Vanda Borkauskienė

Wanda – ukończyła germanistykę i wykładała w szkole język niemiecki.

• ****

"Gulbę (herbą) turėjo ir Daugirdavos, ir Plemborgo Daugirdai. Plemborgas - geriausias pavadinimas pagal dokumentus. Jam priklausė palivarkai - Galina, Mikolavas ir kt. (nuomojami ūkiai po 200, 500 ha). Tie dvarai maždaug visi buvo vienodi - apie 500 ha miško ir 1000 ha žemės. Panašiai įrengtas vidus - svetainė, valgomasis, kredensas, kuriame - bufetas, didelis stalas. Atvažiavę kaimynai buvo priimami kredense, o pažįstami ir retesni svečiai kviečiami i saloną. Pamenu, kad svetainėj kabėjo Marijos Jelenskaitės (T.Daugirdo motinos) ir kitų portretai. Jie dažniausiai buvo nespalvoti, juodai pilkšvi (tikriausiai ir menkesniu tapytoju, kitaip prisiminčiau), tiktai dideli ir įreminti i solidžius rėmus. Sovietmečiu visus portretus Janina (T. Daugirdo sūnaus Mykolo žmona) išvežė i Garliava, kur jie pražuvo.

Antrame aukšte buvo įrengti svečių kambariai. Tado Daugirdo žmona Kazimiera mėgo bendrauti su žmonėmis, buvo vaišinga. Atvažiuodavo Vladas Nagius-Nagevičius, Antanas Žmuidzinavičius, Juozas Tallat-Kelpša, dažnai viešėdavo Kazys Šimonis, kuris, man atrodo, gaudavo iš senelio materialinę pagalbą, nes buvo kilęs is neturtingos šeimos. Tiškevičius atvažiuodavo, domėjosi iškasenomis. Oficialiai draugystei reikėjo apsilankyti du-tris kartus per metus.

Maironis atvaziuodavo pakalėdoti, bet dažniau i Daugirdavą, nes ji buvo arčiau Betygalos, kur jis kunigavo. Pas mus buvo didelė biblioteka - 200 tūkstančių knygų. Jis daug skaitydavo ir mėgdavo pasikalbeti apie rašytojus su močiute Olga Daugirdiene (jos vyras Jonas dirbo Vilniuje teisėju ir į Daugirdavą atvažiuodavo laisvu metu). Jiedu bendraudavo prancūziškai.

Tadui Daugirdui kasinėjimai labai brangiai kainavo, todėl jis buvo smarkiai prasiskolinęs. Grėse, kad dvaras neišsikapstys is skolų. T. Daugirdui su šeima išvažiavus i Varšuvą, ūkį perėmė tvarkyti jo brolis Stasys iė Palepių. Jis Tadui siųsdavo pinigus i Varšuvą gana ilgą laiką. Po Stasio Plemborgą perėme tvarkyti sūnus Mykolas, baigęs Čekijoje agronomijos mokslus.

Senelė Kazimiera buvo nepaprastai nuoširdi žmonėms. Jai rūpėjo ne tik savo anūkai, bet ir kitų vaikai. Jei kas susirgdavo, ji stengdavosi padeti, gydyti, rūpinosi savo darbininkais ir jų vaikais. Bet tai nebuvo išimtis. Dvaras buvo centras ir, jei ištikdavo bėda, visi kreipdavosi pagalbos. Anais laikais dvarai buvo savotiški kultūros židiniai. Tie patys žmonės sudarė chorą, laisvalaikiu susirinkdavo dainuoti ir pašokti. Berniukai draugaudavo su kumečių vaikais - kariaudavo, o mergaitės žaisdavo savo kambaryje - ten turėjo lėles, jų kambarių apstatymus. Per Tris Karalius susieidavo visi vaikai ir juos apdovanodavo saldumynais. Dvarininkas buvo atsakingas uz visus. Pamenu, mirė viena mergaitė, tai nunešė jai aprengti mano suknelę. Dvarininkai ir jų darbininkai nebuvo tarpusavy priešiški, o draugiški. Tik tarybiniais laikais jie buvo vaizduojami kaip didžiausi priešai - nieko panašaus nebuvo.

Kazimiera viską, ką turedavo, padėdavo ant stalo, durys pas juos neužsidarydavo nuo svečių. Mes dažnai atvažiuodavom, per savaitę po porą kartų. Padubysiais tai tik keturi kilometrai. Plemborge buvo toks medžioklinis demėtas šuo Karo. Tai buvo mūsų paštas. Jis turėjo antkaklį, prie kurio mes pririšdavom laišką, ir jis atbėgdavo tuos keturis kilometrus iš Plemborgo i Daugirdavą. Dar buvo kilminga balta ilgaplaukė kalė, vardu Geiša.

Senelis buvo daug kam gabus. Iš molio nulipdė sūnų Adomo ir Mykolo biustus, jie stovėjo ant fortepijono. Turėjo įrengęs žilvičių dirbtuves. Prie Dubysos augo daugybė žilvičių (speciali rūšis, atvežė iš Prancūzijos ir išsodino Mykolas Daugirdas), iš kurių joje pynė kėdes, stalus, fotelius su atramom. Dvarininkai pirkdavo pintus baldus į pavėsines.

Tadą Daugirdą kai kas laikė laisvamaniu, nors prieš baznycią jis nebuvo nusistatęs. Visi vaikai buvo krikštyti ir ėjo išpažinties. Visos šventės buvo švenčiamos. Tai supras tie, kas skaitė lenkų rašytojo Henriko Sienkievičiaus kūrinius. Jo “Tvane” minimas Biliūnų (Bilewicze) dvaras Raseinių apskrityje, taip pat ir Daugirdas..."

Nacionaliniame M.K.Ciurlionio dailes muziejuje saugojami XX a. pradzios stiklo negatyvai, kuriuose uzfiksuoti Plemborgo dvaro vaizdai. Nėra išlikusių dokumentų, pagal kuriuos būtų galima atsekti, iš kur jie yra patekę ir kas jų autorius. Galima manyti, kad fotografavo ir komponavo pats T.Daugirdas.