Baron Antoni Tyzenhaus

After death of his brother Michael (circa 1770), and Barbara Syberg's marriage to 2nd husband Kossakowski, Antoni adopted (took care, raised and educated) his nephews: Jadwiga, Thaddeus and Ignatius. This caused huge conflict with Kossakowski clan. Michael Kossakowski formed alliance with Rzewuski against Antoni Tyzenhaus.

Antoni Tyzenhaus (1733 – March 31, 1785 in Warsaw) was a noble from the Tyzenhaus family, son of Benedykt Tyzenhaus. As a personal friend of Stanisław August Poniatowski, the last King of Poland and Grand Duke of Lithuania, Tyzenhaus became Treasurer of the Grand Duchy of Lithuania and administrator of royal estates. He began to implement various agricultural reforms and pioneered industrialization in an effort to increase productivity and economic power of the Polish–Lithuanian Commonwealth. At first he was successful and managed to gain considerable political influence; he was considered to be the second man after the King. However, the efforts were based on the old system of serfdom (forced labor) and failed. Eventually, amidst increasing political rivalry with other nobles and mounting debts, Tyzenhaus was accused of fraud and removed from public offices in 1780.

Tyzenhaus studied at the Jesuit College of Vilnius. As a young man, he served for the powerful Czartoryski family in their court at Wołczyn. At that time, Tyzenhaus befriended Stanisław August Poniatowski, who was born and educated at Wołczyn, as Czartoryskis were his uncles. After the election of Poniatowski to the throne of Poland–Lithuania (1764), Tyzenhaus became Court Treasurer of the Grand Duchy of Lithuania, the Starosta of Hrodna, and administrator of royal estates. He was elected to the Sejm of the Polish–Lithuanian Commonwealth in 1766.

Tyzenhaus was in charge of all matters related to land possessions of King of Poland and exercised considerable freedom in their management. This freedom was further strengthened when he became lessee of the estates in 1777. Tyzenhaus energetically but somewhat hastily began numerous endeavors in agriculture, industry, and culture, mostly situated around Hrodna. In Šiauliai he attempted to create royal folwarks by taking land from serfs, demanding two days of corvée, increasing rent payment in cash, and adding additional duties (such as road building). Such reforms tripled Tyzenhaus' income but caused a violent peasant revolt in 1769. The rebellion was quickly suppressed; the reforms were only slightly modified. Using the additional income, Tyzenhaus rebuilt Šiauliai according to the principles of Classicism. Similar reconstruction was planned in Joniškis.

He set up at least 23 factories, that employed around 3000 workers and produced textile, paper, jewelry, tools, furniture, carriages. They used forced labor of the local peasant population. Inspired by the Age of Enlightenment he also opened schools for midwives, physicians, veterinarians, accountants, engineers, even ballet dancers. He also established a botanical garden, theater, ballet, orchestra, publishing house. He published weekly Gazeta Grodzieńska from 1775 to 1783. In Hrodna, his main residence and center of his economic initiatives, Tyzenhaus built 85 structures and planned an entire borough, named Horodnica (derived from craftsmanship).

In order to finance all the different enterprises, which were often poorly supervised, Tyzenhaus needed to borrow vast amounts of money. He relied on expensive expertise of educated foreign industrialists; efforts to build a local class of workmen were hampered by poor education system and serfdom. Tyzenhaus' influence on the King and attempts to manipulate the lesser nobility raised political opposition among other nobles. After a few failures of his factories, in 1780 nobles brought charges that Tyzenhaus used treasury money for his private affairs. The case against Tyzenhaus was arranged by Otto Magnus von Stackelberg, Russian ambassador in Warsaw. Tyzenhaus was relieved of his duties by Poniatowski; his privileges were revoked and his property was confiscated. Disgraced, Tyzenhaus died in 1785.

Legacy Tyzenhaus built the Tyzenhaus Palace in Vilnius (converted into an apartment building by the Soviet authorities) and another residence in Hrodna. Built by an Italian architect Giuseppe di Sacco, the two palaces remain important historical monuments. Balys Sruoga wrote drama Apyaušrio dalia about his ballet school and the peasant revolt in 1769. In 1970–1971, Stanisław Kościałkowski published a two-volume study on his life Antoni Tyzenhauz, podskarbi nadworny litewski.

[https://lt.wikipedia.org/wiki/Antanas_Tyzenhauzas]
Teodor Żychliński, Złota księga szlachty polskiej, R4 (1882), s. 394.

Antanas Tyzenhauzas (1733 m. Žaludkų dvare, Lydos paviete – 1785 m. kovo 31 d. Varšuvoje) – vienas labiausiai išprususių Abiejų Tautų Respublikos veikėjų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininkas ir karališkųjų ekonomijų administratorius.

Biografija

Kilęs iš Livonijos vokiečių baronų, tėvas Benediktas Tyzenhauzas buvo Skapiškio ir Mirabelio dvarų savininkas. Motina – Ona Bieginskytė.
Su Pastoviais, kurių pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose data laikomi 1409 metai, Tyzenhauzai siejami nuo 1722 metų, kada Pastovių dvaras, kaip žmonos Onos Beginskytės kraitis, atiteko Benediktui Tyzenhauzui - Skapiškio ir Mirabelio dvarų savininkui. Po Benedikto mirties Pastovius pasidalino trys jo sūnūs, tačiau vienas jų - Antanas Tyzenhauzas išpirko brolių dalis ir tapo vieninteliu šeimininku.
Tai turėjo didelės reikšmės Pastovių vystymuisi: jeigu iki tol čia buvo tik mediniai pastatai, tai A. Tyzenhauzas iš naujo suformavo visiškai kitokį miestą, paversdamas jį ūkiniu - kultūriniu centru. Čia išaugo popieriaus, lino audinių ir odinių diržų fabrikai.1760 - 1780 metais Antano Tyzenhauzo užsakymu buvo suformuota turgaus aikštė, suprojektuota architekto Džiuzepės Sakko. Jos centre buvo pastatytas turgaus pastatas, kuriame po vienu stogu buvo sutalpinti 26 nedideli kioskai, o aplink aikštę ėmė kilti mūriniai visuomeninės paskirties pastatai ir gyvenamieji namai (iki šių dienų vakarinėje aikštės dalyje išliko 4 pastatai, o šiaurinėje dalyje - 4 gyvenamieji namai). 1760 metais buvo pradėta ir klasicistinio dvaro rūmų ansamblio statyba, kuri užsitęsė iki 1830 metų. Po A.Tyzenhauzo pasitraukimo iš valstybinių pareigų, jo Gardine įsteigta teatro mokykla su baleto trupe ir orkestru buvo perkelta būtent į Pastovius. Mirus bevaikiam Antanui Tyzenhauzui,Pastovys atiteko jo brolio Kazimiero dukrai Sofijai Chominskai.

Vilniaus jėzuitų kolegijos auklėtinis, buvo linkęs į aktoriaus meną. Mokslą rėmė Lietuvos kancleris Mykolas Friderikas Čartoriskis, kurio dvare jaunystėje susipažino su būsimuoju karaliumi Stanislovu Poniatovskiu.

1761 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimo atstovas. 1765 m. iš karaliaus gavo valdyti Gardino seniūniją ir karaliaus ekonomijas Lietuvoje. Vėliau tapo karaliaus rūmų iždininku, nuo 1775 m. – senatorius.

Savo rėmėjo Čartoriskio lėšomis ir lydimas garsaus Lietuvos, lietuvių kalbos tyrėjo Ksavero Baužos 1777–1778 m. apkeliavo Sileziją, Čekiją, Vokietiją, Olandiją, Angliją ir Prancūziją. 1778 m. Paryžiuje susipažino su Žanu Žaku Ruso. Iš Italijos parsivežė orkestrą, iš Paryžiaus – baletą, iš Čekijos – aludarius ir vaistininkus. Savo lėšomis Gardine įkūrė pirmąjį valstybėje botanikos sodą, gamtos istorijos kabinetą ir biblioteką. Darbai

1765 m. paskirtas Šiaulių ekonomijos administratoriumi pradėjo radikalias ekonomines ir urbanistines reformas iš esmės perstatyti Šiaulių ir Joniškio miestus. Tuomet Lietuvoje jau plito klasicizmo idėjos, kuriomis ir rėmėsi A. Tyzenhauzo planai – radialinio plano miestą perstatyti į taisyklingą stačiakampį. 1774 m. pradėta Šiaulių miesto centro rekonstrukcija, pertvarkant centrinę aikštę ir gatvių tinklą pagal klasicistinės architektūros principus. 1780 m. nušalintas iš pareigų nespėjo įgyvendinti visų savo sumanymų, bet pradėtas miesto plėtros procesas jau buvo nesustabdomas.

Jo rūpesčiu Gardine įkurta matininkų mokykla. Stengdamasis intensyvinti žemės ūkį, jis siuntė jaunuolius į Angliją mokytis agronomijos. Jo valdomose ekonomijose buvo melioruojami laukai, kasami grioviai, tiesiami keliai, auginamos naujos olandiškos gyvulių veislės, perkamas žemės ūkio inventorius. Prekybos tikslais ėmėsi valyti Nemuno vagą.

1768 m. A. Tyzenhauzas ėmė kurti palivarkus, kurių žemes turėjo įdirbti valstiečiai. Jie buvo išvaromi iš savo žemių, paliekant palivarkų pakraščiuose tik po ketvirtį valako. Gyventojai turėjo tiesti kelius, statyti įvairios paskirties pastatus, manufaktūras. Į manufaktūras valstiečiai buvo varomi prievarta, apgyvendinami barakuose, turėdavo maitintis patys, o už menkiausią nepasitenkinimą būdavo mušami. Išnaudojimas sukėlė valstiečių ir miestelėnų nepasitenkinimą, 1769 m. liepos 13 d. Žagarėje prasidėjo Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas, per kelias dienas išplitęs visoje ekonomijoje. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas. Teismų reforma Monumentas Antanui Tyzenhauzui

Iš Vilniaus į Gardiną perkėlė Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą, Iždo komisiją, įkūrė čia teatrą ir ėmė leisti laikraštį. 1775 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimo priimtu įstatymu motyvuojant „tikslingiau paskirstyti teismų kadencijas“ įkurta Šiaulių reparticija. Perkeldamas teismus į Šiaulius, Antanas Tyzenhauzas vadovavosi ne tik politiniais sumetimais, bet taip pat tikėjosi paskatinti Šiaulius toliau plėtotis, padidinti Šiaulių ekonomijos pajamas bei savo įtaką jai.

Jis siūlė sustiprinti vykdomąją teismų galią, rėmė pažangias pijorų mokyklas, pateikė Seimui projektą dėl Edukacinės komisijos pertvarkymo, buvo vienas iš miestelių reformos iniciatorių.

Pabaiga

Žemės ūkį jis bandė pakelti naudodamas senus baudžiavinius metodus, todėl gaminiai atsiliko nuo europietiškų ir kokybe, ir kaina. Jo manufaktūros viena po kitos bankrutavo, be to, prasidėjo ir didikų bei Rusijos ambasadoriaus Oto Magnaus fon Stakelbergo intrigos, kad jis švaisto valstybės iždo lėšas. Investavus dideles lėšas į reformas nesugebėjo laiku sumokėti mokesčių sosto iždui, todėl 1780 m. karalius atėmė ekonomijas, uždarė manufaktūras. 1783 m. buvo teisiamas, 1784 m. atimtos visos privilegijos, dvarai ir Seimo atstovo teisės. 1785 m. Antanas Tyzenhauzas savo dienas skurdžiai pabaigė Varšuvoje.

Politinis postas

Prieš tai:

Juozapas Adrijonas Masalskis

Lietuvos dvaro paiždininkis 1765–1780 Po to: Antanas Dziakonskis

Lietuvos dvaro paiždininkiai

Kategorijos:

   TyzenhauzaiBaltojo erelio ordino kavalieriaiŠvento Stanislovo ordino kavalieriaiLietuvos dvaro paiždininkiaiLietuvos didieji raštininkaiLietuvos didieji žirgininkaiGardino seniūnai

Antoni Tyzenhauz, ur. 1733, zm. 30.5.1785, koniuszy litewski, podskarbi nadworny litewski.

Antoni Tyzenhauz lub Antoni Tyzenhaus herbu Bawół (ur. 1733 w Nowojelni, zm. 31 marca 1785 w Warszawie) – podskarbi nadworny litewski i starosta grodzieński od 1765, pisarz wielki litewski 1762–1764, koniuszy litewski 1764–1765, w latach 1765–1780 zarządca litewskich ekonomii królewskich, w 1771 odznaczony Orderem Orła Białego.

Życiorys

Marszałek powiatu grodzieńskiego w konfederacji generalnej Wielkiego Księstwa Litewskiego w 1764 roku. Był posłem na sejm konwokacyjny (1764). Na sejmie konwokacyjnym 1764 roku wyznaczony do Komisji Skarbowej Wielkiego Księstwa Litewskiego. Poseł z powiatu grodzieńskiego na sejm elekcyjny 1764 roku. W 1764 roku podpisał elekcję Stanisława Augusta Poniatowskiego. Był posłem na sejm koronacyjny 1764 roku z powiatu grodzieńskiego. W 1766 roku był posłem na Sejm Czaplica z powiatu grodzieńskiego.

Jako przyjaciel Stanisława Augusta Poniatowskiego zarządzał jego królewskimi majątkami na Litwie. Przeprowadził spektakularne uprzemysłowienie okolic Grodna, budując 50 dużych manufaktur królewskich płócien, konfekcji, powozów. Nie liczył się jednakże z ekonomią i wiele z tych manufaktur zbankrutowało. Był członkiem konfederacji radomskiej 1767 roku. Był posłem na Sejm Repninowski. 23 października 1767 wszedł w skład delegacji Sejmu, wyłonionej pod naciskiem posła rosyjskiego Nikołaja Repnina, powołanej w celu określenia ustroju Rzeczypospolitej. Członek konfederacji Andrzeja Mokronowskiego w 1776 roku W 1780 na skutek intryg ambasadora rosyjskiego Otto Magnusa von Stackelberga został zdymisjonowany a plon jego 15-letniej działalności popadł w ruinę.

Melchior Wańkowicz tak opisał pracę jakiej dokonał Antoni Tyzenhauz:

„ ... Stanisław Kościałkowski ... trzydzieści lat pracował nad epoką Tyzenhausa, podskarbiego litewskiego z czasów Stanisława Augusta, który pod Grodnem, Horodnicą, Łosośnią powoływał do życia całe ośrodki przemysłu, młyny, olejarnie, browary, huty, warsztaty tkackie, fabryki sukna. Razem dwadzieścia trzy fabryki. Zaszczuty przez targowiczan, Kossakowskiego, Rzewuskiego, zdezawuowany przez małodusznego króla, ulegającego wpływom ambasadora rosyjskiego Stackelberga, omal nie pozbawiony wolności – patrzy z rozpaczą w sercu, jak rozgrabiają, jak z licytacji marnują nagromadzone przezeń bogactwa, jak złość i głupota ludzka ponownie zamienia szybko w pustynię ziemię, które on z pustyni na wyższy poziom dźwignął. Umiera w nędzy i zapomnieniu... ”

Kalendarium

• 1733 – urodził się Antoni Tyzenhauz, syn Benedykta
• lata 40. XVIII w. – kolegium jezuickie w Wilnie
• lata 50. XVIII w. – pobyt na dworze Czartoryskich w Wołczynie
• 1761 – poseł na sejm
• 1764 – elekcja Stanisława Augusta Poniatowskiego
• 1765–1780 – podskarbi nadworny litewski
• 1769 – powstanie szawelskie w dobrach na Żmudzi
• 1778 – podróż po Europie; spotkanie z Janem Jakubem Rousseau
• 1780 – niewypłacalność manufaktur; dymisja
• 1783 – proces o nadużycia; zajęcie przez sąd osobistego majątku Tyzenhauza
• 1784 – uwolnienie przez sejmową komisję od zarzutu defraudacji; zwrot majątku
• 31 marca 1785 – śmierć Antoniego Tyzenhauza w Warszawie. Pogrzeb w rodzinnej posiadłości w Żołudku.
• W 1765 został kawalerem Orderu Świętego Stanisława.