Balys Vaišnoras

    1920 metais gimė pirmas sūnus Balys Vaišnoras. Kaip ir visi vaikai mokinosi prižiūrėti viščiukus ir žąsiukus, paaugę ganyti karves, lankė ir baigė Šeimaties gimnaziją, o paaugliai jau ir prie rimtų ūkio darbų, kaip akėjimas, gyvulių prižiūrėjimas, pašarų ruošimas, o paskui ir arimas. Sulaukus pilnametystės, Lietuvos kariuomenės generolo Kazio Musteikio buvo pakviestas į Kauną. Išmoko vairuoti,  remontuoti automobilius ir dirbo prie Lietuvos kariuomenės vairuotoju. Karo metu taip pat dirbo vairuotoju, o baigiantis karui, pasitraukė į Vokietiją, iš ten į Angliją ir Kanadą. Vedė Janiną Dumčiūtę ir susilaukė dukters Irene (Irėnos) ir sūnaus Algio. Abu vaikai kalba lietuviškai. Toronte pasistatė namus ir gyveno iki mirties. Būdamas 89 metų, 2009 sausio 19 dieną mirė, buvo kremuotas ir jo pelenai  išbarstyti Stučių apylinkėse.

     Irene gimė 1950 vasario 18 dieną Bradforde, Anglija.1975 spalio 10 dieną ištekėjo už  italo Carmine Spizzirri. 1981 birželio 25 dieną Monrealyje susilaukė sūnaus Lucio.

      Algis gimė 1953 sausio 16 dieną Toronte, Kanada. Ten užaugo, mokinosi, o dabar gyvena ir dirba. 

      1975 metų gegužės mėnesį iš Kanados į Lietuvą atvažiavo pusbrolis Algis ir jo sesuo Irene. Vėl turėjom begalę užsiėmimo. Gerai kad atostogavau ir jau buvau motorizuotas. Jie lankėsi kaip turistai ir ne visur, bei ne visada leido atsiskirti nuo kitų, bet kelis kartus jiems leido su mumis „pabėgti“. O apie leidimą nuvažiuoti į kaimą, negalėjo būti ir kalbos. Po kelių tvarkingų išvažiavimų ir grįžimų laiku, rįžomės, kad ir trumpam, nuvežėm į tėvo gimtynę. Suprantama, jiems buvo įdomu, pamatyti tas vietas, namus, liepas apie kurias tėvas buvo nekartą pasakojęs. Dar labiau laukė sugrįžtančių vaikų tėvas, pasakojimų, nuotraukų. Kaip suprantu, vaikų atvažiavimas buvo „žvalgybinė“ kelionė. Jis ir pats labai norėjo, bet kaip supratom, jo neišleisdavo ir Kanada.

    1982 rugpjūčio 14 ir pats Balys, po Maskvos, atvyko į Vilnių, kelioms dienoms, kaip turistas grūpės sudėtyje. Apgyvendino „Gintaro“ viešbutyje. Tai nebuvo naujausias  inturisto viešbutis tuo metu, bet visi žinom kuo jis garsėjo. Žinoma, vėl buvo noras nuvežti į kaimą, o apie leidimą nebuvo ir kalbos, nė žingsnio nepaleisdavo nuo grūpės ir laukėm, kada bus pusdienį laisvas laikas. Vadovaujant jo broliui Albertui, pagal sukurtą planą, vietoj Žaliųjų ežerų, pakeitę mašinas, keliom valandom, nuvažiavom į Stučius. Neatpažino Utenos, ir suprantama, po karo tiek išaugo, pasistatė nauji pramoniniai rajonai, gyvenamieji kvartalai, net Tauragnai ir tie kėlė įspūdį. Tik senasis Stučių kaimas išlikęs toks pat.