Napoleonas Orda

Polish-Lithuanian musician, pianist, composer and artist, best known for numerous sketches of historical sites of the former Polish–Lithuanian Commonwealth.

https://en.wikipedia.org/wiki/Napoleon_Orda

Napoleonas Orda gimė 1807 vasario 19-ąją netoli Pinsko (dab. Baltarusijoje) buvusiame mediniame Varacevičių dvarelyje, vidutinių herbo „Ostoja“ bajorų - Korbinsko maršalkos, fortifikacijos inžinieriaus, tos pačios apskrities bajorvedžio Michailo ir Juzefos Butrimovič Ordų šeimoje. Tėvai jam tokį vardą greičiausia parinko todėl, kad Žavėdamiesi Prancūzijos imperatoriaus Napoleono fenomenu tikėjo, jog pastarasis padės išsilaisvinti iš Rusijos valdžios. LDK patriotinę dvasią ir pilietiškumo sampratą Napoleonui Ordai įskiepijo jo tėvai, o ypač mama kurios tėvas Motiejus Butrimovičius buvo ne tik Ketverių metų seimo delegatu, bet ir Pinsko seniūnu. Pastaroji suvokdama jog išsilavinimas yra svarbiu bajoriškosios kultūros elementu, jį išmokė groti pianinu. 1823 m. Napoleonas Orda įstojo į Vilniaus universiteto matematikos ir fizikos fakultetą iš kurio buvo pašalintas už anticarinę visuomeninę veiklą. Už narsą 1830-1831 metų sukilime, jis buvo apdovanotas auksiniu kryžiumi - « Virtuti Militari », tačiau carinė valdžia jo veiklą įvertino kitaip: pagal to meto įstatymus Napoleonas Orda turėjo būti ištremtas į Sibirą, tačiau jam pavyko pabėgti į užsienį ir iki 1833 m. jis gyveno Austrijoje, Šveicarijoje ir Italijoje, nuo 1833 m. jis persikėlė į Prancūziją, kurioje išgyveno net 24 metus. Napoleono Ordos bajorystė buvo atimta, Varacevičių dvarelis buvo konfiskuotas, tačiau iki mirties jame buvo leista gyventi Juzefai Butrimovič Ordai. Prancūzijoje Napoleonas Orda bendravo su poetu Adomu Mickevičiumi, kompozitoriais Ferencu Listu bei Napoleono Ordos muzikos mokytoju tapusiu Federiku Šopenu, kitais iškiliais žmonėmis. Jų tarpe buvo ir Pjeras Žeraras, kurio dailės sudijoje Napoleonas Orda mokėsi piešti, o vėliau daug keliaudamas dažniausia naudodamas geltonos spalvos koloritą, nutapė eilę paveikslų architektūros tema. Dailininkas vaizdavo tiek nykstančias kultūros vertybes – pilis, bažnyčias, didikų rezidencijas, senuosius miestus ir miestelius, tiek kopijuodavo kitų dailininkų tapybą. Vienu tokių darbų yra jo kūrybos laikotarpiu nebeegzistavusių Valdovų rūmų atvaizdas. Daugelio Napoleono Ordos nutapytų dvarų, bažnyčių ir kitų statinių jau nebėra. Taigi iš šių piešinių sužinome, ką praradome. 1856 m. carinei valdžiai paskelbus amnestiją 1830-1831 metų sukilimo dalyviams, Prancūzijoje palikęs žmoną Irenę Bougle ir sūnų Vitoldą (Vytautą), Napoleonas Orda grįžęs į gimtuosius Varacevičius, apsigyveno savo sesei Hortenzijai Skirmantienei priklausiusiame Maladavos dvare, vėliau persikraustęs į Volynę, vertėsi namų mokymu ir iki pat 1863-1864 metų sukilimo užsiėmė aktyvia visuomenine veikla. Už tariamą dalyvavimą 1863-1864 metų sukilime, 1866 m. Napoleonas Orda buvo įkalintas. Pasibaigus kalinimo laikotarpiui, Napoleonui Ordai nebuvo leista grįžti į gimtąjį dvarelį. Pranešėjai džiaugėsi, kad maždaug 70 % Napoleono Ordos darbų buvo įamžinti Lietuvos vaizdai, kurių nemaža dalis buvo nutapyta 1875 ir 1877 metais. Savo „Istorinių vaizdų albume“ („Album widoków historycznych“) jis pristatė net 260 savo kūrinių.

Buvo ištikimas savo krašto patriotas

Pasak vieno iš monografijos „Napoleonas Orda: Senosios Lietuvos architektūriniai peizažai“ autoriaus V. Levandausko, šis daug Lietuvai nusipelnęs žmogus, talentingas XIX a. dailininkas, kompozitorius, intelektualas, ištikimas savojo krašto patriotas gyveno ir kūrė Lietuvai sunkiais laikais – carų valdžios metais. Jo meninė, visuomeninė bei politinė veikla susijusi su trijų tautų – lietuvių, baltarusių ir lenkų etninėmis bei istorinėmis tradicijomis. Tai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, giliai suvokęs prarastos valstybės tragizmą, tačiau šventai tikėjęs jos ateitimi.

XIX a. antrojoje pusėje mūsų kraštas išgyveno politinės ir kultūrinės depresijos laikotarpį. Po prancūzų armijos sutriuškinimo, dviejų sukilimų numalšinimo, Vilniaus universiteto uždarymo, lietuviškos spaudos uždraudimo atrodė, jog jau nebėra ko viltis ir tikėtis. Teliko Dievas ir svetimšalių trypiama gimtoji žemė Lietuva. Jai N. Orda ir pašventė visą savo talentą. Kaip daugelis kitų Lietuvos bajorų priešinęsis nekenčiamam caro režimui, daugelį metų praleidęs emigracijoje, sugrįžęs į Tėvynę jis visas jėgas atidavė tam, kad neišnyktų jos istorinė atmintis, kad apie unikalų kultūros paveldą sužinotų Europa. Metų metais keliaudamas po buvusią LDK, skubėjo pieštuku įamžinti jos pilis, bažnyčias, dvarus, miestelius. Kad išliktų garbingos praeities vaizdai., taigi ir pati Lietuva.

N. Orda buvo vienas iš XIX a. antrosios pusės tautinio sąjūdžio įkvėpėjų, jį garbino „Aušros” žurnalas. Jo tautinę savivoką bene tiksliausiai atskleidžia dar jaunystėje sukurto eilėraščio „Lietuvis – lenkams” pavadinimas. Nors pats jis, kaip ir Adomas Mickevičius, lietuviškai beveik nešnekėjo, save laikė lietuviu. Taip jį vadino publicistai, draugai. Vienas artimiausių bičiulių – kompozitorius Frederikas Šopenas 1849 m. laiške linkėjo Ordai, kad Dievas duotų jam šaunų vaikelį – lietuvį. Dailininkas domėjosi lietuviškais vietovardžiais, senąja pagoniškąja istorija, meldėsi, kad jo gimtinė išsivaduotų iš rusų vergijos. Meilę Lietuvai jis įrodė ir šimtais piešinių, kuriuose įamžino vertingiausius nykstančio paveldo vaizdus. Jo architektūriniai peizažai yra neįkainojama ikonografinė vertybė.

Gimė kilmingoje šeimoje

Napoleonas Orda gimė 1807 m. vasario 19 d., Vorocevičiuose, maždaug už 50 km į vakarus nuo Pinsko (dabartinės Baltarusijos Bresto srities Ivanavos rajone) kilmingoje bajorų šeimoje. Gimtasis jo dvarelis buvo maždaug už 1 km į šiaurės vakarus nuo dabartinio Vorocevičių kaimo. Baltarusių tyrinėtojai jo pavardę sieja su Krymo totorių Aukso Orda.

Pradinį išsilavinimą jis įgijo namuose. Nuo 1817 m. mokėsi Svisločės gimnazijoje, pastatytoje pagal Vilniaus universiteto architektūros profesoriaus Mykolo Šulco projektą. Čia išryškėjo ir jo meniniai sugebėjimai.

1823 m. N. Orda įstojo į Vilniaus universiteto Matematikos ir fizikos fakultetą. Pagal studijų programą jam reikėjo išklausyti ne tik matematikos, chemijos, astronomijos, bet ir architektūros, topografinės braižybos, geometrinės optikos kursus, kurie ugdė erdvinį mąstymą, perspektyvos suvokimą, brėžinio kompoziciją. Bet Universiteto nebaigė – iš jo pašalintas už dalyvavimą slaptoje organizacijoje, su kuria buvo susijęs dar nuo gimnazijos laikų.

Tuo metu, XIX a. antrajame dešimtmetyje, po rusų užgrobtą Lietuvą ir Lenkiją plito įvairios jaunimo organizacijos. Jos užsiėmė iš pažiūros lyg ir nekaltais dalykais – švietėjiškų idėjų skleidimu, dvasiniu tobulėjimu, saviaukla, labdara, tačiau iš esmės siekė patriotinių tikslų – kovoti už išsivadavimą iš Rusijos. Tuo metu Vilniuje veikė Filomatų ir Filaretų draugijos, kurias garsino ryški poeto Adomo Mickevičiaus (1798 –1855) asmenybė. Jo kūryba, ypač „Odė jaunystei“, tapusi politinio romantizmo manifestu, daugelį jaunų žmonių, tarp jų ir Ordą, skatino kovai su caro valdžia, kėlė pasitikėjimą ir ryžtą. Jaunatviškas užsidegimas, patriotiško didvyrio vizija, išugdyta šeimoje, paskatino dar Svisločės gimnazijoje įstoti į slaptą jaunimo „Aušriečių“ draugiją. 1823 m. valdžia šią draugiją ėmė persekioti – sudarė specialią tyrimo komisiją, prasidėjo tardymai, kratos. Nors šios draugijos veikloje Orda ir nespėjo labai pasižymėti, tačiau dėl to, kad buvo aušrietis, turėjo atsisveikinti su Vilniaus universitetu, buvo įkalintas.

1830 m. Lietuvoje ir Lenkijoje prasidėjęs sukilimas prieš Rusijos valdžią išsiplėtė į karinius veiksmus. Net ir patyręs skaudžių tardymo bei įkalinimo išbandymų, Orda nepabūgo atvirų laisvės siekimo veiksmų. Iš pradžių tarnavęs kareiviu Lietuvos korpuso rusiškojoje kavalerijoje, jis nedvejodamas perėjo sukilėlių pusėn. Tomis dienomis jis sukūrė ir Varšuvoje paskelbė ugningą proklamacinį eilėraštį „Litwin do polaków“ („Lietuvis lenkams“).

Prieš rusus Ordai teko kovoti drauge su tokiais garsiais karo vadais kaip generolas Chlopickis, Radvila, Skšyneckis. 1831 m. jaunam energingam kareiviui suteiktas podporučiko laipsnis, pavesta suformuoti penkių tūkstančių kovotojų dalinį, kuriam vadovavo generolas Chžanovskis. Būdamas pagrindiniu jo adjutantu su šiuo daliniu Orda skubėjo sukilėlių generolui Juzefui Dvernickiui į pagabą. Po mūšių prie Firlėjo ir Kocko Ordai už narsumą buvo įteiktas aukščiausias karo apdovanojimas – aukso kryžius „Virtuti Militari”. Karo keliais jis pasiekė net Galiciją, buvo Varšuvos pergalės liudininkas. Karo veiksmus baigė turėdamas kapitono laipsnį.. Tačiau rusams numalšinus sukilimą prasidėjo represijos, ir Orda turėjo emigruoti.

Prasidėjo klajonių metas

Iš pradžių Orda atvyko į Austriją, keliavo per Vokietiją, Italiją, Šveicariją. Atsidūręs Paryžiuje, 1839 m. pradėjo lankyti prancūzų peizažisto Pjero Žiraro dailės studiją. Pirmuosius piešinius Orda sukūrė 1840–1842 m. kelionėse po Prancūzijos apylinkes. Vėliau leidosi į tolimesnes šalis – Portugaliją, Ispaniją, Angliją, Škotiją, Olandiją, Belgiją, kur tobulino piešimo įgūdžius, brendo kaip menininkas. Tolimiausia kelionė – į Alžyrą.

1843 m. Paryžiuje Orda vedė prancūzę Ireną Bouglé. Jo gyvenimas tikrai pakrypo kiek kita linkme. Po vedybų name, kur gyveno jo šeima, Orda su draugu Aleksandru Makovskiu įkūrė komiso namus. 1847 m. Italų operos teatro akcininkai Paryžiuje pakvietė Ordą direktoriumi. Dirbti šiose pareigose teko gana sudėtingomis istorinėmis sąlygomis. Po metų, kilus Prancūzijos revoliucijai, teatrą teko uždaryti. Tačiau Tėvynės ilgesys neapleido Ordos nuo pat emigracijos pradžios. Šis jausmas nustelbė viską. 1856 m., paskelbus politinę amnestiją 1831 m. sukilimo dalyviams, jis nusprendė palikti šeimą ir grįžti į gimtuosius Vorocevičius. Tačiau 1863 m. kilo nauja pasipriešinimo banga prieš Rusiją. Prasidėjo tardymai, kurie tęsėsi iki 1866 m. Orda buvo areštuotas ir daugiau kaip dviem mėnesiams įkalintas Kobrine. Išėjęs iš kalėjimo, teismo buvo nuteistas tremčiai į tolimą Rusiją. Tik po daugelio prašymų byla peržiūrėta, nuosprendis sušvelnintas, tačiau Ordai uždrausta gyventi Vorocevičiuose. Vėl prasidėjo kelionės.

Kelionės neaplenkė ir Lietuvos

1862 m. Orda lankėsi Volynės ir Podolės gubernijose. Vėliau ten dar pabuvojo 1871–1876 metais, parsivežė didžiulius aplankus piešinių. Dailininkas lankėsi ir Minsko bei Kijevo gubernijose, iš kur taip pat grįžo netuščiomis. 1875 m. Orda lankėsi dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Pasak V. Levandausko, maršrutas, kuriuo jis keliavo po Kauno guberniją, šiandien gana tiksliai žinomas. Gegužės mėnesį jis atvyko į Vilnių, kur piešė miesto vaizdus. Iš Vilniaus tikriausiai traukiniu buvo nuvykęs į Daugpilį, keliavo po Vitebsko ir Vilniaus gubernijas. Aplankė Dūkštas, Kernavę, Krikštėnus, Pabaiską, Vaitkuškį, Ukmergę, Deltuvą, Jonavą ir pasiekė Kauną. Pora dienų ten padirbėjęs panemuniais išvyko pajūrio link. Aplankė Raudondvarį, Seredžių, Belvederį, Veliuoną, Raudonę, Panemunę, Jurbarką, Kražius, Varnius, Rietavą, Telšius, Palangą, Kretingą ir šiauriniu Lietuvos pakraščiu, per Šateikius, Platelius, Žemaičių Kalvariją, Renavą vyko toliau. Apsilankė ir Beržėnuose, Šiauliuose, Šeduvoje, Baisogaloje, Grinkiškyje, Šiluvoje, Kėdainiuose, po to pasuko į Aukštaitiją – Siesikus, Taujėnus, Raguvėlę, Pajuostį, Palėvenę, Salas, Rokiškį, Onuškį, Panemunį., Biržus. Šioje kelionėje jis nupiešė per 1000 piešinių, parodydamas, kad Lietuvoje yra labai daug vertingų dalykų. Dailininkas mirė 1883 m. balandžio 26 d., sulaukęs 76 metų amžiaus.

Anot V. Levandausko, šiandien jo piešiniai mums labai svarbūs, nes perduoda užfiksuotą informaciją apie tai, kas buvo ir iki šiol neišliko. Būtent jis užfiksavo Kauno senamiesčio vaizdus nuo Aleksoto šlaitų, Pažaislio Švč. Marijos apsilankymo bažnyčios ir Kamaldulių vienuolyno ansamblio vaizdus. Jo piešiniuose rasime ir LDK valdovų rūmus, Radvilų rūmus Puškarnioje, prie Neries upės, Sluškų rūmus, Šv. Kryžiaus bažnyčios ir Bonifratų vienuolyno komplekso ir kitų architektūros paminklų vaizdus.

Bernardinai.lt

Polski rysownik, malarz, pianista i kompozytor. Napoleon Orda jest autorem ponad tysiąca akwarel i rysunków przedstawiających zabytkowe miejsca na ziemiach polskich, stworzonych w latach 1872–1880, które są często jedynym źródłem dokumentującym wygląd setek rezydencji i innych budowli.

https://en.wikipedia.org/wiki/Napoleon_Orda