Petras Dimša

18-19 a. Zdoniškės dvare gyveno dviejų sukilimų dalyviai: tėvas ir sūnus, Tado Kosčiuskos ir 1863 m. sukilimo dalyviai. Dimšų giminė kilusi iš Kauno apylinkių, tačiau apsigyveno Trakų, Pakruojo kraštuose, o kai kas ir Varnių apylinkėse. Dimšų giminės herbas Kierdėja, tačiau Zdoniškės Dimšai turėjo ir nuosavą herbą Dymsza. (Heraldikoje daugiau nei 40 proc. giminių herbų yra sudaromi iš asmenvardžių, tačiau tik nedaugelis šeimų, dažniausiai labai kilmingų, turi konkrečiai giminei skirtus herbus). Dymsza herbe mėlyname fone trys šešiakampės auksinės žvaigždės, o po jomis mėnulis. Dimšos buvo susigiminiavę su Volkais, Gadonais, Gorskiais, Ovsėnais, Januškevičiais, Rudzeskiais. Pirmasis apsigyvenęs Zdoniškėje buvo Petras Dimša gimęs apie 1761 m. Pociūnuose (Kauno raj.). Žemaitijoje Dimšų pavardė gana reta (tačiau galima rasti Dimšaičių, Dimaičių ir kt.) tačiau Druskininkų, Alytaus krašte ir šiandien sutiksi ne vieną Dimšą. P. Dimša - dvarininkas, užsitarnavęs rotmistro (kavalerijos karininko) laipsnį, 1794 m. išėjęs į atsargą. P. Dimšos vardas minimas ir garsaus T. Kosčiuškos sukilimo vado Ignaco Prozoro dokumentuose. Vėliau P. Dimša tarnavo generolo Karolio Kniazevičiaus (gimęs Mintaujoje, vienas garsiausių Lenkijos generolų, subūręs svetimšalių legioną) legionuose ir dalyvavo visuose jo karo žygiuose. 1813 m. spalio 16-19 lemiamame mūšyje prie Leipzigo, P. Dimša buvo sunkiai sužeistas. Šis mūšis vadinamas tautų mūšiu. Tai didžiausias mūšis per visą imperatoriaus Napoleono Bonaparto epochą. Po sužeidimo P. Dimša grįžo į Žemaitiją. 1814 m. rugpjūčio 4 d. Petras susituokė su Amelija Gadonaite, Užvenčio seniūno Antano Gadono, gyvenusio Sedos dvare, jauniausia dukra. P. Dimša mirė 1832 m. sulaukęs 71 metų.

Marszałek żmudzki w Telszach (1821), rotmistrz wojska litewskiego 1761.