Pelicijonas Šakenis, kun.

Felicjan Szakien

1840 m. įšventintas kunigu Vilniaus katedroje. Iš pradžių buvęs dvasininku viename moterų vienuolyne, paskui, apie 1850 m., klebonavo Narvoje (prie Baltstogės, http://drohiczynska.pl/narew-parafia-wniebowziecia-nmp-i-sw-stanisl...), vėliau Trostėnuose (lenkiškai Tirviane) ir kitur, kur didelė gyventojų dalis buvo gudai unitai. Po caro bausmės buvo atimta teisė bet kur klebonauti. Tad Vilniaus vyskupo parėdymu buvo nukeltas į Dysnos apskrities miestą vikaru, kur ir ėjo pareigas iki gilios senatvės, 80 metų amžiaus. 1896-09-18 iškeltas į Verkius prie Vilniaus, kur ir mirė 1899-12-28.

Ištrauka iš Aldonos Prašmantaitės knygos ,,1863 metų sukilimas ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje“, Lietuvos istorijos instituto leidykla, Vilnius 2014: - Šakenis Felicijonas (Szakien Felicijan (Felicianus)). - 48 metų amžiaus. - Narevo klebonas, Bielsko dekanatas. - Kaltintas pinigų sukilėliams rinkimu; Narevo bažnyčioje rasta vėliava su išsiuvinėtu sulaužytu kryžiumi Suimtas 1863 liepos 7, paleistas, antrąkart suimtas 1864 sausio 2, paleistas vasario 1; nubaustas pinigine 200 rb bauda. - LVIA, f. 604, ap. 5, b. 329, l. 14; LVIA, f. 694, ap. 1, b. 2173, d. 2, l. 475; LVIA, f. 438, ap. 1, b. 1488, l. 122; BCz., sygn. 6764; P. K., d. 2, t 3, p 254-259.

Ištrauka iš 18–20 psl. Konstantinas Šakenis, Iki ,,Vaizdų ir minčių nelaisvėje“ , 1 knyga, 1997 m., 447 psl.: Trečias* Juozo Šakenio (I) sūnus Pelicijonas (IV), gimęs 1815 metais, baigė tėvų bernardinų Troškūnuose laikomą keturklasę mokyklą ir rengėsi stoti į Vilniaus ar Varnių kunigų seminariją. Stojant į tas seminarijas, kaip ir į kitokias mokyklas, reikėdavo kartu su dokumentais prisiųsti ir savo pono sutikimą. Bet tasai sutikimas nebuvo gautas, nes „kaipgi žmonės turės klauptis prieš brolį nesukalbamo užkietėjusio mužiko?“ Atsitiktinai apsilankiusiam pas gimines kunigui Sribikei patarus, jis nuvažiavo į Baltstogę, kur buvo vienuolių išlaikoma dvasinė seminarija su keletu, rodos, 8 klierikais. Ten jau, matyt, nebereikalavo oficialaus pono leidimo, o gal ir patiems ponams nebuvo kaip savo draudimą pareikšti, tad jis buvo priimtas. Seminariją sėkmingai užbaigė ir 1840 metais įšventintas kunigu Vilniaus katedroje5. Iš pradžių buvęs dvasininku viename moterų vienuolyne6, paskui, apie 1850 metus, klebonavo Narvoje (prie Baltstogės), vėliau Trostėnuose (lenkiškai Tirviane) ir kitur, kur didelė gyventojų dalis buvo gudai unitai. Caro valdžia varu vertė visus unitus dėtis prie stačiatikių, dėlei ko unitai smarkiai priešinosi, slaptai šliejosi prie katalikų bažnyčios, taip pat slaptai krikštijo vaikus ir atlikdavo išpažintį. Dalyvaudavo visose katalikų bažnyčios apeigose. Tokiu unitų globėju ir jų patarėju bylose, susijusiose su Romos katalikų tikyba, buvo kunigas Pelicijonas. Rusų valdžia tai pajuto ir prikibo prie kunigo Pelicijono dėl tariamos priešingos valstybei veiklos. Nors kunigas Pelicijonas irgi nebuvo mokinęsis rusų kalbos, bet, gyvendamas mišriame krašte, buvo priverstas jos išmokti. Tad jau galėdavo gana laisvai ja kalbėti, reikšti mintis raštu, kad ir su didelėmis gramatikos bei sintaksės klaidomis. Tas, žinoma, palengvino apsiginti nuo caro valdžios. Ir jis, kad ir buvo nubaustas, bet ne taip smarkiai. Jam visam laikui buvo atimta teisė bet kur klebonauti. Tad Vilniaus vyskupo parėdymu buvo nukeltas į Dysnos apskrities miestą vikaru, kur ir ėjo tas pareigas iki gilios senatvės, 80 metų amžiaus. Po to buvo iškeltas į Verkius prie Vilniaus, kur ir mirė 1899 metų gruodžio mėnesio pabaigoje. Buvo visiškas blaivininkas, nei degtinės, nei alaus neimdavo į burną. Leisdavo tik sau kartais paragauti silpno vynuogių vyno, visai nerūkė ir labai mėgdavo knygas. Turėjo jau nemažą knygyną. Savo gyvenimo pabaigoje didelę tų knygų dalį paaukojo Vilniaus kunigų seminarijai. Kitą dalį – daugiausia dvasinio turinio – nusiuntė į savo gimtinę Veleniškius ir savo sūnėnui Pelicijonui (IX) į Pagojęs kaimą. Knygos buvo daugiausia dvasinio turinio lenkų bei lotynų kalbomis, bet buvo ir istorinių (tarp jų T. Narbuto „Lietuvių tautos istorija“, M. Strijkovskio kronika ir t. t.). Buvo ir grožinės literatūros knygų, ypač senųjų lenkų poetų raštų, kurių dabar jau nelengva būtų gauti. Deja, per siautusius karus beveik visos jos žuvo, o išlikusias knygas išnešiojo įvairūs asmenys ir jų nesugrąžino. Taip atsitiko su Lenkijos vyriausybės parėdymų ir nutarimų rinkiniu, kur buvo įdėtas ir visas Lietuvos ir Lenkijos unijos tekstas. Tasai rinkinys buvo išspausdintas prieš 300 metų dar gotišku šriftu, bet lenkų kalba, veršiuko odos viršeliu.

5. Veleniškiuose rašomojo stalo stalčiuje padėtas jo diplomas. 6. Neatsimenu to vienuolyno pavadinimo, bet jisai galima rasti. Kabančio ant sienos kunigo portreto užpakalinėje pusėje yra užrašytas vienuolyno pavadinimas ir jo vieta.

* Pastaba: Trečiasis antros žmonos užaugintas sūnus. Trečiasis su šia žmona buvo Pranciškus Antanas 1813 m. gimė ir mirė.

Felicjan Szakien (księdza)

Trzeci syn Józefa Szakiena(I) Felicjan (IV) urodził się w 1815 roku, zakończył czteroletnią szkolę w Troszkunach, która należała do ojców bernardynów i planował postępować do seminarium w Wilnie lub Worniach (Varniai). Przy wstąpieniu do seminarium , jak i do innych szkół, trzeba było mieć dokument potwierdzający zgodę swego pana. Szakien tego pozwolenia nie otrzymał, bo „jak ludzie będą musieli klękać przed chłopem”. Nieoczekiwanie przyjechał pogościć do krewnych ksiądz Sribika, który poradził wstąpić do seminarium w Bałymstoku , gdzie była przez zakonników utrzymywane seminarium z kilkoma klerykami, a chyba było ich 8. Tam już nie było potrzebne pozwolenie, a może pan nie miał jak pokazać swą niezgodę. W 1840 zakończył seminarium i został wyświęcony na księdza w katedrze wileńskiej. Na początku był duchownym w żeńskim klasztorze, około 1850 roku był plebanem w Narwii obok Bialegostoku, później w Troszczanach i indziej, gdzie zamieszkiwało dużo bialorusinow i unitów. Carska władza nakazała wszystkim unitom przejść na prawosławie. Unici temu bardzo sprzeciwili i potajemnie przechodzili do kościoła katolickiego, chrzczono dzieci i przystępowano do sakramentu spowiedzi. Brano udział we wszystkich obrzędach kościoła katolickiego. Opiekunem i doradcą w sprawach związanych z religią rzymsko-katolicką był ksiądz Felicjan. Władze rosyjskie to poczuli i Felicjan został domniemany w działaniach przeciwko państwu. Ksiądz Felicjan nigdy się nie uczył języka rosyjskiego, lecz mieszkając w wielonarodowej miejscowości musiał go wyuczyć. Umiał poprawnie rozmawiać, pisał bez większych błędów gramatycznych. Dobra wiedza języka pomogła mu się obrobić przed rządem carskim. Chociaż był ukarany, lecz nie tak mocno. Było mu zabrane na zawsze prawo być proboszczem. Przez biskupa wileńskiego został przeprowadzony wikariuszem w okolice miasta Dzisna, gdzie przepracował do samej starości, do 80 lat. Później był przeprowadzony do Werek niedaleko Wilna, gdzie i umarł w końcu grudnia 1899 roku.

	Był całkowitym obstynentem, ani wódki, ani piwa nie brał do ust. Czasami mógł skosztować słabego wina, nie palił tytoniu i bardzo lubił książki. Miał dużą bibliotekę. Pod koniec swego życia dużą część swej biblioteki przekazał dla seminarium wileńskiego. Inną część swej biblioteki, większość książek duchownego tematu, wysłał na swą ojczyznę do Waleniszek ( Valeniškius) i swemu bratanku Felicjanowi (IX) do wsi Pagoje ( Pagojės kaimas). Książki byli zazwyczaj o tematyce duchownej w języku polskim i łacińskim, kilka książek było historycznych, np.: T. Narbut "Historia narodu litewskiego" ( T. Narbutas "Lietuvių tautos istorija"), kroniki M. Stryjkowskiego (M.Strijkovskio). Oraz było literatury pięknej, szczególnie starodawnej poezji poetów polskich, które teraz są bardzo rzadkie. Podczas wojen większa część książek została zniszczona. Książki, które ocalały, były zabrane przez ludzi i nie wrócone. Tak się stało ze zbiorem uchwał Rządu Polskiego, gdzie był wpisany cały tekst unii litewsko-polskiej. Ten tekst miał ponad 300 lat i był wydrukowany gotycką czcionką, w języku polskim,  z okładką ze skóry cielaka. Felicjan był człowiekiem wykształconym, czytał polskie gazety, które mu z Warszawy zamawiał wujek ksiądz. Felicjan (IV) jemu też sprezentował część książek w języku polskim ze swojej biblioteki. Tylko komornik policji carskiej ze swymi policjantami nieoczekiwanie przyjechawszy do gospodarstwa Szakiena w Pagoi (Pagojėje) wykonali wyszukiwania. Wszystkie książki, na których nie znaleźli pieczątki z tekstem „dozvoleno cenzuroj” (cenzurą dozwolone) zabrano. Takie książki zabraniano sprzedawać i rozpowszechniać. A pieczątki nie było dla tego, że te książki byli drukowane w Krakowie albo we Lwowie, to znaczy w Austrii, lub w Poznaniu, w ówczesnych Niemcach. Felicjan Szakien tak stracił około 200 tomów książek. Jeżeli chciałby ich odzyskać, mógłby zażądać, aby mu wrócono zabrane książki i ich odzyskałby, lecz w tamte czasy Litwini byli bardzo zastraszone przez władzę carską i nikt nie ośmielał się na takie działania.  Jak lekarz Szakien (VIII), tak inni raniej wymienione Szakieny używali nie tylko języka litewskie ale i polskiego.  Wszyscy oprócz Prana (VI) i Felicjana (IX) język polski uważali  językiem inteligencji. Z powodu braku literatury w języku litewskim, korzystali z druku i pisali listy w języku polskim. Nawet ich litewskie nazwisko Šakenis było zapisywane po polsku – Szakien. 

L.: Ištrauka iš 18–20 psl. Konstantinas Šakenis, Iki ,,Vaizdų ir minčių nelaisvėje“ , 1 knyga, 1997 m., 447 psl.: