Pranas Vaičaitis

Pranas Vaičaitis (10 February 1876 – 21 September 1901) was a Lithuanian poet. After graduation from the Marijampolė Gymnasium, he studied law at the Saint Petersburg University. Due to the violations of the Lithuanian press ban, he was imprisoned for a month in 1899 and could not find a jurist job. He worked at the library of the Russian Academy of Sciences before progressing tuberculosis forced him to return home. He died at the age of 25 and left less than a hundred original poems. His first poems were published in 1896 in Varpas though the vast majority of them were published in Vienybė lietuvninkų, a Lithuanian newspaper published in Plymouth, Pennsylvania. The first collection of his poems was published posthumously in 1903 in the United States. His poems are popular, particularly those about nature in Lithuania, and have been adopted to folk songs. His poetry is sensitive, intimate, without more complex metaphors or lyrical devices, and with a depth of feeling that distinguishes it from other poetry of the period.

Biography Vaičaitis was born in the Santakai village on the Penta river near Sintautai, Suwałki Governorate, Congress Poland. He attended a primary school in Sintautai and Marijampolė Gymnasium. He started writing poetry at age 13, but his earliest poems have not survived. As typical of the period, his parents wanted him to become a priest and continue education at the Sejny Priest Seminary, but he felt no calling for priesthood and instead chose to study law at the Saint Petersburg University in 1895. His parents refused to support him financially due to his refusal to become a priest; his father remained cold and distant until his death. He received assistance from professor Eduards Volters, but struggled financially. According to visitor logs kept by Volters, he was visited by Vaičaitis 29 times in 1895 (the first time on 23 August), 33 times in 1896, and 69 times in 1897.

At the university, he met fellow Lithuanian student Povilas Višinskis, who became known as a mentor of literary talent. Višinskis sent three of his poems to Varpas even though the editors discouraged submissions of poetry as too many of the submitted poems were too amateurish and dilettantish; the poems were published in 1896 with an editor's note that while Vaičaitis' poetry was better than average, it was still weak. Perhaps insulted by such a reception, Vaičaitis sent his other poems to Vienybė lietuvninkų, a Lithuanian newspaper published in Plymouth, Pennsylvania. This newspaper published more than sixty of his poems under pen name Pranciškus Sekupasaka in 1897.

In the summer of 1896, Vaičaitis met Julija Pranaitytė at the home of her brother-in-law Saliamonas Banaitis. At the time, Pranaitytė was a gymnasium student in Saint Petersburg and they developed a close friendship that culminated in their engagement. In 1897, Vaičaitis was implicated in the Sietynas case. Sietynas was an organization of Lithuanian book smugglers that smuggled and distributed the banned Lithuanian press. Police found a small library of the illegal books with his cousin Antanas Pranas Daniliauskas. Since one of his seized letters discussed obtaining the history of Lithuania by Simonas Daukantas for Vaičaitis, he was also searched by the police which found a handwritten copy of a Lithuanian poem by Antanas Baranauskas. This was a particularly difficult time for Vaičaitis as he lost his university stipend and was monitored by the police for a year. He was imprisoned for a month in 1899 at the Peter and Paul Fortress.

Vaičaitis graduated from the university in June 1899, but as politically compromised, he could not obtain a jurist job with the Russian government. He had plans to study commerce in Belgium, but he did not have funds. With the help of Volters (there are hints that Vaičaitis lived with Volters for about six months), he managed to get a job at the library of the Russian Academy of Sciences, but, due to progressing illness, he had to return home in April 1901. He was treated by Jonas Staugaitis and cared for by his fiance Pranaitytė, but the family had no money for more extensive treatments and the tuberculosis progressed. He died on 21 September 1901 in his parents' home. His tombstone was organized by Saliamonas Banaitis. He collected 95 rubles, purchased the monument in Kaunas, and transported it to the cemetery in Sintautai. It was installed for the first anniversary of his death. The tombstone cost more than 95 rubles and Volters covered the difference of 23.5 rubles.

Works and legacy Vaičaitis left 98 known original poems and 21 translations of poems by Russian and Polish authors, including Alexander Pushkin, Mikhail Lermontov, Nikolay Nekrasov, Nikolay Yazykov, and Maria Konopnicka. His manuscripts have not survived. In 2008, three new poems and one quatrain were discovered among other papers that belonged to Martynas Jankus during a renovation of a house in Kaunas. The booklet also contained a loose and shortened translation of Christmas Eve by Nikolai Gogol, which was published by Jankus in 1892. One of the poems is dated 1883, but that would mean that Vaičaitis wrote it when he was seven years old. The neat handwriting indicates that it was written by a gymnasium student, thus dating the text to 1890–1891.

Vaičaitis' poetry is sensitive, intimate, natural, and without more complex metaphors or lyrical devices. The depth of feeling distinguishes him from other late 19th-century poets. His poetry has features of both romantic poetry and literary realism. It includes both traditions of Lithuanian folk songs (including common folk personifications, parallels, and precision of poetic scenes) – several of his poems have been transformed into popular folk songs – and elements of well known Russian and Polish poets. The poetry varies in topic (nature, history, patriotism, social inequality, religion, personal experiences) and in mood (love, regret, nostalgia, anger, irony), but often expresses ideas of serving your nation and seeking justice. His later poetry is particularly melancholic due to the sense of his approaching death; he was the first to write elegies in Lithuanian. Other genres included sonnets, ballads, satires, and epigrams. His works have influenced other poets, including Jonas Krikščiūnas (Jovaras), Liudas Gira, Julius Janonis.

Vaičaitis' poems were first collected and published by the editorial staff of Vienybė lietuvninkų in the United States in 1903. In 1904, Eduards Volters published a collection of Pushkin's poems translated into Lithuanian, which was dedicated to Vaičaitis and included two of his translations. The second edition (1912) of his poems was also published in the United States. His collected works, edited by Liudas Gira, though incomplete, were published in Lithuania in 1921. Various poetry collections followed: Lyrika ir satyra (1951), Rinktinė (1956), Yra šalis (1964), Lėkite, dainos (1975), Kas našlaičius priglaus? (1988). A new edition of collected works was prepared by Albertas Zalatorius and Zenius Šileris and published in 1996. His biography was published by Juozas Klimaitis (1994) and Zenius Šileris (2001). In 1936, Vincas Grybas prepared a model for a monument to Vaičaitis, but it was not erected due to financial difficulties and the outbreak of World War II. A small museum exposition was collected in 1965; it was housed at the secondary school in Sintautai before it was moved to the homestead of the Vaičaitis family in 1995. A wooden sculpture by Kęstutis Krasauskas was installed at the homestead in 1996. A granite monument to Vaičaitis by sculptor Juozas Šlivinskas was unveiled in Sintautai in 2013.

Pranas Vaičaitis (1876 m. vasario 10 d. Santakuose, dab. Šakių raj. – 1901 m. rugsėjo 21 d. ten pat) – lietuvių poetas, vertėjas.

P. Vaičaitis gimė Santakų kaime, netoli Sintautų. Nors tėvai Juozas ir Marijona valdė nemažą žemės sklypą, bet lepinti pirmagimio neturėjo iš ko: išmokėjus tėvo seserims dalis, namai gerokai ištuštėjo. O čia vienas po kito gimė dar du vaikai – Jonas ir Juozas.

Prano vaikystė niekuo nesiskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Skyrėsi tik jis pats: buvo silpnokos sveikatos ir uždaro būdo. Žaisdavo atokiai, laikėsi tyliai, jo dažnai tekdavo ieškoti. Svajingą vaiko natūrą veikė folkloro pasaulis, juo labiau, kad motina apylinkėje garsėjo skambiu daininkės balsu.

Pranas ėmė lankyti Sintautų pradžios mokyklą, bet mokytis nemėgo ir mokyklos nebaigė. Tėvai savo planų neatsisakė ir 1887 m. silpnai pasiruošusį sūnų per vargą įtaisė į Marijampolės gimnaziją. Čia P. Vaičaitis drauge su kitais moksleiviais skaitė draudžiamą lietuvišką spaudą, vengdavo pamaldų cerkvėje. Dvasią ugdė skaitoma klasikinė rusų literatūra, lietuviškieji Antano Baranausko, Simono Daukanto tekstai. Gimnazijoje ėmė ryškėti literatūriniai jo polinkiai. Trylikos metų gimnazistas pats ėmė eiliuoti.

Tolesnis Vaičaičio gyvenimo posūkis būdingas XIX a. pabaigai: tėvų noras matyti sūnų kunigą susikerta su jaunuolio siekiais. Švelnindamas situaciją, sūnus neišdrįsta atvirai pareikšti savo apsisprendimo, o nuvykęs į Seinus rektoriui pasisako nejaučiąs pašaukimo ir į seminariją nepriimamas. Tėvas išplūdo sūnų, jo išsižadėjo ir vienas grįžo iš Seinų namo. Nuo to laiko santykiai su namais atvėso ir nepasitaisė iki mirties. Motiną Pranas ir toliau mylėjo, jos paveikslas iškildavo jo dainose, bet su tėvu dvasinis ryšys nutrūko. Kartu nutrūko ir materialinė parama.

Jautrus, melancholiškas, prisirišęs prie artimųjų jaunuolis išgyveno kilusį su namiškiais konfliktą, tačiau valingai veržėsi į mokslus – 1895 m. rugpjūčio 16 d. įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Nepaisydamas sunkių materialinių sąlygų, Peterburge P. Vaičaitis aktyviai dalyvavo lietuvių draugijų veikloje, intensyviai lavinosi, rašė ir vertė, sekė draudžiamą lietuvių spaudą ir pats joje bendradarbiavo, domėjosi Lietuvos praeitimi ir kalba. Teisės disciplinos jam sekėsi gerai – baigdamas gavo pirmojo laipsnio diplomą.

1897 m. rudenį prasidėjo poeto politinis persekiojimas. Varšuvos prokuroras jam uždėjo mėnesį policinio arešto, Teisingumo ministras sustiprino bausmę iki mėnesio kalėjimo. P. Vaičaitis, prasikankinęs pusantrų metų ypatingoje policijos priežiūroje be stipendijos ir privačių pamokų, 1899 m. vasario 3 d. kartu su savo tėvu ir kitais sietyniečiais buvo nubaustas administracine tvarka. Atlikti bausmės iš Peterburgo jis turėjo vykti į Kalvariją. Po to negalėjo gauti liudijimo apie nepriekaištingą elgesį, ir baigiamuosius egzaminus teko atidėti kitiems metams. Visa tai P. Vaičaitį be galo išvargino, išvedė iš pusiausvyros.

Besimokydamas Peterburge P. Vaičaitis pamilo ten besimokančią Juliją Pranaitytę, giliai religingą merginą, kurios vienas brolis dėstė Dvasinėje akademijoje, o antras vargoninkavo ir vadovavo Peterburgo lietuvių chorams.

Teisininko karjera P. Vaičaičio neviliojo. Jis planavo baigęs mokslus vykti į Belgiją studijuoti komercijos, bet pradžiai nebuvo lėšų. 1900 m. gavęs diplomą ir vasarą namie pailsėjęs pradėjo dirbti Peterburgo Mokslų akademijos bibliotekoje, bet greit susirgo džiova ir grįžo tėviškėn. Sirgdamas nemažai rašė, svajojo išvykti gydytis į džiovininkų sanatoriją, bet pinigų neturėjo, o tėvas sūnumi susirūpino tik paskutinėm dienom, kai jau buvo pavėluota.

P. Vaičaitis mirė 1901 m. rugsėjo 21 d. Apylinkės žmonės pasakojo apie graudžias iškilmingas laidotuves, į kurias atvyko iš Peterburgo poeto draugai ir nešė karstą iš pat namų į Sintautų kapines.

Kūryba P. Vaičaitis parašė eilėraščių, elegijų, sonetų, baladžių, eiliuotų satyrų, epigramų, iš viso 98 originalius eilėraščius (iš jų – 10 trumpų epigramų), 21 vertimą bei sekimą (jų tarpe – dviejų Aleksandro Puškino mažųjų dramų vertimus).

Eilėraščiai buvo spausdinami „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Ūkininke“. Pirmas rinkinys išleistas 1903 m. Amerikoje (parengė J. Mačys-Kėkštas ir J. Pranaitytė). Pasirašinėjo slapyvardžiu Pranciškus Sekupasaka. Pačiam poetui šlovė, regis, mažai rūpėjo. Jis siuntė eilėraščius ten, kur jie buvo spausdinami, kaip ir tautosakos kūrėjai, mažai galvodamas apie save.

Poezijai būdingi jaunystės svajonių, meilės, tėvynės ilgesio motyvai. Joje poetizuojama gimtojo krašto gamta, aukštinama Lietuvos praeitis, žadinami tautinio orumo jausmai. Kai kurie eilėraščiai virto liaudies dainomis.

Nuorodos: Vida Girienė. „Pranas Vaičaitis – žinomas ir nežinomas“. „Lietuvos žinios“, 2016-04-08 Vida Girienė. „Pranas Vaičaitis ir Sintautai arba Sintautai ir Pranas Vaičaitis“. „Literatūra ir menas“, 2013-10-04

VLE: Pranas Vaičaitis