Mindaugas - Mindovg I King of Lithuania

public profile

Mindaugas - Mindovg I King of Lithuania's Geni Profile

Records for Mindaugas

1,649 Records

Share your family tree and photos with the people you know and love

  • Build your family tree online
  • Share photos and videos
  • Smart Matching™ technology
  • Free!


Related Projects

Mindaugas Mandolphum, King of Lithuania

Russian: Миндовг Мендольф, король Литвы, Ukrainian: Міндоўг, King of Lithuania, Belarusian: Міндовг, King of Lithuania, Polish: Mendowg, King of Lithuania
Also Known As: "Mindovg I", "Mendog", "Mindoŭh"
Birthplace: Lithuania? aka Mendog or Mindove
Death: Died in Agluona, Lithuania
Cause of death: Assassinated by Treniota
Place of Burial: Agluona, Lithuania
Immediate Family:

Son of Ryngold - Ringaudas 1st Grand Duke of Lithuania and Unknown wife of Ryngold
Husband of Agna? of Šiauliai and Martha Vismantienė, Queen of Lithuania
Father of Vaišelga Vaišvilkas Laurutio Mindaugaitis, Grand Duke of Lithuania; Ramona / Ramune Mindaugaite; Ruklys Mindaugaitis; Rupeikis Mindaugaitis; Replys Mindaugaitis and 1 other
Brother of Dausprungas of Lithuania; Skirmantas??? Palemonids, Grand Prince of Novgorod and Unknown sister of Mindaugas

Occupation: Grand Duke, later King, of Lithuania
Managed by: FARKAS Mihály László
Last Updated:

About Mindaugas - Mindovg I King of Lithuania



wikipedia - Mindaugas (ca. 1203 – fall 1263) was the first known Grand Duke of Lithuania and the only King of Lithuania. Little is known of his origins, early life, or rise to power; he is mentioned in a 1219 treaty as an elder duke, and in 1236 as the leader of all the Lithuanians. The contemporary and modern sources discussing his ascent mention strategic marriages along with banishment or murder of his rivals. He extended his domain into regions southeast of Lithuania proper during the 1230s and 1240s. In 1250 or 1251, during the course of internal power struggles, he was baptised as a Roman Catholic; this action enabled him to establish an alliance with the Livonian Order, a long-standing antagonist of the Lithuanians. During the summer of 1253 he was crowned King of Lithuania, ruling between 300,000 and 400,000 subjects.[1]

While his ten-year reign was marked by various state-building accomplishments, Mindaugas's conflicts with relatives and other dukes continued, and Samogitia (western Lithuania) strongly resisted the alliance's rule. His gains in the southeast were challenged by the Tatars. He broke peace with the Livonian Order in 1261, possibly renouncing Christianity, and was assassinated in 1263 by his nephew Treniota and another rival, Duke Daumantas. His three immediate successors were assassinated as well. The disorder was not resolved until Traidenis gained the title of Grand Duke ca. 1270.

Although his reputation was unsettled during the following centuries and his descendants were not notable, he gained standing during the 19th and 20th centuries. Mindaugas was the only King of Lithuania;[2] while most of the Lithuanian Grand Dukes from Jogaila onward also reigned as Kings of Poland, the titles remained separate. Now generally considered the founder of the Lithuanian state, he is also now credited with stopping the advance of the Tatars towards the Baltic Sea, establishing international recognition of Lithuania, and turning it towards Western civilization.[2][3] In the 1990s the historian Edvardas Gudavičius published research supporting an exact coronation date – 6 July 1253. This day is now an official national holiday, Statehood Day.

Sources, family, and name: - (Main article: House of Mindaugas) Contemporary written sources about Mindaugas are very scarce. Much what is known about his reign is obtained from the Livonian Rhymed Chronicle and the Hypatian Codex. Both of these chronicles were produced by enemies of Lithuania and thus have anti-Lithuanian bias, particularly the Hypatian Codex.[4] They are also incomplete: both of them lack dates and locations even for the most important events. For example, the Livonian Rhymed Chronicle devoted 125 poetry lines to Mindaugas' coronation, but failed to mention either the date or the location.[5] Other important sources are the papal bulls regarding baptism and coronation of Mindaugas. The Lithuanians did not produce any surviving records themselves, except for a series of acts granting lands to the Livonian Order, but their authenticity is disputed. Due to lack of sources, some important questions regarding Mindaugas and his reign cannot be answered.[4]

Because written sources covering the era are scarce, Mindaugas' origins and family tree have not been conclusively established. The Bychowiec Chronicles, dating from the 16th and 17th centuries, have been discredited in this regard, since they assert an ancestry from the Palemonids, a noble family said to have originated within the Roman Empire.[6] His year of birth, sometimes given as ca. 1200, is at other times left as a question mark.[7][8] His father is mentioned in the Livonian Rhymed Chronicle as a powerful duke (ein kunic grôß), but is not named; later chronicles give his name as Ryngold.[9][10] Dausprungas, mentioned in the text of a 1219 treaty, is presumed to have been his brother, and Dausprungas' sons Tautvilas and Gedvydas his nephews. He is thought to have had two sisters, one married to Vykintas and another to Daniel of Halych. Vykintas and his son Treniota played major roles in later power struggles. Mindaugas had at least two wives, Morta and Morta's sister, whose name is unknown, and possibly an earlier wife; her existence is presumed because two children – a son named Vaišvilkas and an unnamed daughter married to Svarn in 1255 – were already leading independent lives when Morta's children were still young. In addition to Vaišvilkas and his sister, two sons, Ruklys and Rupeikis, are mentioned in written sources. The latter two were assassinated along with Mindaugas. Information on his sons is limited and historians continue to discuss their number. He may have had two other sons whose names were later conflated by scribes into Ruklys and Rupeikis.[9]

In the 13th century Lithuania had little contact with foreign lands. Lithuanian names sounded obscure and unfamiliar to various chroniclers, who altered them to sound more like names in their native language.[11] Mindaugas' name in historic texts was recorded in various distorted forms:[12] Mindowe in Latin; Mindouwe, Myndow, Myndawe, and Mindaw in German; Mendog, Mondog, Mendoch, and Mindovg in Polish; and Mindovg, Mindog, and Mindowh in Russian, among others.[11] Since Russian sources provide the most information about Mindaugas' life, they were judged the most reliable by linguists reconstructing his original Lithuanian name. The most popular Russian rendition was Mindovg, which can quite easily and naturally be reconstructed as Mindaugas or Mindaugis.[11] In 1909 the Lithuanian linguist Kazimieras Būga published a research paper supporting the suffix -as, which has since been widely accepted. Mindaugas is an archaic disyllabic Lithuanian name, used before the Christianization of Lithuania, and consists of two components: min and daug.[12] Its etymology may be traced to "daug menąs" (much wisdom) or "daugio minimas" (much fame).[11]

Rise to power:

Lithuania was ruled during the early 13th century by a number of dukes and princes presiding over various fiefdoms and tribes.[13] They were loosely bonded by commonalities of religion and tradition, trade, kinship, joint military campaigns, and the presence of captured prisoners from neighboring areas.[8][14] Western merchants and missionaries began seeking control of the area during the 12th century, establishing the city of Riga, Latvia in 1201. Their efforts in Lithuania were temporarily halted by defeat at the Battle of Saule in 1236, but armed Christian orders continued to pose a threat.[15] The country had also undergone incursions by the Mongol Empire.[16]

A treaty with Galicia–Volhynia, signed in 1219, is usually considered the first conclusive evidence that the Baltic tribes in the area were uniting in response to these threats.[17] The treaty's signatories include twenty Lithuanian dukes and one dowager duchess; it specifies that five of these were elder and thus took precedence over the remaining sixteen.[18] Mindaugas, despite his youth, as well as his brother Dausprungas are listed among the elder dukes, implying that they had inherited their titles.[19] The Livonian Rhymed Chronicle describes him as the ruler of all Lithuania in 1236.[20][21] His path to this title is not clear. Ruthenian chronicles mention that he murdered or expelled several other dukes, including his relatives.[3][17] Historian S.C. Rowell has described his rise to power as taking place through "the familiar processes of marriage, murder and military conquest."[22]

During the 1230s and 1240s, Mindaugas strengthened and established his power in various Baltic and Slavic lands.[9] Warfare in the region intensified; he battled German forces in Kurland, while the Mongols destroyed Kiev in 1240 and entered Poland in 1241, defeating two Polish armies and burning Kraków.[14] The Lithuanian victory in the Battle of Saule temporarily stabilized the northern front, but the Christian orders continued to make gains along the Baltic coast, founding the city of Klaipėda (Memel). Constrained in the north and west, Mindaugas moved to the east and southeast, conquering Navahrudak, Hrodna, Vawkavysk, and the Principality of Polotsk.[23] In about 1239 he appointed his son Vaišvilkas to govern these areas, then known as Black Ruthenia.[20] In 1248, he sent his nephews Tautvilas and Edivydas, the sons of his brother Dausprungas, along with Vykintas, the Duke of Samogitia, to conquer Smolensk, but they were unsuccessful. His attempts to consolidate his rule in Lithuania met with mixed success; in 1249, an internal war erupted when he sought to seize his nephews' and Vykintas' lands.[20].........


Mindaugas held a dubious position in Lithuanian historiography until the Lithuanian national revival of the 19th century.[2] While pagan sympathizers held him in disregard for betraying his religion, Christians saw his support as lukewarm.[2] He received only passing references from Grand Duke Gediminas and was not mentioned at all by Vytautas the Great.[2] His known family relations end with his children; no historic records note any connections between his descendants and the Gediminids dynasty that ruled Lithuania and Poland until 1572.[45] A 17th-century rector of Vilnius University held him responsible for the troubles then being experienced by the Polish–Lithuanian Commonwealth ("the seed of internal discord among the Lithuanians had been sown".)[2] A 20th-century historian charged him with the "destruction of the organization of the Lithuanian state".[2] The first academic study of his life by a Lithuanian scholar, Jonas Totoraitis (Die Litauer unter dem König Mindowe bis zum Jahre 1263) was not published until 1905.[2] In the 1990s historian Edvardas Gudavičius published his findings[2] pinpointing a coronation date, which became a national holiday. The 750th anniversary of his coronation was marked in 2003 by the dedication of the Mindaugas Bridge in Vilnius, numerous festivals and concerts, and visits from other heads of state.[46][47][48].....


http://fmg.ac/Projects/MedLands/LITHUANIA.htm --------------------

http://www.rulex.ru/01130752.htm http://militera.lib.ru/common/solovyev1/03_03.html http://vokurat.ru/1250-1300.html -------------------- Mindaugas (g. apie 1200 m. – 1263 m. rugsėjo 12 d.) – Lietuvos didysis kunigaikštis (~1236-1253 m.), taip pat pirmasis Lietuvos karalius (1253–1263 m.). Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė.

Istoriografijoje nuo XX a. pradžios vyrauja savotiška aksioma virtusi rusų istoriko Dmitrijaus Ilovaiskio XIX a. 7-ajame dešimtmetyje iškelta ir ukrainiečių istoriko Vladimiro Antonovičiaus 1878 m. išplėtota hipotezė, anot kurios Lietuvos valstybė buvusi sukurta būtent Mindaugo; pastaruoju metu vis daugiau istorikų šią daugelio istorijos šaltinių duomenims prieštaraujančią hipotezę atmeta ir teigia Lietuvos valstybę gyvavus jau apie 1200 m. ar net IX–XII a.[reikalingas šaltinis] Turinys

   1 Mindaugo kilmė ir giminystės ryšiai
   2 Mindaugo veikla iki 1248 metų
   3 1249–1254 m. vidaus karas. Mindaugo krikštas ir jo išdavos
   4 Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės. Paskutinieji Mindaugo valdymo metai
   5 Šaltiniai
   6 Nuorodos

Mindaugo kilmė ir giminystės ryšiai

Žinių apie Mindaugo kilmę ir artimiausius giminaičius istorijos šaltiniuose labai nedaug. Sprendžiant iš Livonijos eiliuotojoje kronikoje įvardyto Mindaugo tėvo turėto didžiojo kunigo (vok. ein kunic grôß) titulo, Henriko Latvio kronikoje nurodytų kai kurių iki Mindaugo valdžiusių LDK valdovų žūties datų ir Voluinės metraščio žinios apie tai, kad 1219 m. Lietuvos ir Haličo-Voluinės taikos sutartis buvo sudaryta ir dviejų Mindaugo brolių ar pusbrolių vardu, galima spėti Mindaugą buvus arba 1213 m. prie Lielvardės žuvusio tiksliai neidentifikuoto Lietuvos didžiojo kunigaikščio, arba Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“ „Živinbudo“ sūnumi, taip pat Daujoto jaunesniuoju broliu ar pusbroliu.

Kai kurie istorikai teigia, kad Mindaugas galėjo būti kunigaikščio Rimgaudo įpėdinis. Mindaugo veikla iki 1248 metų

Istorijos šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m. kaip vienas iš kelių tikrosios Lietuvos arba vad. Lietuvos žemės kunigaikščių, kurių vardu gal smulkių lietuvių kunigaikštysčių konfederacijos vadovų, o gal tik vieno Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“ „Živinbudo“ pasiuntiniai tais metais sudarė Lietuvos ir Haličo-Voluinės valstybių taikos sutartį.

Kada Mindaugas įveikė kitus (hipotetinius) kandidatus į žuvusio jo brolio (?) paliktą tuščią Lietuvos valdovo sostą ir tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ar (pasak D. Ilovaiskio–E. Gudavičiaus teorijos) „pirmuoju suvienytos Lietuvos valdovu“, tiksliai nežinoma, tačiau tai, kad 1236 m. Haličo-Volynės didysis kunigaikštis Danila Romanovičius su Mindaugu derėjosi kaip su visos Lietuvos valdovu leidžia manyti, jog pastarasis didžiuoju kunigaikščiu tapo 1236 m. ar šiek tiek anksčiau.

1244 m. prieš Livonijos ordino valdžią sukilusiems pietiniams kuršiams pasiprašius Mindaugo globos, 1244–1245 m. žiemą pastarojo vadovaujama LDK kariuomenė, tada nesėkmingai bandžiusi užimti Livonijos riterių neseniai užvaldytą buvusią kuršių Embūtės (dabar − Latvijoje, Liepojos rajono rytuose) pilį, visame tuometiniame Pietų Kurše (t. y. būsimoje „žemaičių dounininkų“ teritorijoje, – nepainioti su dabartinės, latviškosios Kurzemės pietine dalimi) ir galbūt nedidelėje tuometinio Šiaurės Kuršo dalyje (dab. Liepojos rajono pietinėje dalyje) laikinai įtvirtino Lietuvos didžiojo kunigaikščio administraciją.

1248 m. sausio 15 d. kartu su Tautvilu ir Gedvydu Protvos mūšyje nugalėjo Rusios kariuomenę, mūšio metu žuvo Rusios kunigaikštis Michailas Jaroslavičius Narsusis 1249–1254 m. vidaus karas. Mindaugo krikštas ir jo išdavos 1248 m. išsiplėtusio Mindaugo domeno ir svarbesnių Mindaugo pilių lokalizacijos schema (pagal G. Zabielą) 200 litų sidabro ir aukso moneta (2003 m.) 750-osioms Mindaugo karūnavimo metinėms.

1248 m. pab. ar pačioje 1249 m. pr. Mindaugui iš savo sūnėnų (našlaičių Daujoto sūnų) Tautvilo ir Gedvydo bei šių dviejų kunigaikščių motinos brolio, visą ar dalį tuometinės Žemaitijos valdžiusio Vykinto atėmus jų tėvonijas, 1249 m. pavasarį ar vasarą Lietuvoje kilo vidaus karas (sprendžiant iš Volynės metraščio, tas karas kilo dėl „Lietuvos žemės“; pasak daugumos istorikų, Tautvilas su Gedvydu Lietuvos žemę ar jos dalį valdė iki 1248 m.). Mindaugo brolėnus stipria volynėnų ir polovcų kariuomene nedelsdama parėmė Haličo-Volynės valstybė; Tautvilas apie 1250 m. pr. dar atvyko į Rygą, ten apsikrikštijo, užsitikrino Livonijos katalikų bažnyčios hierarchų bei (neilgam laikui) Livonijos ordino paramą kovoje su Mindaugu ir tikriausiai apsiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vis dėlto iki 1254 m. trukęs Mindaugo karas su jo (centralizatoriška?) politika nepatenkintais vidaus oponentais (dauguma aukštaičių, rytinių (Vidurio Lietuvos) žemaičių, nalšėnų ir jotvingių 1249–1254 m. vidaus karo metu liko ištikimi Mindaugui) ir jų užsienio rėmėjais baigėsi visiška Mindaugo pergale. 1251 m. Mindaugo delegacijai, atvykusiai pas popiežių Inocentą IV tartis dėl Lietuvos valdovo krikšto, vadovavo Parbus. 1251 m. vasarį ar kovą apsikrikštijęs (šio krikšto iniciatorius buvo Livonijos krašto magistras Andrius Štirijietis) ir visokeriopą Vokiečių ordino Livonijos šakos palaikymą užsitikrinęs Mindaugas greitai išardė ir įveikė antilietuvišką tikrosios Lietuvos („Lietuvos žemės“) kunigaikščių Tautvilo ir Gedvydo, Haličo-Volynės, pietinių jotvingių ir vakarinių žemaičių koaliciją (daugumą Tautvilą palaikiusių lietuvių ir jotvingių Mindaugas nugalėjo ar perviliojo į savo pusę dar iki 1252 m. pab.). Mindaugo krikštas (nežinomo XVII a. Lietuvos dailininko paveikslo, vaizduojančio vyskupą Vitą, fragmentas)

Netrukus po Mindaugo ir kelių šimtų (?) jo artimųjų bei vasalų katalikiško krikšto (Volynės metraščio liudijimu, Mindaugo krikštas buvęs grynai formalus), t. y. 1251 m. liepos 17 d., Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė popiežiaus Inocento IV Milane surašyta bule buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste, suteikiant jai „šv. Petro nuosavybės“ teises, – taip Lietuvą kaip suverenų europinės politikos subjektą pripažino didžiausias tuometinės Vakarų Europos autoritetas, taigi ir pati Europa.

Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą[1] popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Haidenreichą. 1253 m. liepos 6-ąją[2] arba birželio 29-ąją[3] (sekmadienį, kuris tais metais sutapo su šv. apaštalų Petro ir Povilo švente) Mindaugas ir Morta gal specialiai vainikavimo iškilmėms sumūrytoje pirmojoje Vilniaus katedroje (pasak dalies lietuvių archeologų bei architektūros istorikų), o gal dab. Palatavio piliakalnyje esą stovėjusioje Latavos pilyje (pasak T. Baranausko) buvo vainikuoti (Rygos meistrų nukaldintomis karūnomis) Lietuvos karaliumi ir karaliene. Netrukus po to (1253 m. liepą) mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Mindaugas kryžiuočiams atidavė visą Nadruvą, kai kurias tuometinės Žemaitijos teritorijas ir pusę Dainavos, 1255 m. spalį – visą Lietuvos valdytą Sėlos dalį, o 1259 m. rugpjūčio 7 d. – visą tuometinę Žemaitiją (beveik iki Šventosios rytuose), visą Skalvą ir beveik visą Dainavą.

Su Haličo-Volynės didžiuoju kunigaikščiu Danila Romanovičiumi Mindaugas susitaikė apie 1254 m. pab. (1255 m. taika dar buvo sustiprinta Mindaugui ar Vaišelgai už Danilos sūnaus Švarno ištekinus Mindaugo dukterį). 1258–1259 m. žiemą šią taiką nutraukė Aukso ordos karvedžio Burundajaus vadovaujamos totorių ir jų priverstinių sąjungininkų volynėnų kariuomenės žygis, kurio metu buvo nusiaubta ne tik tikroji Lietuva, bet ir Nalšia bei Dainava (iš popiežiaus Aleksandro IV 1260 m. bulės matyti, kad nuo šio totorių ir volynėnų puolimo nukentėjo didesnė LDK dalis). Dalis istorikų svarbiausiu Burundajaus žygio akstinu laiko „antitotorišką“ karaliaus Mindaugo politiką, – žinoma, kad 1255 m. jis netgi planavo ir jau buvo pradėjęs (netikėtai nutrūkusį) Lietuvos kariuomenės žygį į totorių valdomą Kijevą. Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės. Paskutinieji Mindaugo valdymo metai

Padrąsintas po Durbės mūšio kilusio antivokiško prūsų ir kitų baltų sukilimo bei pakurstytas LDK submonarcho Treniotos, 1261 m. vasaros pab. ar rudens pradžioje Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės; išvijęs iš LDK beveik visus joje buvusius vokiečius ir susigrąžinęs 1259 m. jo paties Vokiečių ordinui užrašytą Žemaitiją, jis vėl atnaujino LDK karą su kryžiuočiais. Paminklas Mindaugui Vilniuje

1268 m. popiežius Klemensas IV vienoje savo bulių Mindaugą pavadino „šviesios atminties valdovu“, – toks Mindaugo įvardijimas ne vieną istoriką privertė suabejoti Mindaugo 1261 m. apostazės realumu; vis dėlto tą apostazę nepriklausomai vienas nuo kito patvirtina net keturi iš skirtingų kraštų (Volynės, Livonijos, Lenkijos ir Lietuvos) kilę XIII–XIV a. šaltiniai, o Klemensas IV 1268 m. galėjo būti tiesiog nieko negirdėjęs apie Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės, nes popiežiumi jis tapo jau po Mindaugo mirties. [4][5]

1263 m. rudenį Mindaugą (kartu galbūt ir jo sūnus Replį bei Girstautą) nužudė Treniotos (?) vadovaujami suokalbininkai. Viena iš kelių spėjamų Mindaugo žūties vietų yra Agluona (dabar – Latvijoje, į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Čia planuojama už paaukotas lėšas pastatyti paminklą 2013 m. per 750-ąsias Mindaugo žūties metines.[6] Iškart po Mindaugo žūties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pusmečiui tapo Treniota, o 1264 m. pavasario pab. (?) – Mindaugo sūnus Vaišelga. Šaltiniai

   ↑ Ši antroji (?) Mindaugo žmona daugelio istorikų tapatinama su 1251 m. neva paties Mindaugo prie Tviremet' (=Vembutų?) pilies nukauto Vismanto našle, – nors Lietuvos ir Volynės 1219 m. taikos sutarčiai skirtame Volynės metraščio įraše aiškiai pasakyta, kad Vismanto našlę sau (į žmonas ar suguloves) „pasiėmė“ Vismantą nukovęs Mindaugaitis.
   ↑ Pagal E. Gudavičiaus datavimą; Mindaugo vainikavimo diena šis istorikas yra siūlęs laikyti ir 1253 m. liepos 13-ąją.
   ↑ Pagal T. Baranausko datavimą.
   ↑ Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a., V., 1987, p. 274, 275.
   ↑ Baranauskas T., Mindaugo karūnavimo ir Lietuvos karalystės problemos // „Voruta“, Nr. 6 (504), 2002-03-23
   ↑ http://www.diena.lt/dienrastis/tema/karaliui-mindaugui-paminklas-iskils-ir-latvijoje-342688#axzz1zq6qn5QU Paminklas Mindaugui Latvijoje 

О {profile::pre} (Русский)

1263 г - Создатель Литовского государства - король Миндовг - убит в результате заговора феодальной знати


ок. 1203? рождение: рождение ребёнка: ♂ Репек [House of Poleman] ум. 1263 рождение ребёнка: ♂ Rukel (Ruschel) ? (Міндовговичі) [House of Poleman] ум. 1263 брак: ♂ # Марта [?] ум. 1262 с по 1263 титул: Великий Князь Литовский, король Литвы 1223 рождение ребёнка: ♂ # Василько Войшелк Миндовгович [Палемоновичи] р. 1223 ум. между 1267 - 1268 1263 смерть: Заметки

засновник Литовської держави. Перший Великий князь Литовський, король Литви. Протягом 1230-1240 рр. об'єднав під своєю владою землі Жемайтіську, Нальшанську, Делтувську та ін. Заключив договор з Лівонським Орденом, хрестився і був вінчаний на царство короною, присланною папою Іннокентієм IV. Вісьмома грамотами передав Ордену частину своїх земель. В 1260 р. вибухнуло повстання проти Ордену, Міндовг відрікся від християнства і став на чолі повстанців, але був убитий. Його син Войшелк заключив договір з Данилом Галицьким, за яким уся Чорна Русь (Новгород Литовський, Волковиськ, Слонім та інші) передавались Роману Даниловичу, який визнав верховенство Міндовга. До сих пор литовцы, подобно соплеменникам своим пруссам, были разъединены, повиновались многим князьям; такое разъединение, не препятствуя литовцам собираться многочисленными толпами и опустошать соседние страны, препятствовало единству, постоянству в движениях, не могло сообщать этим движениям завоевательного, прочного характера. Для этого нужно было единовластие; и вот в то время, как пруссы гибнут от меча немецких рыцарей или теряют свою народность вследствие разъединения, среди литовцев, значительно усиленных, без сомнения, беглецами прусскими, являются князья, которые начинают стремиться к единовластию; самым замечательным из них был Миндовг. Характер Миндовга ручался за успех дела в обществе варварском: этот князь был жесток, хитр, не разбирал средств для достижения цели, никакое злодейство не могло остановить его; но где нельзя было действовать силою, там он сыпал золото, употреблял обман. Из рассказа Плано-Карпини мы видели, что литовцы после нашествия Батыева безнаказанно опустошали русские области; но в 1246 году, возвращаясь с набега на окрестности Пересопницы, они были настигнуты у Пинска обоими Романовичами и поражены наголову; в следующем году встречаем известие о новом поражении их от князей — галицкого и волынского. В 1252 году Миндовг отправил дядю своего Выкынта и двоих племянников — Тевтивила и Едивида — воевать к Смоленску; он сказал им: «Что кто возьмет, тот пусть и держит при себе». Но этот поход был хитростию со стороны Миндовга: он воспользовался отсутствием родичей, чтоб захватить их волости и богатство, после чего отправил войско, чтоб нагнать и убить их самих. Князья, однако, вовремя узнали о намерениях Миндовга и убежали к Даниилу, за которым была сестра Тевтивила и Едивида. Миндовг послал сказать Даниилу, чтоб тот не вступался за изгнанников, но Даниил не послушался сколько по родству с последними, столько же и потому, что хотел воспользоваться этим обстоятельством для обессиления Литвы: посоветовавшись с братом, он послал сказать князьям польским: «Время теперь христианам идти на поганых, потому что у лих встали усобицы». Поляки обещались идти с ним вместе на войну и не исполнили обещания. Тогда Романовичи стали искать против Миндовга других союзников и отправили Выкынта к ятвягам, в Жмудь, и к немцам, в Ригу; Выкынту удалось серебром и дарами уговорить ятвягов и половину Жмуди подняться на Миндовга; немцы также прислали сказать Даниилу: «Для тебя помирились мы с Выкынтом, хотя он погубил много нашей братьи» — и обещались также идти на помощь к изгнанникам. Обнадеженные этим, Романовичи выступили в поход: Даниил послал брата на Волковыйск, сына на Слоним, а сам пошел к Здитову, побрали много городов и возвратились Домой; потом отправил Даниил Тевтивила с русью и половцами воевать Миндовгову землю; но немцы не двигались, и Тевтивил сам отправился в Ригу, где принял крещение; это подействовало, и Орден стал готовиться к войне. 1263 г - Создатель Литовского государства - король Миндовг - убит в результате заговора феодальной знати

view all 12

Mindaugas - Mindovg I King of Lithuania's Timeline

Lithuania? aka Mendog or Mindove
Age 28
Age 29
Age 35
Age 37
Age 38
Age 45
Age 50
Age 55
September 12, 1263
Age 63
Agluona, Lithuania