Monika Kaupienė

ANTANO PAKELČIO PRISIMINIMAI APIE INDRIULIUS (III karta)

  Stakšeliuose prie Titonių kaime ant Mūšos kranto, beržais ir kitais lapuočiais apaugusioje sodyboje, manau pačioje gražiausioje, gyveno ūkininkų Indriulių šeima. Šią sodybą sudarė 2-jų galų didelis gyvenamas namas (medinis), didelis tvartas, klojimas-jauja (linams apdoroti), daržinė ir labia graži klėtis su prieklėčiu. Toje klėtelėje būdavo svečiams įrengtas kambarys, kuriame per šv. Antano atlaidus iš Pamūšio suvažiuodavo sveteliai ir ten giminaičiai linksmindavosi iki paryčių, o kitos dienos pavakary išsivažinėdavo kas sau ir taip kasmet.

Monika-Indriulytė Kaupienė

   Mano močiutė, gimė apie 1868-1964 septynių vaikų motina ir 19 anūkėlių globėja. Nepaprasto tiesumo ir darbštumo moteris. Pas kurią atskrisdavo “gandras”, tuoj prisistatydavo, kaip mes vadindavome “mamunytė’. Mūsų būsimas žmonas pristatydavome jai ant apžiūros: Onutę Pakeltienę išgelbėjo ilgos kasos ir ilgokas sijonėlis, nebuvo kaklo iškirpties. Mums vaikigaliams ji patikrindavo delnus ir jei užčiupdavo “mozuliuką” pagirdavo ir paglostydavo. Stebėtinas takto žinojimas, niekuomet neužgaus, patars, gražia užuomina liepdavo nepadauginti alučio ir kaip ten su poterėliais, ar klausom mamos. Mane be galo mylėjo ir rekomendavo tapti kunigėliu, agitavo ir Kaziuką Pakeltį. KAUPAI

  Monika Indriulytė-Kaupienė, gimė apie 1868m ant gražaus Mūšos kranto Stakšelių kaime prie Titonių. Apie 1898m ji ištekėjo už šalia Linkuvos esančio Mašnių kaimo (dabar Jurgaičių km.) ūkininko Igno Kaupo (g.1860m), kuris sumaniai tęsė savo tėvo Juozo Kaupo žemės ūkio darbus. Monikai ir Ignui Kaupams sekėsi ne tik sėkmingai ūkininkauti, bet ir susilaukti gražaus būrelio vaikų. Vaikų gimė aštuoni. Vyriausiasis Kazimieras mirė būdamas labai mažas, apie 1899m, tuoj po gimimo. Vėliau gimė Izabelė, Felicija, Antanas, Elena, Ignas, Jonas ir Liucija. Nuo pat mažens jaunosios Kaupaitės buvo mokomos pagrindinių darbų – žemės ūkio kultūrų auginimo ir jų panaudojimo, namų ruošos, verpimo, mezgimo, audimo, maisto gaminimo, taip pat bendravimo su žmonėmis ir tarnavimo Dievui. Pagal artimujų pasakojimus dukros buvo išleidžiamos už sutuoktinių griežtai prisilaikant eilės pagal amžių ir visų to meto vestuvinių papročių. Tai piršlio apklausa, pačios piršlybos, sutartis dėl kraičio, registracija bažnyčioje (poteriai), šliūbas ir kitos vestuvinės apeigos. Trys sūnūs, vyriausias Antanas buvo savo tėvo Igno ūkio paveldėtojas, todėl į mokyklą jo neleido. Matomai tuo apsiribojo, kad žemės apdirbimui įgūdžių, kuriuos perteikė tėvai, pilnai užtenka. Jaunesnis sūnus Ignas buvo leidžiamas į mokyklą, vėliau dirbo pieno supirkimo punktų vedėju ir prekybinėse įstaigose. Po karo už politinę veiklą bolševikų buvo kalinamas Šiaulių ir Vilniaus Lukiškių kalėjimuose. Jauniausias Kaupų sūnus  buvo leidžiamas į Linkuvos gimnaziją, užbaigęs 4 klases buvo numatytas mokytis kunigu, to labai norėjo jo motina. Manoma, kad jam pritrūko tam pašaukimo. Jis tame pačiame kaime, sukūręs šeimą, sėkmingai ūkininkavo. Tarybinės okupacijos metais daug metų dirbo kolūkio ir tarybinio ūkio kontorose. Ši graži ir skaitlinga senesniųjų Kaupų šeima pasižymėjo tuo, kad mūsų seneliai susilaukė 19 anūkų ir 36 proanūkų.

 Antanas Pakeltis, Druskininkai, 2002m liepa