Vytautas, Grand Duke of Lithuania

Is your surname Kęstutaitis?

Research the Kęstutaitis family

Vytautas, Grand Duke of Lithuania 's Geni Profile

Share your family tree and photos with the people you know and love

  • Build your family tree online
  • Share photos and videos
  • Smart Matching™ technology
  • Free!

Share

Related Projects

Vytautas Aleksandras Kęstutaitis

Russian: Вітовт Кейстутів Гедимінович
Also Known As: "Vytautas the Great"
Birthdate:
Birthplace: Trakai Castle, Trakai, Lithuania
Death: Died in Trakai, Lithuania
Cause of death: cold
Place of Burial: Vilnius Cathedral, Vilnius, Lithuania
Immediate Family:

Son of Kęstutis, Lietuvos didysis (submonarchas) kunigaikštis and Birutė Vaidilutė, Lietuvos didžioji kunigaikštienė
Husband of ? Гедиминович; Мария Андреевна Гедиминович; Anna Sviatoslavna Grand Duchess of Lithuania and Julijona Alšėniškė
Father of Вайдута Гедиминович; ? Гедиминович; Sophia Euphrosyne of Lithuania; Ivanka Vytautaitis and Jurijus Vytautaitis
Brother of Patirg of Lithuania; Butavas Enrikas Prince of Lithuania, kunigaikštis; Žygimantas Kęstutaitis, LDK; Milussa / Miluša Zodeykowa; Tautvilas Kęstutaitis, kunigaikštis and 6 others
Half brother of Racza ks. litewska

Occupation: Gran duque de Lituania 1401-1430, великий князь Литовский, Liettuan Suurruhtinas 1392-1430
Managed by: Private User
Last Updated:

About Vytautas, Grand Duke of Lithuania

http://familypedia.wikia.com/wiki/List_of_rulers_of_Lithuania

=======================

http://en.wikipedia.org/wiki/Vytautas_the_Great

Vytautas the Great (Lithuanian: Vytautas Didysis (help·info); Belarusian: Vitaŭt; Latin: Alexander Vitoldus; Polish: Witold; Ruthenian: Vitovt; c. 1350 – October 27, 1430), was one of the most famous rulers of medieval Lithuania. With the title Didysis Kunigaikštis, the equivalent of king, he was the supreme ruler of his dominions and also a member of the Order of the Dragon.

Vytautas was the ruler (1401–1430) of the Grand Duchy of Lithuania which chiefly encompassed the Lithuanians and Ruthenians. He was also the Prince of Hrodna (1370–1382) and the Prince of Lutsk (1387–1389), postulated king of Hussites.[1] In modern Lithuania, Vytautas is revered as a national hero and was an important figure in the national rebirth in the early 20th century. Vytautas is a popular male given name in Lithuania. Vytautas Magnus University was named after him. Monuments in his honor were built in many towns in the independent Republic of Lithuania during the interwar period, 1918-1939.

Contents

1 Struggle for power

1.1 Early life

1.2 1377–1384

1.3 1389–1392

2 Grand Duke of Lithuania

2.1 Policy towards the East

2.2 Wars against the Teutonic Order

2.3 Relationship with Poland

2.4 Reforms

3 Title

4 See also

5 Notes

6 References


Struggle for power

Early life

Born in 1350 in the castle of present-day Senieji Trakai ("Old Trakai"), Vytautas was the son of Kęstutis with his second wife Birutė, cousin of Jogaila, who became King of Poland as Władysław II, and grandfather of Vasili II of Russia.

1377–1384

Main article: Lithuanian Civil War (1381–1384)


Lutsk castleVytautas' father, Kęstutis, and his uncle Algirdas, were brothers and did not compete for power. Algirdas was the Grand Duke of Lithuania, and Kęstutis was primarily responsible for defense against the Teutonic Knights. However, after Algirdas' death in 1377, his son Jogaila, became Grand Duke. The harmonious relationship of his father and uncle ended, and a struggle for power between them ensued. In 1380, Jogaila signed the secret Treaty of Dovydiškės with the Teutonic Knights against Kęstutis. When Kęstutis discovered this in the following year, he seized Vilnius, imprisoned Jogaila, and made himself Grand Duke. However, Jogaila managed to escape and raised an army against Kęstutis, and his son Vytautas. The two opposing sides confronted each other but never engaged in battle. Kęstutis was ready to negotiate, but he and Vytautas were arrested and transported to Kreva castle. One week later, Kęstutis was found dead. Whether he died of natural causes or was murdered is still a matter of debate amongst historians.


Vytautas and Kęstutis imprisoned by Jogaila. Painting by Wojciech GersonIn 1382, Vytautas was able to escape from Kreva. The story of his escape is well-known. Vytautas' wife Anna was allowed to visit him in the castle. During one of these visits, Vytautas dressed in the clothes of one of Anna's female servants. After the escape, he sought help from the Teutonic Knights. At the time Jogaila was negotiating with the Teutonic Order. They formulated the Treaty of Dubysa, by which Jogaila promised to accept Christianity, become an ally of the Order, and give the Order some territory of Samogitia up to the Dubysa River. However, the treaty was never ratified. In summer 1383, the war between Jogaila and the Order started up again. Vytautas was baptized in the Catholic rite, receiving the name of Wigand (Lithuanian: Vygandas). Later, however, he drifted away from Christianity and back towards paganism. Vytautas participated in several raids against Jogaila. In January 1384, Vytautas again promised to cede part of Samogitia, to the Teutonic Order, up to the Nevėžis River in return for the title of Grand Duke of Lithuania. However, in July of the same year, Vytautas decided to abandon the Teutonic Knights and reconciled with Jogaila. He then proceeded to burn three important Teutonic castles, and he redeemed all Kęstutis' lands, except for Trakai.

1389–1392

Vytautas the Great, as depicted on an engraving of the 16th century

Main article: Lithuanian Civil War (1389–1392)

Vytautas participated in the signing of Union of Kreva with Poland in 1385 and he was re-baptized in 1386 in the Catholic rite, receiving the name Alexander. This treaty provided for the marriage of Jogaila to Jadwiga of Poland, and for him to become the King of Poland. He left his brother Skirgaila as a regent of Grand Duchy of Lithuania. However, he was unpopular with the people and Vytautas saw an opportunity to become the Grand Duke again. In 1389 he started a war and attacked Vilnius but failed. Vytautas was forced to ask the Teutonic Knights for help for the second time in the beginning of 1390. Vytautas had to promise to keep the original agreement of 1384, and turn over Samogitia to the Order. His army now attacked Lithuanian lands.

To further advance his influence, Vytautas married his only daughter Sophia to Vasili I of Russia in 1391. The Polish nobility was unhappy that Jogaila, their new king, now Władysław II Jagiełło, spent too much time on the affairs of the Grand Duchy of Lithuania. It was clear that the war could continue for years and would not bring any benefit to the country. In 1392, Wladyslaw II Jagiełło's envoy, Henry of Masovia, offered Vytautas to become his regent instead of Skirgaila. Vytautas accepted and once again burned three Teutonic castles and returned to Vilnius. Jagiełło and Vytautas signed the Astrava Treaty in which Vytautas redeemed all Kęstutis' lands, including Trakai, and was given more. He could rule Grand Duchy of Lithuania in the name of Wladyslaw II Jagiełło. After Vytautas death all lands and powers were to be returned to the King of Poland.

Grand Duke of Lithuania

Vytautas the Great privilege to Vilnius Cathedral. Issued in Vilnius 1410-02-16. Latin language.

[edit] Policy towards the East

Vytautas continued Algirdas' vision to control as many Muscovy lands as possible. Many lands were already under the Grand Duke's rule, but the rest were controlled by the Mongols. Tokhtamysh, Khan of the Golden Horde, sought Vytautas' help when he was removed from the throne in 1395 after his defeat by Timur. An agreement was reached that Vytautas would help Tokhtamysh to regain power, and the Horde would cede more lands to the Grand Duchy of Lithuania in return. In 1398, Vytautas' army attacked a part of the Crimea and built a castle there. Now Lithuania spanned from the Baltic Sea to the Black Sea. A number of Tatar captives were brought to the ethnic Lithuania.


Columns of Gediminids, a sign of Vytautas and his stateInspired by this successful campaign, Vytautas and Wladyslaw II Jagiełło won support from Pope Boniface IX for organizing a crusade against the Mongols. This political move also demonstrated that Grand Duchy of Lithuania had fully accepted Christianity and was defending the faith on its own, and that the Teutonic Knights had no further basis for attacks against Lithuania. The campaign resulted in total defeat at the Battle of the Vorskla River in 1399. Over twenty princes, including two brothers of Wladyslaw II Jagiełło, were killed, and Vytautas himself barely escaped alive. This came as a shock to the Grand Duchy of Lithuania and Poland. A number of territories revolted against Vytautas, and Smolensk was retaken by its hereditary ruler, George of Smolensk and not re-conquered by Lithuanians until 1404. Vytautas waged a war in 1406-1408 against his son-in-law Vasili I of Moscow and Švitrigaila, a brother of Jogaila who with the support of the Teutonic Order had declared himself grand prince. A major stand-off between the two armies ended without a battle in the Treaty of Ugra, by which Velikiy Novgorod was granted to Jogaila's brother Simeon Lingwen, and the important city of Pskov to Jogaila's envoy Jerzy Nos, the latter settlement a clear violation of the treaty of Raciąż.[2][3]The war with Muscovy ended in December 1408, on terms which made further conflict with the Teutonic Order inevitable, despite Hermann II of Celje's attempt to negotiate a solution.[4]

Wars against the Teutonic Order

Main article: Polish-Lithuanian-Teutonic War


Vytautas the Great as shown on Jan Matejko's oil painting of the Battle of GrunwaldIn 1398 in preparation for the crusade against the Golden Horde, Vytautas had signed the Treaty of Salynas with the Teutonic Knights and transferred Samogitia to them. Samogitia was especially important for the order because it separated Teutonic Knights, based in Prussia, from the Livonian Order, based in Latvia. The two orders desired to unite and form a mighty force. However, the knights ruled Samogitia only for three years, because in 1401 the Samogitians, supported by Vytautas, rebelled and burned two castles. The knights received support from Švitrigaila, brother of Jagiełło, who desired to take Vytautas' title. In 1404 another treaty was signed which, in essence, repeated the Salynas treaty: Samogitia was transferred to the Teutonic Knights. Poland promised not to support Lithuania in case of another war. The knights promised to support Vytautas in the east and not to support any Gediminid who could have claims to the Grand Duke of Lithuania title. However, the treaty did not solve the problems, and all the parties prepared for a war.

In 1408 Vytautas reached peace in the east and returned to Samogitia matters. In 1409 a second rebellion, backed by Vytautas, against the Teutonic Knights started. The rebels burned Skirsnemunė castle. Since both Poland and Lithuania supported the rebels, the war started. Vytautas gathered a large army from 18 lands under his control. The army joined Polish forces and advanced towards the Teutonic headquarters at the castle of Marienburg (present-day Malbork). In 1410 Vytautas himself commanded the forces of the Grand Duchy in the Battle of Grunwald (also called the Battle of Tannenberg or Žalgirio mūšis). The battle ended in a decisive Polish-Lithuanian victory. Even though the siege of Marienburg was unsuccessful, the Teutonic Knights never regained their strength and from then on posed a reduced threat to Poland-Lithuania.


the Royal Seal, with the only survived original depiction of VytautasAs a result of the Peace of Thorn of 1411, Vytautas received Samogitia for his lifetime. However, the parties could not agree on the border. Sigismund, Holy Roman Emperor, agreed to mediate the dispute. In 1413, it was declared that the whole right bank of the Neman River was Samogitia and therefore belonged to Lithuania. The Teutonic Knights disagreed and a new war started in 1414. The war lasted for just a couple of months and the dispute was brought to the Council of Constance. Even though the dispute was not resolved, the Samogitians had a chance to present their case to the leaders of Europe. It is seen as an important event in the diplomatic history of Lithuania. Several other mediation attempts failed and yet another war with the Teutonic Order started in 1422. After a couple of months of fighting, the Treaty of Lake Melno was signed. Samogitia was returned to Lithuania in perpetuity, while the city of Memel (present-day Klaipėda) and surrounding territories stayed with the Order. This border, as established by the treaty, remained stable for some 500 years until the Memel Territory dispute of 1923. With peace established, Vytautas could now concentrate on reforms and the relationship with Poland.

[edit] Relationship with Poland


Vytautas the Great monument in KaunasIn 1399 Jadwiga of Poland and her newborn died in childbirth. Jogaila's power in Poland was jeopardized as he was a foreigner king with no other ties to the throne but his wife. Also, the defeat at Vorskla forced a re-evaluation of the relationship between Poland and Lithuania. The result was the Union of Vilnius and Radom in 1401. Vytautas was granted wide autonomy, but after his death the title and powers of Grand Duke of Lithuania were to be transferred to the king of Poland. In case Jagiełło died first without an heir, the Polish nobility agreed not to elect a new king without consulting Vytautas. The unique feature of this union was that the Lithuanian nobility presented their own document: for the first time somebody other than dukes played a role in the state matters.


Church of Vytautas the Great. Built around 1400 in KaunasVytautas was one of the creators of the Union of Horodło with Poland in 1413. This union was more important culturally than politically because Lithuanian Christian nobles received the same rights as Polish szlachta. This act did not include orthodox nobles. This paved the way for more contacts and cooperation between the nobles and for the Polish-Lithuanian Commonwealth.

In January of 1429 Vytautas already had received the title of King of Lithuania with the backing of Sigismund, Holy Roman Emperor, but the envoys who were transporting the crown were stopped by Polish magnates in autumn of 1430. Another crown was sent, but Vytautas died in the Trakai Island Castle several days before it reached Lithuania. He was buried in the Cathedral of Vilnius. The knowledge about his remains has been lost.

According to 1911 Encyclopaedia Britannica, Vytautas "was certainly the most imposing personality of his day in Eastern Europe, and his martial valour was combined with statesmanlike foresight."


Litas commemorative coin dedicated to Vytaytas the Great

[edit] Reforms

Vytautas backed the economic development of his state and introduced many reforms. Under his rule the Grand Duchy of Lithuania gradually became more centralized, as local princes with dynastic ties to the throne were replaced by the governors loyal to Vytautas. The governors were rich landowners who formed the basis for the Lithuanian nobility. During Vytautas' rule, the influential Radziwiłł and Goštautai families began their rise.

Title

Latin: magnus dux Lithuanie terrarumque Russie etc

English translation: Grand duke of Lithuania, Ruthenia etc

(Breviary excerpt from a document in 1422: Nos Alexander alias Witoldus eadem < Dei > gracia, magnus dux Lithwanie terrarumque Russie etc.)

Observe: Technically, Vytautas was most of his reign a nominal vassal of his cousin Jogaila, then king of Poland, who used an additional title Supreme Prince of Lithuania.

See also

Wikimedia Commons has media related to:

Vytautas the GreatGediminids

House of Kęstutis – family tree of Vytautas

Order of Vytautas the Great

[show]v • d • eMonarchs of Lithuania


Early Grand Dukes Mindaugas (House) · Treniota · Vaišvilkas · Shvarn · Traidenis · Daumantas


Gediminids Butigeidis · Butvydas · Vytenis · Gediminas (House) · Jaunutis · Algirdas (House) · Jogaila · Kęstutis (House) · Skirgaila · Vytautas · Švitrigaila · Sygismund Kestutian · Casimir Jagellon · Alexander · Sigismund I the Old · Sigismund II Augustus


Elected Henry III of Valois · Stefan Batory · Sigismund III Vasa(House of Gediminas) · Ladislaus IV Vasa · John II Casimir Vasa · Michał Korybut Wiśniowiecki · John III Sobieski · Augustus II the Strong · Stanisław Leszczyński · August III the Saxon · Stanisław August Poniatowski


Notes

^ Turnbull, Stephen (2004). The Hussite Wars 1419-36. Ospreypublishing, p.11. ISBN 1841766658.

^ (Polish) Paweł Jasienica (1988). "Władysław Jagiełło", Polska Jagiellonów. Warsaw: Państwowy Instytut Wydawniczy. ISBN 83-06-01796-X.

^ (Polish) Tekla Wołowska (1860). Historya Polska (Polish History). Paris: L. Martinet, 433.

^ (Polish) Antoni Prochaska (1908). Król Władysław Jagiełło. Kraków: Akademia Umiejętności, 240.

References

(Lithuanian) Inga Deidulė, Vytauto Didžiojo įvaizdžio genezės mįslė, - "ieškokite moterų", Vartiklis. Accessed May 20, 2006.

(Lithuanian) Andrius Mingėla, Vytautas Lietuvos didysis kunigaikštis, Juventa high school. Accessed May 20, 2006.

Oscar Halecki, Borderlands of Western Civilization: A History of East Central Europe, 2nd edition, Chapter 8, Simon Publications, July 2001, ISBN 0-9665734-8-X

Vytautas and Karaims, Lithuanian Karaims Culture Community. Accessed May 20, 2006.

Preceded by

Skirgaila Grand Duke of Lithuania

1392-1430 Succeeded by

Švitrigaila

Apie Vytautas Aleksandras Kęstutaitis (Lietuvių)

Vytautas Didysis (g. Senuosiuose Trakuose g. apie 1350 m. – m. 1430 m. spalio 27 d. Trakuose) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1401–1429, realiai – 1392–1429; 1422–1423 m. – kartu ir Čekijos karalius) ir Lietuvos karalius (1429–1430 m.). Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus, Jogailos pusbrolis.

Politinė ir karinė veikla

Kovodamas su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1382–1384 ir 1389–1392 m. bėgo pas kryžiuočius. 1383 m. spalio 21 d. Tepliavoje buvo pakrikštytas kaip Vygandas, [1], pakartotinai pakrikštytas 1386 m. vasario 15 d. jau kaip Aleksandras. [2] Abu kartus Vytautas kryžiuočius išdavė ir grįžo į Lietuvą pasiekęs susitarimus su Jogaila. 1384 m. jis atgavo dalį savo tėvonijos. 1392 m. pagal Astravos sutartį atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino LDK titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažįstama tik nominali Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos, nors jokių vasalinių santykių nebuvo.

Valdant Vytautui jo pastangomis dauguma LDK sritinių kunigaikščių buvo pakeisti didžiojo kunigaikščio vietininkais, o didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu, kurio nariai jau neblogai išmanė LDK vidaus ir užsienio politikos vingrybes.

Vytautas vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei, Žalgirio mūšyje (1410) galutinai palaužusiai Vokiečių ordino karinę galią; netrukus po šio mūšio (1411) sudaryta Torūnės taikos sutartimi Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją.

Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir Pronsko (1430) kunigaikščiais.

1429 m. sausį Lucko pilyje vykusio Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavimo dalyviai (nevainikuoto) Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio (tolimo Vytauto giminaičio) siūlymu[3] Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, o trečiąjį – netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.).

Tarp I ir II pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė.

Kultūrinė civilizacinė veikla

Lietuvos vesternizaciją Vytautas vykdė daugiausia intensyvindamas feodalinius santykius. Žymiai padidinęs feodalines valstiečių prievoles, jis pradėjo juos dalyti bajorams; vėliau etninė Lietuva jos valstiečių laisvės kaina pasiekė nemažų laimėjimų, – jau vien dėl to, kad naujosios luominės bajorų teisės sudarė palankias sąlygas plėstis jų akiračiui.

Vytauto valdymo laikotarpiu (ypač po Žalgirio mūšio) dėl tada iš esmės pagerėjusios LDK tarptautinės konjunktūros, o iš dalies ir dėl paties Vytauto protekcionistinės veiklos etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti Vilnius, Kaunas, Gardinas, Trakai ir kt. miestai, ėmė rastis ir naujų miestų užuomazgų.

Kurdamas Lietuvoje katalikiškų parapijų tinklą, Vytautas pureno dirvą ir vakarietiškų mokyklų kūrimuisi.

Vytautas ženkliai padidino ir LDK raštinę; pradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu, o lietuvių bajorų ir miestiečių gyvenimas – tiesiog neįsivaizduojamas be lotyniško ar slaviško rašto.

Valdymo reikšmė

XIV a. pabaigoje Lietuva buvo jau pusantro šimto metų kovojusi su visos Vakarų Europos remiamu Vokiečių ordinu, krikščionybės platinimo dingstimi izoliavusiu Lietuvą nuo likusių Vakarų šalių. Jogaila, įvesdamas etninėje Lietuvoje krikščionybę, pradėjo šią izoliaciją šalinti, bet kartu pavertė Lietuvą Lenkijai pavaldžia valstybe; negana to, Jogailai 1387 m. pakrikštijus tik Aukštaitiją, šiuo daliniu krikštu net nebuvo pašalinta kryžiuočių pačiai Lietuvos egzistencijai keliama grėsmė.

1389 m. faktiškai stojęs vadovauti lietuvių diduomenės kovai prieš lenkų įsigalėjimą Lietuvoje, Vytautas tiesiog privalėjo rasti būdus išvesti šalį iš atsilikimo, pašalinti ordino grėsmę, atsikratyti Lenkijos hegemonijos. Išnaudodamas ordino ir Lenkijos nesutarimus, Vytautas gana sėkmingai susidorojo su visais minėtais uždaviniais. Periodiškai „atiduodamas“ ordinui Žemaičius, Vytautas kaskart numatydavo būdus jiems susigrąžinti. Žygiuodamas į rytus, kartu jis rengėsi puolimui vakaruose. Pripažinęs Lenkijos karaliaus viršenybę savo atžvilgiu, įsigudrino palenkti savo pusėn daugumą lenkų didikų. Užsitikrinęs Lenkijos paramą, 1409 m. iš Vokiečių ordino galutinai atsiėmė Žemaičius. Daugiausia Vytauto nuopelnu laikytinas ir ordino sutriuškinimas Žalgirio mūšyje. Būdamas faktiškuoju didžiausio vėlyvųjų viduramžių mūšio karvedžiu, Vytautas pelnė pasaulinę šlovę.[reikalingas šaltinis] Po Žalgirio mūšio kryžiuočių pavojus Lietuvai buvo pašalintas, o LDK įgijo galimybę užmegzti normalius santykius su daugeliu Europos šalių.

Vytautas sugebėjo ne tik pakrikštyti žemaičius, bet ir tapti Livonijos vyskupų globėju. Ir nors jam nepavyko įsteigti atskiros, Gniezno arkivyskupui nepavaldžios Lietuvos bažnytinės provincijos, būtent Vytauto valdymo metais Lietuvos katalikų bei stačiatikių vyskupai tapo hierarchais, atsižvelgiančiais visų pirma į LDK interesus.

Vytautas sugebėjo rasti bene geriausius iš galimų būdus išvesti Lietuvą iš atsilikimo; būtent jis pavertė Lietuvą Vakarų valstybe. Remdamasis tuometinės LDK politiniu svoriu ir karine galia, Lietuvos tarptautinę izoliaciją jis pašalino kone visose šalies gyvenimo srityse. Vytauto Lietuva Europoje buvo reikšminga kaip niekada prieš tai ir po to, – kaip tik todėl lietuviams Vytauto asmuo ypač svarbus buvo XIX ir XX a. sąvartoje[4] bei I Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpiu.

Didžiojo vardas

Netrukus po Vytauto mirties, Lietuvoje susiformavo Vytauto kultas. Jis buvo laikomas didžiausiu kada nors valdžiusiu Lietuvos valdovu, jo vardas įkūnijo valdovo idealą. Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas XV a. II pusėje rašė:

„Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi“[5].

Todėl jau XV amžiuje Vytautas pradėtas vadinti Didžiuoju. Pirmąją užuominą apie tai paliko nepalankiai Vytautą vertinęs Enėjas Silvijus Pikolominis, kurio teigimu Vytautas Didžiojo vardą pelnė dėl savo žiaurumo. Tuo tarpu Erazmas Ciolekas popiežiui Aleksandrui VI aiškino, kad savo darbais Vytautas pelnė pagarbą ir populiarumą, todėl Lietuvoje vadinamas Didžiuoju[6].

Asmenybė

Vytautas buvo neaukštas, energingas žmogus. Kalbėjo nedaug, bet reikšmingai, kartais mėgdavo pajuokauti. Nevartojo svaigalų, gėrė tik gryną vandenį. Buvo darbštus. Laisvalaikiu mėgo medžioklę ir šachmatus. Namuose buvo taupus, bet svečiams buvo vaišingas ir dosnus. Be lietuvių kalbos dar mokėjo rusų, vokiečių, lenkų, lotynų ir totorių kalbas.[7]

Pirmoji žmona Ona Vytautienė nuo Eišiškių (m. 1418 m. rugpjūčio 31 d. Trakuose). Sofijos Vytautaitės, vienturtės Vytauto dukters motina. Antroji žmona Julijona Alšėniškė.

Vardas Vytautas reikšmė

Vytautas – lietuviškas vyriškas vardas. Mot. variantas – Vytautė. Reikšmė: vyd – taut – „išvydęs tautą“, „išvydo tautą“ (kita versija: vyti+tauta „tautos vytis, gynėjas, vadas“). Vardadienis – sausio 5 d. Sutrumpinimas Vytas. Vienas populiariausių vardų Lietuvoje.

Šaltiniai

  1. Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 79 p.
  2. Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 80 p.
  3. Vokietijos imperatorius, Lucke pasiūlydamas Vytautui vainikuotis Lietuvos karaliumi, siekė išardyti Lenkijos ir Lietuvos sąjungą ir taip padidinti Vokiečių ordino galimybes reviduoti Melno taikos sąlygas.
  4. T. y. vykstant lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžiui. Nuo to laiko dauguma lietuvių „patriotą Vytautą“ priešpriešina Jogailai, 1386 m. neva „pardavusiam“ Lietuvą lenkams.
  5. Nuomonės apie Vytautą: nuo XV iki XXI amžiaus, Istorija.net, 2009-07-10.
  6. Mickūnaitė G. Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis, Vilnius, 2008, p. 194, 296.
  7. V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija. Vilnius, „Vyturys“, 1990. 84 psl.

LITERATŪRA

Iš laisvosios interneto enciklopedijos Vikipedija. Prieigą per internetą, žiūrėtą 2014-11-18 <http://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_Didysis>.

Apie vardą Vytautą iš laisvosios interneto enciklopedijos Vikipedija. Prieigą per internetą, žiūrėtą 2014-11-18 <http://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_(vardas)>.