Albinas Rimka

Albinas Rimka (1886 02 16 Skerpieviai (Vilkaviškio apskr.) - 1944 02 27 Vilnius) - lietuvių ekonomistas, statistikas, spaudos, visuomenės, politinis veikėjas. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1941). Ekonomikos daktaras (1939).

Biografija

1908–11 Vilniuje dirbo laikraščio Lietuvos ūkininkas redakcijoje. Caro valdžiai iškėlus bylą už nelegalių jaunimo savišvietos būrelių organizavimą 1911 pabaigoje emigravo, gyveno Vokietijoje, Olandijoje, 1914–17 Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvos demokratų partijos 1914 programos pagrindinis autorius. 1914–16 Jungtinėse Amerikos Valstijose redagavo liberalius laikraščius Jaunoji Lietuva, Ateitis. 1917 atvyko į Voronežą (Rusija), dėstė sąskaitybos kursuose. 1918 grįžo į Lietuvą, aktyviai dalyvavo Lietuvos socialistų liaudininkų, Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos, Lietuvos valstiečių sąjungos, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos politinėje veikloje. 1919 vyriausybės dienraščio Lietuva redaktorius, Spaudos ir propagandos biuro direktorius. 1919–20 Žemės ūkio ministerijos Statistikos skyriaus vadovas, Žemės reformos komisijos narys, 1922 žemės reformos projekto vienas pagrindinių kūrėjų. 1920–21 Steigiamojo Seimo (atstovavo Lietuvos valstiečių sąjungai) narys (atsisakė mandato).

1923 baigė Frankfurto prie Maino visuomenės ir prekybos mokslų akademiją. 1923–40 dėstė Lietuvos universitete (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas), 1940–43 Vilniaus universitete (1940–41 Ekonomikos fakulteto dekanas); profesorius (1930). 1924 žurnalo Lietuvos ūkis, 1935–40 žurnalo Ekonomika redaktorius. 1926 06–12 finansų ministras. 1927–28 Centralinio statistikos biuro direktorius. 1928–39 Lietuvos banko Statistikos ir ekonomikos skyriaus vedėjas. Buvo vienas iš Jungtinio antismetoninės opozicijos sąjūdžio (1938–39) programos parengėjų. 1939–40 Ekonomistų draugijos pirmininkas. Lietuvos mokslų akademijos įsteigimo (1941) vienas organizatorių.

Mokslinė veikla

Statistikos mokslo pradininkas Lietuvoje, pirmųjų statistikos vadovėlių lietuvių kalba autorius, tobulino statistinių tyrimų metodologiją.

Taikė Lietuvos sąlygomis ekonominės demokratijos (šalies ūkio valdymas turi atitikti gyventojų daugumos valią), ekonominio individualizmo idėjas, siekė teoriškai pagrįsti Lietuvos nacionalinio ūkio savitumą.
Propagavo smulkaus valstiečių šeimos ūkio pastovumo ir pranašumo prieš stambųjį dvarų ūkį (dėl didesnio ūkininko ir jo šeimos narių darbo našumo palyginti su samdomųjų žemės ūkio darbininkų darbu), gyventojų optimumo teorijas. Kaip žemės reformos ideologas siūlė įstatymu nustatyti maksimalų žemės plotą, kurį gali valdyti vienas savininkas, stambiųjų dvarų ūkių turimą žemės perteklių išdalyti bežemiams ir mažažemiams, skirstyti kaimus į vienkiemius, atsisakyti papročio skaidyti ūkius jų paveldėtojams į mažesnes dalis.
Tyrinėjo V. Kudirkos, R. Tagorės gyvenimą ir kūrybą.

Knygos

Svarbiausi veikalai: Dėl žemės klausimo Lietuvoje (1918), Lietuvos ūkis prieš Didįjį karą: statistikos tyrinėjimai (1918), Žemės reformos sumanymai (su M. Krupavičiumi, 1919), Gamyba ir pelnas įvairaus didumo žemės ūkyje (1922), Lietuvos visuomenės ūkio bruožai ligi Liublino Unijos metų, Statistikos pagrindai (abu 1925), Lietuvių tautos atgimimo socialiniai pagrindai ir „Auszros“–„Varpo“ gadynės (1883–1893) socialekonominiai raštai (1932), Socialekonominė statistika (1933), Statistika (1939).