Juozas Liaukevičius

Knygnešys Juozas Liaukevičius (1880–1921)

Juozas Liaukevičius, Simono ir Marijos Jakulevičiūtės sūnus, gimė 1880 m. liepos 15 d. Vieštartų kaime, Lazdijų valsčiuje. Pradžios mokslą ėjo Lazdijuose. Vėliau stojo į mokytojų seminariją Veiveriuose, kurią baigė 1900 metais. Kadangi seminarijoje mokinosi valdžios lėšomis, tai buvo skiriamas valdžios mokytoju. Jis mokytojavo dvejetą metų Kučiūnuose (Seinų apskr.), ketverius Jiestrakyje (Marijampolės apskr.). Iš Jiestrakio buvo perkeltas mokytojauti netoli Varšuvos kažkokiam kaime. Po kiek laiko persikėlė į Graužiūnus šalia Vižainio. Paskui Veiveriuose mokytojavo 5 metus valstybinėje mokykloje. Mokiniams ne tik pamokas dėstė, bet ir tėvynės meilę jų širdyse kvėpė. Iš knygnešių gaudavo lietuviškų knygų, pats jas skaitydavo ir duodavo patikimiems mokiniams. Tai buvo tuomet nemažas pilietinės drąsos pasireiškimas.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Juozą Liaukevičių mobilizavo į rusų kariuomenę, kur betarnaudamas pasiekė štabskapitono laipsnį. Didesnę tarnavimo dalį išbuvo fronte, dalyvaudamas smarkiuose mūšiuose su vokiečiais. Tai labai pakenkė jo sveikatai, ypač kad 1917 metų pabaigoje pateko vokiečių nelaisvėn. Čia Juozas Liaukevičius prityrė ir vargo ir bado. 1918 metais grįžęs iš vokiečių nelaisvės, įkūrė Vieštartuose mokyklą, kurioje vos tris mėnesius pamokytojavęs sunkiai susirgo. Su gydytojų pagalba šiek tiek apsveiko ir tų pačių metų pabaigoje ėjo Seinų apskrities milicijos vado pareigas.

Lenkams okupavus Seinus (1919 m. rugpjūčio 24 d. ir 1920 m. rugpjūčio 23 d.) Juozas Liaukevičius tarnybos reikalais turėjo važinėti po visą apskritį, kol galutinai apsistojo Lazdijuose. Tokios permainos visiškai sunaikino jo sveikatą. Bet nieko nepaisydamas, dirbo sunkų milicijos vado darbą iki smarki liga paguldė jį lovon. Gydytojų patartas, 1921 metais nuvažiavo į Karaliaučių. Ten buvo padaryta jam operacija. Grįžo su viltimi pasveikti ir toliau tęsti valstybinį darbą. Bet likimas jam nelėmė darbuotis tėvynės naudai. Vėžio liga, kaskart labiau išsiplėsdama, pakirto gyvybę. Jis mirė 1921 m. liepos 15 dieną. Velionis buvo lėto būdo, bet jautrus ir rimtas vyras. Mėgdavo kartais pasijuokti iš tų, kuriuos matydavo aptingusius Lietuvos darbus dirbti. Literatūra: 1. Lietuvos mokykla. 1922 m. Nr. 4–5. 2. Tėvynės sargas. 1922 m. liepos 22 d. Nr. 29. 3. Tėvynės sargas. 1922 m. liepos 29 d. Nr. 30. 4. B. Kaluškevičius, K. Misius. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904. Vilnius, 2004.

balandžio 16th, 2014 | Author: Administratorius Lina Butkienė 2014 04 16

http://gintarinesvajone.lt/2014/04/16/knygnesysjuozasliaukevicius18801921/