Stasys Lozoraitis

Wikipedia: Stasys Lozoraitis

Obituary in New York Times December 28, 1983, Section A, Page 20:

Stasys Lozoraitis, a Foreign Minister of independent Lithuania between the two World Wars, died Saturday at his home in Rome. He was 85 years old.

After Lithuania became part of the Soviet Union in 1940, the United States and other Western countries continued to accept the credentials of the diplomats of the former independent Lithuanian Government, and Mr. Lozoraitis was regarded as the chief of the Lithuanian diplomatic corps in exile.

He began his career in the Interior Ministry when Lithuania gained its independence from Russia at the end of World War I. Later he moved to the Foreign Ministry as a career diplomat and became Foreign Minister in 1934.

In 1939, he was appointed envoy to Italy and the Vatican in Rome, where he remained after the Soviet takeover of his country in 1940.

Mr. Lozoraitis' survivors include his wife, Vincenta; and two sons, Stasys and Kazys, all of Rome.

Archyvai: LIETUVOS DIPLOMATIJOS ŠEFO STASIO LOZORAIČIO DOKUMENTŲ PRISTATYMAS

Vikipedija: Stasys Lozoraitis

Stasys Lozoraitis gimė 1898 m. rugsėjo 5 d. Kaune, garsaus lietuvių visuomenės veikėjo, publicisto bei advokato Motiejus Lozoraičio ir jo žmonos Marijos Jaroševičiūtės šeimoje.
Pradinę mokyklą baigė Kaune, mokėsi M. Yčo gimnazijoje Voroneže, studijavo teisę Aukštuosiuose kursuose Kaune ir Berlyno universitete.
1918 m. pradėjo dirbti raštininku Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje. 1919 m. paskirtas Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto kanceliarijos viršininku, 1922 m. – Ministrų kabineto reikalų vedėju.
1923 m. perėjo dirbti į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją.
1923–1929 m. diplomatinį darbą dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne, nuo 1929 m. pabaigos iki 1932 m. – Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto.
1932–1934 m. ėjo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriaus pareigas.
1934–1938 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras.
1939 m. buvo paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje ir šias pareigas ėjo iki pasiuntinybės uždarymo 1940 m. rugpjūčio 27 d.
Artėjant sovietų okupacijai, tuometinis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1940 m. birželio 2 d. visoms Lietuvos pasiuntinybėms išsiųstoje telegramoje paskyrė Stasį Lozoraitį užsienyje likusios Lietuvos diplomatijos šefu. Šiuo aktu J. Urbšys sukūrė naują Lietuvos diplomatijos šefo instituciją. Sovietų okupacijos laikotarpiu Lietuvos diplomatijos šefas buvo aukščiausias legalus Lietuvos valstybės pareigūnas de jure.
Lietuvos diplomatijos šefo veikla apėmė dvi pagrindines sritis: Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir tolimesnį Lietuvos bei jos piliečių teisių ir interesų gynimą.
Lietuvos diplomatijos šefas organizavo Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą užsienyje, rūpinosi jos tęstinumu ir išlaikymu, koordinavo Lietuvos diplomatų veiksmus keliant Lietuvos laisvės bylą, palaikė ryšius su užsienio valstybių vyriausybėmis, atstovavo Lietuvai, skelbė oficialius politinius pareiškimus (ne kartą kreipėsi į JAV Kongresą, Jungtines Tautas ir kitas politines institucijas dėl Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupacijos), glaudžiai bendradarbiavo su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu ir kitomis lietuvių išeivijos organizacijomis, dalyvavo Baltijos valstybių, tarptautinių organizacijų veikloje, kėlė Lietuvos nepriklausomybės sugrąžinimo klausimą, įvairioms žiniasklaidos priemonėms (radijui, spaudai) teikė informaciją apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, rūpinosi lietuviais pabėgėliais, išeivijos švietimo, kultūros reikalais.
Lietuvos diplomatijos šefo pareigas Stasys Lozoraitis su nedidele pertrauka (1941 m. gruodžio 2 d.–1945 m. lapkričio 15 d. jį pavadavo diplomatas dr. Jurgis Šaulys) ėjo iki pat mirties. Stasys Lozoraitis mirė 1983 m. gruodžio 24 d. Romoje. 1998 m. jo palaikai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.