number. He may have had two other sons whose names were later conflated by scribes into Ruklys and Rupeikis.[9]

In the 13th century Lithuania had little contact with foreign lands. Lithuanian names sounded obscure and unfamiliar to various chroniclers, who altered them to sound more like names in their native language.[11] Mindaugas' name in historic texts was recorded in various distorted forms:[12] Mindowe in Latin; Mindouwe, Myndow, Myndawe, and Mindaw in German; Mendog, Mondog, Mendoch, and Mindovg in Polish; and Mindovg, Mindog, and Mindowh in Russian, among others.[11] Since Russian sources provide the most information about Mindaugas' life, they were judged the most reliable by linguists reconstructing his original Lithuanian name. The most popular Russian rendition was Mindovg, which can quite easily and naturally be reconstructed as Mindaugas or Mindaugis.[11] In 1909 the Lithuanian linguist Kazimieras Būga published a research paper supporting the suffix -as, which has since been widely accepted. Mindaugas is an archaic disyllabic Lithuanian name, used before the Christianization of Lithuania, and consists of two components: min and daug.[12] Its etymology may be traced to "daug menąs" (much wisdom) or "daugio minimas" (much fame).[11]

Rise to power:

Lithuania was ruled during the early 13th century by a number of dukes and princes presiding over various fiefdoms and tribes.[13] They were loosely bonded by commonalities of religion and tradition, trade, kinship, joint military campaigns, and the presence of captured prisoners from neighboring areas.[8][14] Western merchants and missionaries began seeking control of the area during the 12th century, establishing the city of Riga, Latvia in 1201. Their efforts in Lithuania were temporarily halted by defeat at the Battle of Saule in 1236, but armed Christian orders continued to pose a threat.[15] The country had also undergone incursions by the Mongol Empire.[16]

A treaty with Galicia–Volhynia, signed in 1219, is usually considered the first conclusive evidence that the Baltic tribes in the area were uniting in response to these threats.[17] The treaty's signatories include twenty Lithuanian dukes and one dowager duchess; it specifies that five of these were elder and thus took precedence over the remaining sixteen.[18] Mindaugas, despite his youth, as well as his brother Dausprungas are listed among the elder dukes, implying that they had inherited their titles.[19] The Livonian Rhymed Chronicle describes him as the ruler of all Lithuania in 1236.[20][21] His path to this title is not clear. Ruthenian chronicles mention that he murdered or expelled several other dukes, including his relatives.[3][17] Historian S.C. Rowell has described his rise to power as taking place through "the familiar processes of marriage, murder and military conquest."[22]

During the 1230s and 1240s, Mindaugas strengthened and established his power in various Baltic and Slavic lands.[9] Warfare in the region intensified; he battled German forces in Kurland, while the Mongols destroyed Kiev in 1240 and entered Poland in 1241, defeating two Polish armies and burning Kraków.[14] The Lithuanian victory in the Battle of Saule temporarily stabilized the northern front, but the Christian orders continued to make gains along the Baltic coast, founding the city of Klaipėda (Memel). Constrained in the north and west, Mindaugas moved to the east and southeast, conquering Navahrudak, Hrodna, Vawkavysk, and the Principality of Polotsk.[23] In about 1239 he appointed his son Vaišvilkas to govern these areas, then known as Black Ruthenia.[20] In 1248, he sent his nephews Tautvilas and Edivydas, the sons of his brother Dausprungas, along with Vykintas, the Duke of Samogitia, to conquer Smolensk, but they were unsuccessful. His attempts to consolidate his rule in Lithuania met with mixed success; in 1249, an internal war erupted when he sought to seize his nephews' and Vykintas' lands.[20].........

Legacy:

Mindaugas held a dubious position in Lithuanian historiography until the Lithuanian national revival of the 19th century.[2] While pagan sympathizers held him in disregard for betraying his religion, Christians saw his support as lukewarm.[2] He received only passing references from Grand Duke Gediminas and was not mentioned at all by Vytautas the Great.[2] His known family relations end with his children; no historic records note any connections between his descendants and the Gediminids dynasty that ruled Lithuania and Poland until 1572.[45] A 17th-century rector of Vilnius University held him responsible for the troubles then being experienced by the Polish–Lithuanian Commonwealth ("the seed of internal discord among the Lithuanians had been sown".)[2] A 20th-century historian charged him with the "destruction of the organization of the Lithuanian state".[2] The first academic study of his life by a Lithuanian scholar, Jonas Totoraitis (Die Litauer unter dem König Mindowe bis zum Jahre 1263) was not published until 1905.[2] In the 1990s historian Edvardas Gudavičius published his findings[2] pinpointing a coronation date, which became a national holiday. The 750th anniversary of his coronation was marked in 2003 by the dedication of the Mindaugas Bridge in Vilnius, numerous festivals and concerts, and visits from other heads of state.[46][47][48].....

============================

http://fmg.ac/Projects/MedLands/LITHUANIA.htm --------------------

http://www.rulex.ru/01130752.htm http://militera.lib.ru/common/solovyev1/03_03.html http://vokurat.ru/1250-1300.html -------------------- Mindaugas (g. apie 1200 m. – 1263 m. rugsėjo 12 d.) – Lietuvos didysis kunigaikštis (~1236-1253 m.), taip pat pirmasis Lietuvos karalius (1253–1263 m.). Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė.

Istoriografijoje nuo XX a. pradžios vyrauja savotiška aksioma virtusi rusų istoriko Dmitrijaus Ilovaiskio XIX a. 7-ajame dešimtmetyje iškelta ir ukrainiečių istoriko Vladimiro Antonovičiaus 1878 m. išplėtota hipotezė, anot kurios Lietuvos valstybė buvusi sukurta būtent Mindaugo; pastaruoju metu vis daugiau istorikų šią daugelio istorijos šaltinių duomenims prieštaraujančią hipotezę atmeta ir teigia Lietuvos valstybę gyvavus jau apie 1200 m. ar net IX–XII a.[reikalingas šaltinis] Turinys

   1 Mindaugo kilmė ir giminystės ryšiai
   2 Mindaugo veikla iki 1248 metų
   3 1249–1254 m. vidaus karas. Mindaugo krikštas ir jo išdavos
   4 Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės. Paskutinieji Mindaugo valdymo metai
   5 Šaltiniai
   6 Nuorodos

Mindaugo kilmė ir giminystės ryšiai

Žinių apie Mindaugo kilmę ir artimiausius giminaičius istorijos šaltiniuose labai nedaug. Sprendžiant iš Livonijos eiliuotojoje kronikoje įvardyto Mindaugo tėvo turėto didžiojo kunigo (vok. ein kunic grôß) titulo, Henriko Latvio kronikoje nurodytų kai kurių iki Mindaugo valdžiusių LDK valdovų žūties datų ir Voluinės metraščio žinios apie tai, kad 1219 m. Lietuvos ir Haličo-Voluinės taikos sutartis buvo sudaryta ir dviejų Mindaugo brolių ar pusbrolių vardu, galima spėti Mindaugą buvus arba 1213 m. prie Lielvardės žuvusio tiksliai neidentifikuoto Lietuvos didžiojo kunigaikščio, arba Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“ „Živinbudo“ sūnumi, taip pat Daujoto jaunesniuoju broliu ar pusbroliu.

Kai kurie istorikai teigia, kad Mindaugas galėjo būti kunigaikščio Rimgaudo įpėdinis. Mindaugo veikla iki 1248 metų

Istorijos šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m. kaip vienas iš kelių tikrosios Lietuvos arba vad. Lietuvos žemės kunigaikščių, kurių vardu gal smulkių lietuvių kunigaikštysčių konfederacijos vadovų, o gal tik vieno Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“ „Živinbudo“ pasiuntiniai tais metais sudarė Lietuvos ir Haličo-Voluinės valstybių taikos sutartį.

Kada Mindaugas įveikė kitus (hipotetinius) kandidatus į žuvusio jo brolio (?) paliktą tuščią Lietuvos valdovo sostą ir tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ar (pasak D. Ilovaiskio–E. Gudavičiaus teorijos) „pirmuoju suvienytos Lietuvos valdovu“, tiksliai nežinoma, tačiau tai, kad 1236 m. Haličo-Volynės didysis kunigaikštis Danila Romanovičius su Mindaugu derėjosi kaip su visos Lietuvos valdovu leidžia manyti, jog pastarasis didžiuoju kunigaikščiu tapo 1236 m. ar šiek tiek anksčiau.

1244 m. prieš Livonijos ordino valdžią sukilusiems pietiniams kuršiams pasiprašius Mindaugo globos, 1244–1245 m. žiemą pastarojo vadovaujama LDK kariuomenė, tada nesėkmingai bandžiusi užimti Livonijos riterių neseniai užvaldytą buvusią kuršių Embūtės (dabar − Latvijoje, Liepojos rajono rytuose) pilį, visame tuometiniame Pietų Kurše (t. y. būsimoje „žemaičių dounininkų“ teritorijoje, – nepainioti su dabartinės, latviškosios Kurzemės pietine dalimi) ir galbūt nedidelėje tuometinio Šiaurės Kuršo dalyje (dab. Liepojos rajono pietinėje dalyje) laikinai įtvirtino Lietuvos didžiojo kunigaikščio administraciją.

1248 m. sausio 15 d. kartu su Tautvilu ir Gedvydu Protvos mūšyje nugalėjo Rusios kariuomenę, mūšio metu žuvo Rusios kunigaikštis Michailas Jaroslavičius Narsusis 1249–1254 m. vidaus karas. Mindaugo krikštas ir jo išdavos 1248 m. išsiplėtusio Mindaugo domeno ir svarbesnių Mindaugo pilių lokalizacijos schema (pagal G. Zabielą) 200 litų sidabro ir aukso moneta (2003 m.) 750-osioms Mindaugo karūnavimo metinėms.

1248 m. pab. ar pačioje 1249 m. pr. Mindaugui iš savo sūnėnų (našlaičių Daujoto sūnų) Tautvilo ir Gedvydo bei šių dviejų kunigaikščių motinos brolio, visą ar dalį tuometinės Žemaitijos valdžiusio Vykinto atėmus jų tėvonijas, 1249 m. pavasarį ar vasarą Lietuvoje kilo vidaus karas (sprendžiant iš Volynės metraščio, tas karas kilo dėl „Lietuvos žemės“; pasak daugumos istorikų, Tautvilas su Gedvydu Lietuvos žemę ar jos dalį valdė iki 1248 m.). Mindaugo brolėnus stipria volynėnų ir polovcų kariuomene nedelsdama parėmė Haličo-Volynės valstybė; Tautvilas apie 1250 m. pr. dar atvyko į Rygą, ten apsikrikštijo, užsitikrino Livonijos katalikų bažnyčios hierarchų bei (neilgam laikui) Livonijos ordino paramą kovoje su Mindaugu ir tikriausiai apsiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vis dėlto iki 1254 m. trukęs Mindaugo karas su jo (centralizatoriška?) politika nepatenkintais vidaus oponentais (dauguma aukštaičių, rytinių (Vidurio Lietuvos) žemaičių, nalšėnų ir jotvingių 1249–1254 m. vidaus karo metu liko ištikimi Mindaugui) ir jų užsienio rėmėjais baigėsi visiška Mindaugo pergale. 1251 m. Mindaugo delegacijai, atvykusiai pas popiežių Inocentą IV tartis dėl Lietuvos valdovo krikšto, vadovavo Parbus. 1251 m. vasarį ar kovą apsikrikštijęs (šio krikšto iniciatorius buvo Livonijos krašto magistras Andrius Štirijietis) ir visokeriopą Vokiečių ordino Livonijos šakos palaikymą užsitikrinęs Mindaugas greitai išardė ir įveikė antilietuvišką tikrosios Lietuvos („Lietuvos žemės“) kunigaikščių Tautvilo ir Gedvydo, Haličo-Volynės, pietinių jotvingių ir vakarinių žemaičių koaliciją (daugumą Tautvilą palaikiusių lietuvių ir jotvingių Mindaugas nugalėjo ar perviliojo į savo pusę dar iki 1252 m. pab.). Mindaugo krikštas (nežinomo XVII a. Lietuvos dailininko paveikslo, vaizduojančio vyskupą Vitą, fragmentas)

Netrukus po Mindaugo ir kelių šimtų (?) jo artimųjų bei vasalų katalikiško krikšto (Volynės metraščio liudijimu, Mindaugo krikštas buvęs grynai formalus), t. y. 1251 m. liepos 17 d., Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė popiežiaus Inocento IV Milane surašyta bule buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste, suteikiant jai „šv. Petro nuosavybės“ teises, – taip Lietuvą kaip suverenų europinės politikos subjektą pripažino didžiausias tuometinės Vakarų Europos autoritetas, taigi ir pati Europa.

Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą[1] popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Haidenreichą. 1253 m. liepos 6-ąją[2] arba birželio 29-ąją[3] (sekmadienį, kuris tais metais sutapo su šv. apaštalų Petro ir Povilo švente) Mindaugas ir Morta gal specialiai vainikavimo iškilmėms sumūrytoje pirmojoje Vilniaus katedroje (pasak dalies lietuvių archeologų bei architektūros istorikų), o gal dab. Palatavio piliakalnyje esą stovėjusioje Latavos pilyje (pasak T. Baranausko) buvo vainikuoti (Rygos meistrų nukaldintomis karūnomis) Lietuvos karaliumi ir karaliene. Netrukus po to (1253 m. liepą) mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Mindaugas kryžiuočiams atidavė visą Nadruvą, kai kurias tuometinės Žemaitijos teritorijas ir pusę Dainavos, 1255 m. spalį – visą Lietuvos valdytą Sėlos dalį, o 1259 m. rugpjūčio 7 d. – visą tuometinę Žemaitiją (beveik iki Šventosios rytuose), visą Skalvą ir beveik visą Dainavą.

Su Haličo-Volynės didžiuoju kunigaikščiu Danila Romanovičiumi Mindaugas susitaikė apie 1254 m. pab. (1255 m. taika dar buvo sustiprinta Mindaugui ar Vaišelgai už Danilos sūnaus Švarno ištekinus Mindaugo dukterį). 1258–1259 m. žiemą šią taiką nutraukė Aukso ordos karvedžio Burundajaus vadovaujamos totorių ir jų priverstinių sąjungininkų volynėnų kariuomenės žygis, kurio metu buvo nusiaubta ne tik tikroji Lietuva, bet ir Nalšia bei Dainava (iš popiežiaus Aleksandro IV 1260 m. bulės matyti, kad nuo šio totorių ir volynėnų puolimo nukentėjo didesnė LDK dalis). Dalis istorikų svarbiausiu Burundajaus žygio akstinu laiko „antitotorišką“ karaliaus Mindaugo politiką, – žinoma, kad 1255 m. jis netgi planavo ir jau buvo pradėjęs (netikėtai nutrūkusį) Lietuvos kariuomenės žygį į totorių valdomą Kijevą. Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės. Paskutinieji Mindaugo valdymo metai

Padrąsintas po Durbės mūšio kilusio antivokiško prūsų ir kitų baltų sukilimo bei pakurstytas LDK submonarcho Treniotos, 1261 m. vasaros pab. ar rudens pradžioje Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės; išvijęs iš LDK beveik visus joje buvusius vokiečius ir susigrąžinęs 1259 m. jo paties Vokiečių ordinui užrašytą Žemaitiją, jis vėl atnaujino LDK karą su kryžiuočiais. Paminklas Mindaugui Vilniuje

1268 m. popiežius Klemensas IV vienoje savo bulių Mindaugą pavadino „šviesios atminties valdovu“, – toks Mindaugo įvardijimas ne vieną istoriką privertė suabejoti Mindaugo 1261 m. apostazės realumu; vis dėlto tą apostazę nepriklausomai vienas nuo kito patvirtina net keturi iš skirtingų kraštų (Volynės, Livonijos, Lenkijos ir Lietuvos) kilę XIII–XIV a. šaltiniai, o Klemensas IV 1268 m. galėjo būti tiesiog nieko negirdėjęs apie Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės, nes popiežiumi jis tapo jau po Mindaugo mirties. [4][5]

1263 m. rudenį Mindaugą (kartu galbūt ir jo sūnus Replį bei Girstautą) nužudė Treniotos (?) vadovaujami suokalbininkai. Viena iš kelių spėjamų Mindaugo žūties vietų yra Agluona (dabar – Latvijoje, į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Čia planuojama už paaukotas lėšas pastatyti paminklą 2013 m. per 750-ąsias Mindaugo žūties metines.[6] Iškart po Mindaugo žūties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pusmečiui tapo Treniota, o 1264 m. pavasario pab. (?) – Mindaugo sūnus Vaišelga. Šaltiniai

   ↑ Ši antroji (?) Mindaugo žmona daugelio istorikų tapatinama su 1251 m. neva paties Mindaugo prie Tviremet' (=Vembutų?) pilies nukauto Vismanto našle, – nors Lietuvos ir Volynės 1219 m. taikos sutarčiai skirtame Volynės metraščio įraše aiškiai pasakyta, kad Vismanto našlę sau (į žmonas ar suguloves) „pasiėmė“ Vismantą nukovęs Mindaugaitis.
   ↑ Pagal E. Gudavičiaus datavimą; Mindaugo vainikavimo diena šis istorikas yra siūlęs laikyti ir 1253 m. liepos 13-ąją.
   ↑ Pagal T. Baranausko datavimą.
   ↑ Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a., V., 1987, p. 274, 275.
   ↑ Baranauskas T., Mindaugo karūnavimo ir Lietuvos karalystės problemos // „Voruta“, Nr. 6 (504), 2002-03-23
   ↑ http://www.diena.lt/dienrastis/tema/karaliui-mindaugui-paminklas-iskils-ir-latvijoje-342688#axzz1zq6qn5QU Paminklas Mindaugui Latvijoje 

-------------------- Mindaugas (ca. 1203 – fall 1263) was the first known Grand Duke of Lithuania and the only King of Lithuania. Little is known of his origins, early life, or rise to power; he is mentioned in a 1219 treaty as an elder duke, and in 1236 as the leader of all the Lithuanians. The contemporary and modern sources discussing his ascent mention strategic marriages along with banishment or murder of his rivals. He extended his domain into regions southeast of Lithuania proper during the 1230s and 1240s. In 1250 or 1251, during the course of internal power struggles, he was baptised as a Roman Catholic; this action enabled him to establish an alliance with the Livonian Order, a long-standing antagonist of the Lithuanians. During the summer of 1253 he was crowned King of Lithuania, ruling between 300,000 and 400,000 subjects.

While his ten-year reign was marked by various state-building accomplishments, Mindaugas's conflicts with relatives and other dukes continued, and Samogitia (western Lithuania) strongly resisted the alliance's rule. His gains in the southeast were challenged by the Tatars. He broke peace with the Livonian Order in 1261, possibly renouncing Christianity, and was assassinated in 1263 by his nephew Treniota and another rival, Duke Daumantas. His three immediate successors were assassinated as well. The disorder was not resolved until Traidenis gained the title of Grand Duke ca. 1270.

Although his reputation was unsettled during the following centuries and his descendants were not notable, he gained standing during the 19th and 20th centuries. Mindaugas was the only King of Lithuania; while most of the Lithuanian Grand Dukes from Jogaila onward also reigned as Kings of Poland, the titles remained separate. Now generally considered the founder of the Lithuanian state, he is also now credited with stopping the advance of the Tatars towards the Baltic Sea, establishing international recognition of Lithuania, and turning it towards Western civilization.[2][3] In the 1990s the historian Edvardas Gudavičius published research supporting an exact coronation date – 6 July 1253. This day is now an official national holiday, Statehood Day.

Sources, family, and name

Contemporary written sources about Mindaugas are very scarce. Much what is known about his reign is obtained from the Livonian Rhymed Chronicle and the Hypatian Codex. Both of these chronicles were produced by enemies of Lithuania and thus have anti-Lithuanian bias, particularly the Hypatian Codex. They are also incomplete: both of them lack dates and locations even for the most important events. For example, the Livonian Rhymed Chronicle devoted 125 poetry lines to Mindaugas' coronation, but failed to mention either the date or the location.[5] Other important sources are the papal bulls regarding baptism and coronation of Mindaugas. The Lithuanians did not produce any surviving records themselves, except for a series of acts granting lands to the Livonian Order, but their authenticity is disputed. Due to lack of sources, some important questions regarding Mindaugas and his reign cannot be answered.

Because written sources covering the era are scarce, Mindaugas' origins and family tree have not been conclusively established. The Bychowiec Chronicles, dating from the 16th and 17th centuries, have been discredited in this regard, since they assert an ancestry from the Palemonids, a noble family said to have originated within the Roman Empire. His year of birth, sometimes given as ca. 1200, is at other times left as a question mark. His father is mentioned in the Livonian Rhymed Chronicle as a powerful duke (ein kunic grôß), but is not named; later chronicles give his name as Ryngold. Dausprungas, mentioned in the text of a 1219 treaty, is presumed to have been his brother, and Dausprungas' sons Tautvilas and Gedvydas his nephews. He is thought to have had two sisters, one married to Vykintas and another to Daniel of Halych. Vykintas and his son Treniota played major roles in later power struggles. Mindaugas had at least two wives, Morta and Morta's sister, whose name is unknown, and possibly an earlier wife; her existence is presumed because two children – a son named Vaišvilkas and an unnamed daughter married to Svarn in 1255 – were already leading independent lives when Morta's children were still young. In addition to Vaišvilkas and his sister, two sons, Ruklys and Rupeikis, are mentioned in written sources. The latter two were assassinated along with Mindaugas. Information on his sons is limited and historians continue to discuss their number. He may have had two other sons whose names were later conflated by scribes into Ruklys and Rupeikis.

In the 13th century Lithuania had little contact with foreign lands. Lithuanian names sounded obscure and unfamiliar to various chroniclers, who altered them to sound more like names in their native language. Mindaugas' name in historic texts was recorded in various distorted forms: Mindowe in Latin; Mindouwe, Myndow, Myndawe, and Mindaw in German; Mendog, Mondog, Mendoch, and Mindovg in Polish; and Mindovg, Mindog, and Mindowh in Russian, among others. Since Russian sources provide the most information about Mindaugas' life, they were judged the most reliable by linguists reconstructing his original Lithuanian name. The most popular Russian rendition was Mindovg, which can quite easily and naturally be reconstructed as Mindaugas or Mindaugis. In 1909 the Lithuanian linguist Kazimieras Būga published a research paper supporting the suffix -as, which has since been widely accepted. Mindaugas is an archaic disyllabic Lithuanian name, used before the Christianization of Lithuania, and consists of two components: min and daug. Its etymology may be traced to "daug menąs" (much wisdom) or "daugio minimas" (much fame).

Rise to power

Lithuania was ruled during the early 13th century by a number of dukes and princes presiding over various fiefdoms and tribes. They were loosely bonded by commonalities of religion and tradition, trade, kinship, joint military campaigns, and the presence of captured prisoners from neighboring areas. Western merchants and missionaries began seeking control of the area during the 12th century, establishing the city of Riga, Latvia in 1201. Their efforts in Lithuania were temporarily halted by defeat at the Battle of Saule in 1236, but armed Christian orders continued to pose a threat. The country had also undergone incursions by the Mongol Empire.

A treaty with Galicia–Volhynia, signed in 1219, is usually considered the first conclusive evidence that the Baltic tribes in the area were uniting in response to these threats. The treaty's signatories include twenty Lithuanian dukes and one dowager duchess; it specifies that five of these were elder and thus took precedence over the remaining sixteen. Mindaugas, despite his youth, as well as his brother Dausprungas are listed among the elder dukes, implying that they had inherited their titles. The Livonian Rhymed Chronicle describes him as the ruler of all Lithuania in 1236. His path to this title is not clear. Ruthenian chronicles mention that he murdered or expelled several other dukes, including his relatives. Historian S.C. Rowell has described his rise to power as taking place through "the familiar processes of marriage, murder and military conquest."

During the 1230s and 1240s, Mindaugas strengthened and established his power in various Baltic and Slavic lands. Warfare in the region intensified; he battled German forces in Kurland, while the Mongols destroyed Kiev in 1240 and entered Poland in 1241, defeating two Polish armies and burning Kraków. The Lithuanian victory in the Battle of Saule temporarily stabilized the northern front, but the Christian orders continued to make gains along the Baltic coast, founding the city of Klaipėda (Memel). Constrained in the north and west, Mindaugas moved to the east and southeast, conquering Navahrudak, Hrodna, Vawkavysk, and the Principality of Polotsk, but there is no information about any battles for those cities. In 1246 by Chronic of Gustynia he was baptized by Orthodox church in Navahrudak, but later because of political situation he was re-baptized by Catholic church. In about 1239 he appointed his son Vaišvilkas to govern these areas, then known as Black Ruthenia. In 1248, he sent his nephews Tautvilas and Edivydas, the sons of his brother Dausprungas, along with Vykintas, the Duke of Samogitia, to conquer Smolensk, but they were unsuccessful. His attempts to consolidate his rule in Lithuania met with mixed success; in 1249, an internal war erupted when he sought to seize his nephews' and Vykintas' lands.

Path to coronation

Tautvilas, Edivydas, and Vykintas formed a powerful coalition in opposition to Mindaugas, along with the Samogitians of western Lithuania, the Livonian Order, Daniel of Galicia (Tautvilas and Edivydas' brother-in-law), and Vasilko of Volhynia. The princes of Galicia and Volhynia managed to gain control over Black Ruthenia, disrupting Vaišvilkas' supremacy. Tautvilas strengthened his position by traveling to Riga and accepting baptism by the Archbishop. In 1250, the Order organized a major raid through the lands of Nalšia into the domains of Mindaugas in Lithuania proper, and a raid into those parts of Samogitia that still supported him. Attacked from the north and south and facing the possibility of unrest elsewhere, Mindaugas was placed in an extremely difficult position, but managed to use the conflicts between the Livonian Order and the Archbishop of Riga to further his own interests. He succeeded in bribing Order Master Andreas von Stierland, who was still angry at Vykintas for the defeat at the Battle of Saule in 1236, by sending him "many gifts".

In 1250 or 1251, Mindaugas agreed to receive baptism and relinquish control over some lands in western Lithuania, in return for an acknowledgment by Pope Innocent IV as king. The Pope welcomed a Christian Lithuania as a bulwark against Mongol threats; in turn, Mindaugas sought papal intervention in the ongoing Lithuanian conflicts with the Christian orders. On 17 July 1251, the pope signed two crucial papal bulls. One ordered the Bishop of Chełmno to crown Mindaugas as King of Lithuania, appoint a bishop for Lithuania, and build a cathedral. The other bull specified that the new bishop was to be directly subordinate to the Holy See, rather than to the Archbishop of Riga. This autonomy was a welcome development. The precise date of Mindaugas' baptism is not known. His wife, two sons, and members of his court were baptized; Pope Innocent wrote later that a multitude of Mindaugas' subjects also received Christianity.

The process of coronation and the establishment of Christian institutions would take two years. Internal conflicts persisted; during the spring or summer of 1251, Tautvilas and his remaining allies attacked Mindaugas' warriors and the Livonian Order's crossbow-men in Voruta Castle. The attack failed, and Tautvilas' forces retreated to defend themselves in Tviremet Castle (presumed to be Tverai in Samogitia). Vykintas died in 1251 or 1252, and Tautvilas was forced to rejoin Daniel of Galicia.

The Kingdom of Lithuania

Mindaugas and his wife Morta were crowned during the summer of 1253. Bishop Henry Heidenreich of Kulm presided over the ecclesiastical ceremonies and Andreas Stirland conferred the crown. 6 July is now celebrated as Statehood Day (Lithuanian: Valstybės diena); it is an official holiday in modern Lithuania. The exact date of the coronation is not known; the scholarship of historian Edvardas Gudavičius, who promulgated this precise date, is sometimes challenged. The location of the coronation also remains unknown.

Relative peace and stability prevailed for about eight years. Mindaugas used this opportunity to concentrate on the expansion to the east, and to establish and organize state institutions. He strengthened his influence in Black Ruthenia, in Polatsk, a major center of commerce in the Daugava River basin, and in Pinsk. He also negotiated a peace with Galicia–Volhynia, and married his daughter to Svarn, the son of Daniel of Galicia, who would later become Grand Duke of Lithuania. Lithuanian relationships with western Europe and the Holy See were reinforced. In 1255, Mindaugas received permission from Pope Alexander IV to crown his son as King of Lithuania. A noble court, an administrative system, and a diplomatic service were initiated.[9] Silver long coins, an index of statehood, were issued. He sponsored the construction of a cathedral in Vilnius, possibly on the site of today's Vilnius Cathedral.

Immediately after his coronation, Mindaugas transferred some lands to the Livonian Order – portions of Samogitia, Nadruva, and Dainava—although his control over these western lands was tenuous. There has been much discussion among historians as to whether in later years (1255–1261) Mindaugas gave even more lands to the order. The deeds might have been falsified by the order; the case for this scenario is bolstered by the fact that some of the documents mention lands that were not actually under the control of Mindaugas and by various irregularities in treaty witnesses and seals.

Mindaugas and his antagonist Daniel reached a reconciliation in 1255; the Black Ruthenian lands were transferred to Roman, Daniel's son. Afterwards Mindaugas's son Vaišvilkas received baptism as a member of the Orthodox faith, becoming a monk and later founding a convent and monastery. Tautvilas's antagonism was temporarily resolved when he recognized Mindaugas' superiority and received Polatsk as a fiefdom. A direct confrontation with the Mongols occurred in 1258 or 1259, when Berke Khan sent his general Burundai to challenge Lithuanian rule, ordering Daniel and other regional princes to participate. The Novgorod Chronicle describes the following action as a defeat of the Lithuanians, but it has also been seen as a net gain for Mindaugas.

A single sentence in the Hypatian Chronicle mentions Mindaugas defending himself in Voruta against his nephews and Duke Vykintas; two other sources mention "his castle". The location of Voruta is not specified, and this has led to considerable speculation, along with archeological research, concerning the seat of his court. At least fourteen different locations have been proposed, including Kernavė and Vilnius. The ongoing formal archeological digs at Kernavė began in 1979 after a portion of the site named "Mindaugas Throne hill-fort" collapsed. The town now hosts a major celebration on Statehood Day.

Assassination and aftermath

The Livonian Order used their alliance with Mindaugas to gain control over Samogitian lands. In 1252 he approved the Order's construction of Klaipeda Castle. Their governance, however, was seen as oppressive. Local merchants could only conduct transactions via Order-approved intermediaries; inheritance laws were changed; and the choices among marriage partners and residencies were restricted. Several pitched battles ensued. In 1259 the Order lost the Battle of Skuodas, and in 1260 it lost the Battle of Durbe. The first defeat encouraged a rebellion by the Semigalians, and the defeat at Durbe spurred the Prussians into the Great Prussian Rebellion, which lasted for 14 years. Encouraged by these developments and by his nephew Treniota, Mindaugas broke peace with the Order. The gains he had expected from Christianization had proven to be minor.

Mindaugas may have reverted to paganism afterwards. His motivation for conversion is often described by modern historians as merely strategic. The case for his apostasy rests largely on two near-contemporary sources: a 1324 assertion by Pope John XXII that Mindaugas had returned to error, and the Galician–Volhynian Chronicle. The chronicler writes that Mindaugas continued to practice paganism, making sacrifices to his god, burning corpses, and conducting pagan rites in public. Historians have pointed to the possibility of bias in this account, since Mindaugas had been at war with Volhynia. Pope Clement IV, on the other hand, wrote in 1268 of "Mindaugas of happy memory" (clare memorie Mindota), expressing regret at his murder.

In any event, the Lithuanians were not prepared to accept Christianity, and Mindaugas' baptism had little impact on further developments. The majority of the population and the nobility remained pagan; his subjects were not required to convert. The cathedral he had built in Vilnius was superseded by a pagan temple, and all the diplomatic achievements made after his coronation were lost, although the practice of Christianity and intermarriage were well tolerated.

Regional conflicts with the Order escalated. Alexander Nevsky of Novgorod, Tautvilas, and Tautvilas's son Constantine agreed to form a coalition in opposition to Mindaugas, but their plans were unsuccessful. Treniota emerged as the leader of the Samogitian resistance; he led an army to Cēsis (now in Latvia), reaching the Estonian coast, and battled Masovia (now in Poland). His goal was to encourage all the conquered Baltic tribes to rise up against the Christian orders and unite under Lithuanian leadership. His personal influence grew while Mindaugas was concentrating on the conquest of Ruthenian lands, dispatching a large army to Bryansk. Treniota and Mindaugas began to pursue different priorities. The Rhymed Chronicle mentions Mindaugas's displeasure at the fact that Treniota did not create any alliances in Latvia or Estonia; he may have come to prefer diplomacy. In the midst of these events Mindaugas' wife Morta died, and he took her sister, Daumantas' wife, as his own. In retaliation, Daumantas and Treniota assassinated Mindaugas and two of his sons in fall 1263. According to a late medieval tradition, the assassination took place in Aglona. He was buried along with his horses, in accordance with ancestral tradition. After Mindaugas' death, Lithuania lapsed into internal disorder. Three of his successors—Treniota, his son-in-law Svarn, and his son Vaišvilkas—were assassinated during the next seven years. Stability did not return until the reign of Traidenis, designated Grand Duke ca. 1270.

Legacy

Mindaugas held a dubious position in Lithuanian historiography until the Lithuanian national revival of the 19th century. While pagan sympathizers held him in disregard for betraying his religion, Christians saw his support as lukewarm. He received only passing references from Grand Duke Gediminas and was not mentioned at all by Vytautas the Great. His known family relations end with his children; no historic records note any connections between his descendants and the Gediminids dynasty that ruled Lithuania and Poland until 1572. A 17th-century rector of Vilnius University held him responsible for the troubles then being experienced by the Polish–Lithuanian Commonwealth ("the seed of internal discord among the Lithuanians had been sown".) A 20th-century historian charged him with the "destruction of the organization of the Lithuanian state". The first academic study of his life by a Lithuanian scholar, Jonas Totoraitis (Die Litauer unter dem König Mindowe bis zum Jahre 1263) was not published until 1905. In the 1990s historian Edvardas Gudavičius published his findings pinpointing a coronation date, which became a national holiday. The 750th anniversary of his coronation was marked in 2003 by the dedication of the Mindaugas Bridge in Vilnius, numerous festivals and concerts, and visits from other heads of state.

Mindaugas is the primary subject of the 1829 drama Mindowe, by Juliusz Słowacki, one of the Three Bards. He has been portrayed in several 20th-century literary works: the Latvian author Mārtiņš Zīverts' tragedy Vara (Power, 1944), Justinas Marcinkevičius' drama-poem Mindaugas (1968), Romualdas Granauskas' Jaučio aukojimas (The Offering of the Bull, 1975), and Juozas Kralikauskas'

References

http://en.wikipedia.org/wiki/Mindaugas

Apie Mindaugas, Lietuvos Karalius (Lietuvių)

Mindaugas (g. apie 1200 m. – 1263 m. rugsėjo 12 d.) – Lietuvos didysis kunigaikštis (~1236-1253 m.), taip pat pirmasis Lietuvos karalius (1253–1263 m.). Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė.

Istoriografijoje nuo XX a. pradžios vyrauja savotiška aksioma virtusi rusų istoriko Dmitrijaus Ilovaiskio XIX a. 7-ajame dešimtmetyje iškelta ir ukrainiečių istoriko Vladimiro Antonovičiaus 1878 m. išplėtota hipotezė, anot kurios Lietuvos valstybė buvusi sukurta būtent Mindaugo; pastaruoju metu vis daugiau istorikų šią daugelio istorijos šaltinių duomenims prieštaraujančią hipotezę atmeta ir teigia Lietuvos valstybę gyvavus jau apie 1200 m. ar net IX–XII a.

Mindaugo kilmė ir giminystės ryšiai

Žinių apie Mindaugo kilmę ir artimiausius giminaičius istorijos šaltiniuose labai nedaug. Sprendžiant iš Livonijos eiliuotojoje kronikoje įvardyto Mindaugo tėvo turėto didžiojo kunigo (vok. ein kunic grôß) titulo, Henriko Latvio kronikoje nurodytų kai kurių iki Mindaugo valdžiusių LDK valdovų žūties datų ir Voluinės metraščio žinios apie tai, kad 1219 m. Lietuvos ir Haličo-Voluinės taikos sutartis buvo sudaryta ir dviejų Mindaugo brolių ar pusbrolių vardu, galima spėti Mindaugą buvus arba 1213 m. prie Lielvardės žuvusio tiksliai neidentifikuoto Lietuvos didžiojo kunigaikščio, arba Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“ „Živinbudo“ sūnumi, taip pat Daujoto jaunesniuoju broliu ar pusbroliu.

Kai kurie istorikai teigia, kad Mindaugas galėjo būti kunigaikščio Rimgaudo įpėdinis.

Mindaugo veikla iki 1248 metų

Istorijos šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m. kaip vienas iš kelių tikrosios Lietuvos arba vad. Lietuvos žemės kunigaikščių, kurių vardu gal smulkių lietuvių kunigaikštysčių konfederacijos vadovų, o gal tik vieno Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“ „Živinbudo“ pasiuntiniai tais metais sudarė Lietuvos ir Haličo-Voluinės valstybių taikos sutartį.

Kada Mindaugas įveikė kitus (hipotetinius) kandidatus į žuvusio jo brolio (?) paliktą tuščią Lietuvos valdovo sostą ir tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ar (pasak D. Ilovaiskio–E. Gudavičiaus teorijos) „pirmuoju suvienytos Lietuvos valdovu“, tiksliai nežinoma, tačiau tai, kad 1236 m. Haličo-Volynės didysis kunigaikštis Danila Romanovičius su Mindaugu derėjosi kaip su visos Lietuvos valdovu leidžia manyti, jog pastarasis didžiuoju kunigaikščiu tapo 1236 m. ar šiek tiek anksčiau.

1244 m. prieš Livonijos ordino valdžią sukilusiems pietiniams kuršiams pasiprašius Mindaugo globos, 1244–1245 m. žiemą pastarojo vadovaujama LDK kariuomenė, tada nesėkmingai bandžiusi užimti Livonijos riterių neseniai užvaldytą buvusią kuršių Embūtės (dabar − Latvijoje, Liepojos rajono rytuose) pilį, visame tuometiniame Pietų Kurše (t. y. būsimoje „žemaičių dounininkų“ teritorijoje, – nepainioti su dabartinės, latviškosios Kurzemės pietine dalimi) ir galbūt nedidelėje tuometinio Šiaurės Kuršo dalyje (dab. Liepojos rajono pietinėje dalyje) laikinai įtvirtino Lietuvos didžiojo kunigaikščio administraciją.

1248 m. sausio 15 d. kartu su Tautvilu ir Gedvydu Protvos mūšyje nugalėjo Rusios kariuomenę, mūšio metu žuvo Rusios kunigaikštis Michailas Jaroslavičius Narsusis

1249–1254 m. vidaus karas. Mindaugo krikštas ir jo išdavos

1248 m. pab. ar pačioje 1249 m. pr. Mindaugui iš savo sūnėnų (našlaičių Daujoto sūnų) Tautvilo ir Gedvydo bei šių dviejų kunigaikščių motinos brolio, visą ar dalį tuometinės Žemaitijos valdžiusio Vykinto atėmus jų tėvonijas, 1249 m. pavasarį ar vasarą Lietuvoje kilo vidaus karas (sprendžiant iš Volynės metraščio, tas karas kilo dėl „Lietuvos žemės“; pasak daugumos istorikų, Tautvilas su Gedvydu Lietuvos žemę ar jos dalį valdė iki 1248 m.). Mindaugo brolėnus stipria volynėnų ir polovcų kariuomene nedelsdama parėmė Haličo-Volynės valstybė; Tautvilas apie 1250 m. pr. dar atvyko į Rygą, ten apsikrikštijo, užsitikrino Livonijos katalikų bažnyčios hierarchų bei (neilgam laikui) Livonijos ordino paramą kovoje su Mindaugu ir tikriausiai apsiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vis dėlto iki 1254 m. trukęs Mindaugo karas su jo (centralizatoriška?) politika nepatenkintais vidaus oponentais (dauguma aukštaičių, rytinių (Vidurio Lietuvos) žemaičių, nalšėnų ir jotvingių 1249–1254 m. vidaus karo metu liko ištikimi Mindaugui) ir jų užsienio rėmėjais baigėsi visiška Mindaugo pergale. 1251 m. Mindaugo delegacijai, atvykusiai pas popiežių Inocentą IV tartis dėl Lietuvos valdovo krikšto, vadovavo Parbus. 1251 m. vasarį ar kovą apsikrikštijęs (šio krikšto iniciatorius buvo Livonijos krašto magistras Andrius Štirijietis) ir visokeriopą Vokiečių ordino Livonijos šakos palaikymą užsitikrinęs Mindaugas greitai išardė ir įveikė antilietuvišką tikrosios Lietuvos („Lietuvos žemės“) kunigaikščių Tautvilo ir Gedvydo, Haličo-Volynės, pietinių jotvingių ir vakarinių žemaičių koaliciją (daugumą Tautvilą palaikiusių lietuvių ir jotvingių Mindaugas nugalėjo ar perviliojo į savo pusę dar iki 1252 m. pab.).

Mindaugo krikštas (nežinomo XVII a. Lietuvos dailininko paveikslo, vaizduojančio vyskupą Vitą, fragmentas) Netrukus po Mindaugo ir kelių šimtų (?) jo artimųjų bei vasalų katalikiško krikšto (Volynės metraščio liudijimu, Mindaugo krikštas buvęs grynai formalus), t. y. 1251 m. liepos 17 d., Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė popiežiaus Inocento IV Milane surašyta bule buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste, suteikiant jai „šv. Petro nuosavybės“ teises, – taip Lietuvą kaip suverenų europinės politikos subjektą pripažino didžiausias tuometinės Vakarų Europos autoritetas, taigi ir pati Europa.

Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Haidenreichą. 1253 m. liepos 6-ąją arba birželio 29-ąją (sekmadienį, kuris tais metais sutapo su šv. apaštalų Petro ir Povilo švente) Mindaugas ir Morta gal specialiai vainikavimo iškilmėms sumūrytoje pirmojoje Vilniaus katedroje (pasak dalies lietuvių archeologų bei architektūros istorikų), o gal dab. Palatavio piliakalnyje esą stovėjusioje Latavos pilyje (pasak T. Baranausko) buvo vainikuoti (Rygos meistrų nukaldintomis karūnomis) Lietuvos karaliumi ir karaliene. Netrukus po to (1253 m. liepą) mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Mindaugas kryžiuočiams atidavė visą Nadruvą, kai kurias tuometinės Žemaitijos teritorijas ir pusę Dainavos, 1255 m. spalį – visą Lietuvos valdytą Sėlos dalį, o 1259 m. rugpjūčio 7 d. – visą tuometinę Žemaitiją (beveik iki Šventosios rytuose), visą Skalvą ir beveik visą Dainavą.

Su Haličo-Volynės didžiuoju kunigaikščiu Danila Romanovičiumi Mindaugas susitaikė apie 1254 m. pab. (1255 m. taika dar buvo sustiprinta Mindaugui ar Vaišelgai už Danilos sūnaus Švarno ištekinus Mindaugo dukterį). 1258–1259 m. žiemą šią taiką nutraukė Aukso ordos karvedžio Burundajaus vadovaujamos totorių ir jų priverstinių sąjungininkų volynėnų kariuomenės žygis, kurio metu buvo nusiaubta ne tik tikroji Lietuva, bet ir Nalšia bei Dainava (iš popiežiaus Aleksandro IV 1260 m. bulės matyti, kad nuo šio totorių ir volynėnų puolimo nukentėjo didesnė LDK dalis). Dalis istorikų svarbiausiu Burundajaus žygio akstinu laiko „antitotorišką“ karaliaus Mindaugo politiką, – žinoma, kad 1255 m. jis netgi planavo ir jau buvo pradėjęs (netikėtai nutrūkusį) Lietuvos kariuomenės žygį į totorių valdomą Kijevą.

Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės (apostazė). Paskutinieji Mindaugo valdymo metai

Padrąsintas po Durbės mūšio kilusio antivokiško prūsų ir kitų baltų sukilimo bei pakurstytas LDK submonarcho Treniotos, 1261 m. vasaros pab. ar rudens pradžioje Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės; išvijęs iš LDK beveik visus joje buvusius vokiečius ir susigrąžinęs 1259 m. jo paties Vokiečių ordinui užrašytą Žemaitiją, jis vėl atnaujino LDK karą su kryžiuočiais.

Paminklas Mindaugui Vilniuje 1268 m. popiežius Klemensas IV vienoje savo bulių Mindaugą pavadino „šviesios atminties valdovu“, – toks Mindaugo įvardijimas ne vieną istoriką privertė suabejoti Mindaugo 1261 m. apostazės realumu; vis dėlto tą apostazę nepriklausomai vienas nuo kito patvirtina net keturi iš skirtingų kraštų (Volynės, Livonijos, Lenkijos ir Lietuvos) kilę XIII–XIV a. šaltiniai, o Klemensas IV 1268 m. galėjo būti tiesiog nieko negirdėjęs apie Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės, nes popiežiumi jis tapo jau po Mindaugo mirties.

1263 m. rudenį Mindaugą (kartu galbūt ir jo sūnus Ruklį bei Rupeikį) nužudė Treniotos (?) vadovaujami suokalbininkai. Viena iš kelių spėjamų Mindaugo žūties vietų yra Agluona (dabar – Latvijoje, į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Čia planuojama už paaukotas lėšas pastatyti paminklą 2013 m. per 750-ąsias Mindaugo žūties metines. Iškart po Mindaugo žūties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pusmečiui tapo Treniota, o 1264 m. pavasario pab. (?) – Mindaugo sūnus Vaišelga.

LITERATŪRA

Iš laisvosios interneto enciklopedijos Vikipedija. Prieigą per internetą, žiūrėtą 2015-03-08 <http://lt.wikipedia.org/wiki/Mindaugas>.

О {profile::pre} (Русский)

1263 г - Создатель Литовского государства - король Миндовг - убит в результате заговора феодальной знати

События

ок. 1203? рождение: рождение ребёнка: ♂ Репек [House of Poleman] ум. 1263 рождение ребёнка: ♂ Rukel (Ruschel) ? (Міндовговичі) [House of Poleman] ум. 1263 брак: ♂ # Марта [?] ум. 1262 с по 1263 титул: Великий Князь Литовский, король Литвы 1223 рождение ребёнка: ♂ # Василько Войшелк Миндовгович [Палемоновичи] р. 1223 ум. между 1267 - 1268 1263 смерть: Заметки

засновник Литовської держави. Перший Великий князь Литовський, король Литви. Протягом 1230-1240 рр. об'єднав під своєю владою землі Жемайтіську, Нальшанську, Делтувську та ін. Заключив договор з Лівонським Орденом, хрестився і був вінчаний на царство короною, присланною папою Іннокентієм IV. Вісьмома грамотами передав Ордену частину своїх земель. В 1260 р. вибухнуло повстання проти Ордену, Міндовг відрікся від християнства і став на чолі повстанців, але був убитий. Його син Войшелк заключив договір з Данилом Галицьким, за яким уся Чорна Русь (Новгород Литовський, Волковиськ, Слонім та інші) передавались Роману Даниловичу, який визнав верховенство Міндовга. До сих пор литовцы, подобно соплеменникам своим пруссам, были разъединены, повиновались многим князьям; такое разъединение, не препятствуя литовцам собираться многочисленными толпами и опустошать соседние страны, препятствовало единству, постоянству в движениях, не могло сообщать этим движениям завоевательного, прочного характера. Для этого нужно было единовластие; и вот в то время, как пруссы гибнут от меча немецких рыцарей или теряют свою народность вследствие разъединения, среди литовцев, значительно усиленных, без сомнения, беглецами прусскими, являются князья, которые начинают стремиться к единовластию; самым замечательным из них был Миндовг. Характер Миндовга ручался за успех дела в обществе варварском: этот князь был жесток, хитр, не разбирал средств для достижения цели, никакое злодейство не могло остановить его; но где нельзя было действовать силою, там он сыпал золото, употреблял обман. Из рассказа Плано-Карпини мы видели, что литовцы после нашествия Батыева безнаказанно опустошали русские области; но в 1246 году, возвращаясь с набега на окрестности Пересопницы, они были настигнуты у Пинска обоими Романовичами и поражены наголову; в следующем году встречаем известие о новом поражении их от князей — галицкого и волынского. В 1252 году Миндовг отправил дядю своего Выкынта и двоих племянников — Тевтивила и Едивида — воевать к Смоленску; он сказал им: «Что кто возьмет, тот пусть и держит при себе». Но этот поход был хитростию со стороны Миндовга: он воспользовался отсутствием родичей, чтоб захватить их волости и богатство, после чего отправил войско, чтоб нагнать и убить их самих. Князья, однако, вовремя узнали о намерениях Миндовга и убежали к Даниилу, за которым была сестра Тевтивила и Едивида. Миндовг послал сказать Даниилу, чтоб тот не вступался за изгнанников, но Даниил не послушался сколько по родству с последними, столько же и потому, что хотел воспользоваться этим обстоятельством для обессиления Литвы: посоветовавшись с братом, он послал сказать князьям польским: «Время теперь христианам идти на поганых, потому что у лих встали усобицы». Поляки обещались идти с ним вместе на войну и не исполнили обещания. Тогда Романовичи стали искать против Миндовга других союзников и отправили Выкынта к ятвягам, в Жмудь, и к немцам, в Ригу; Выкынту удалось серебром и дарами уговорить ятвягов и половину Жмуди подняться на Миндовга; немцы также прислали сказать Даниилу: «Для тебя помирились мы с Выкынтом, хотя он погубил много нашей братьи» — и обещались также идти на помощь к изгнанникам. Обнадеженные этим, Романовичи выступили в поход: Даниил послал брата на Волковыйск, сына на Слоним, а сам пошел к Здитову, побрали много городов и возвратились Домой; потом отправил Даниил Тевтивила с русью и половцами воевать Миндовгову землю; но немцы не двигались, и Тевтивил сам отправился в Ригу, где принял крещение; это подействовало, и Орден стал готовиться к войне. 1263 г - Создатель Литовского государства - король Миндовг - убит в результате заговора феодальной знати

view all 17

Mindaugas - Mindovg I King of Lithuania's Timeline