Józef Tyszkiewicz h. Leliwa

Juozapas Tiškevičius (lenk. Józef Tyszkiewicz, 1868 m. sausio 12 d. Kretingoje, Telšių aps., Kauno gub., Rusijos imperija – 1917 m. birželio 20 d. Helsingforse, Suomijos Didžioji Kunigaikštystė, Rusijos imperija) – Lietuvos bajoras, didikas, Lelivos herbo grafas.

Biografija

Kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos Kretingos atšakos.[1] Tėvas Juozapas Tiškevičius II. Motina Sofija Horvataitė. Broliai Aleksandras, Antanas, Vladislovas ir Feliksas Tiškevičiai.

1897 m. sausio 11 d. Varšuvoje, Šv. Kryžiaus bažnyčioje susituokė su kunigaikštyte Jadvyga Stefanija Marija Sviatopelk-Četvertinska.

Vaikai:

Joana Sofija Marija Tiškevičiūtė (1898 m. balandžio 28 d. Varšuvoje – 1995 m. rugpjūčio 28 d. Varšuvoje). 1921 m. Varšuvoje ištekėjo už giminaičio Stepono Jono Tiškevičiaus (1897–? m.), susilaukė dukterų Daratos (1922–1958 m.), Joanos Marijos Jadvygos (g. 1923 m.), Jadvygos (g. 1925 m.) ir Kristinos (g. 1932 m.). Andrius Tiškevičius (1899–1977 m.), antrasis ir paskutinysis Užutrakio dvaro ordinatas. Zdislovas Stanislovas Kostka Tiškevičius (1901–1941 m.). Marija Tiškevičiūtė (1904 m. vasario 3 d. Vilniuje – 1971 m. lapkričio 26 d. Krokuvoje). 1928 m. Varšuvoje ištekėjo už grafo Zigmunto Konstantino Vieliopolskio (1901–1971 m.), susilaukė sūnaus Kristupo Marijos (1931–2006 m.), dukterų Aleksandros Marijos (1929–1985 m.) ir Marijos Izabelės (g. 1936 m.). Pirmojo pasaulinio karo pradžioje su šeima evakavosi į Rusiją, apsigyveno Helsingfrose (Suomijos Didžioji Kunigaikštystė), kuriame ir mirė. Žmona po karo grįžo į Užutrakį, o 1939 m. rusams okupavus Vilniaus kraštą, pabėgo pas vyro brolį Aleksandrą į Kretingą, kurioje 1940 m. mirė ir buvo palaidota grafų Tiškevičių šeimos koplyčioje Kretingos II kapinėse.

Valdos

Iš tėvo paveldėjo Užutrakio dvarą, kuriame įkūrė majoratą ir tapo pirmuoju ordinatu. Gražiausioje vietoje, pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, 1896 m. pastatė neoklasicistinio stiliaus rūmus, kuriuos projektavo architektas Jozefas Husas. Rūmus apsupo prancūzų parkų architekto-dendrologo Eduardo Fransua Andrė suprojektuotas mišrus parkas.

Šaltiniai

Šokti aukštyn ↑ Juozapas Tiškevičius IV. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 325 psl. Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Juozapas Tiškevičius, penktasis grafo Juozapo Tiškevičiaus ir Zofijos Horvataitės sūnus, gimė 1868 m. Lentvaryje. Baigęs pradinius mokslus namuose, kur jį mokė guvernantai, įstojo į privilegijuotų luomų berniukų karo mokyklą - pažų korpusą Sankt Peterburge. Gavęs kavalerijos leitenanto laipsnį, tarnavo carienės Marijos Fiodorovnos kamerheru ir šambelionu. 1897 m. Varšuvoje grafas vedė kunigaikštytę Jadvygą Sviatopolk - Četvertinską.

Po tėvo mirties 1891 m. Juozapas paveldėjo Užutrakį ir įkūrė jame šeimos rezidenciją. 1896-1902 m. pagal Varšuvos architekto J. Husso projektą buvo pastatyti rūmai, dekoruoti Liudviko XVI stiliumi. Šalia įkurtas parkas, kurio autorius - prancūzų kraštovaizdžio architektas ir botanikas E. F. Andre. 1901 m. Rusijos Imperatorius Nikolajus II Užutrakį paskelbė ordinacija.

Juozapas priklausė jo brolio Vladislovo 1907 m. įsteigtai Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijai. Jis finansiškai rėmė XX a. pradžioje prasidėjusią Trakų pilies restauraciją. Dukterėčios Zofijos Potockos teigimu, dėdė buvo sumanus, taupus, "mokėjo gerbti pinigus", labdaringas, nemėgo viešumo.

1915 m. artėjant vokiečių kariuomenei, Juozapas Tiškevičius su žmona ir vaikais apleido Užutrakį ir pasitraukė į Sankt Peterburgą. Ten gyvendamas labai ilgėjosi savo mylimo Užutrakio. Pasak Zofijos Potockos, dėdė mirė 1917 m. Sankt Peterburge, kitų duomenimis - Helsinkyje.

Užutrakyje lankėsi daug garbingų svečių, tarp jų - ir carienė motina [Marija Fiodorovna]. Štai kaip aprašo priėmimą Užutrakyje rašytoja Janina Putkamerova Žoltovska: „1909 m. birželį pas Juozapą vyko kviestiniai pietūs trisdešimčiai asmenų; jų metu moterys vilkėjo ilgomis elegantiškomis suknelėmis, vyrai buvo pasipuošę frakais, cilindrais ir baltomis pirštinėmis. Be Tiškevičių dalyvavo Lenskiai, Račinskai, Putkamerovai, Pliateriai. Pietūs buvo skirti kunigaikščiui Sviatopolk-Mirskui [buvusiam Kauno gubernatoriui], kuris jau nebuvo ministru, bet galėjo juo tapti ir buvo laikomas įtakingu asmeniu Peterburge. Jį lydėjo jaunas ir malonus Rusijos imperijos valdininkas. Platus stalas, grožis ir apdarai, ypač Rožės Tiškevičienės [Raudondvario dvarininko Benedikto Tiškevičiaus žmonos] ir namų šeimininkės, sienų stilius suteikė pietums ypatingo puošnumo, kartais primenančio scenos efektus ir pririšdavo prie įsišaknijusios mūsų tarpe meilės viskam, kas prancūziška."

Užutrakyje buvo užveisti vaisių sodai, daržai, gėlynai, kuriuos prižiūrėjo sodininkas ir pati grafienė Jadvyga. Specialiose oranžerijose bei šiltnamiuose auginti įvairių rūšių vaisiai: vynuogės, ananasai, persikai, abrikosai, figos. Dvaro palivarkuose augintos veislinės olandiškos karvės, davusios daug pieno, kuris kasdien buvo vežamas parduoti į Vilnių.

Vasaras šeima praleisdavo Užutrakyje, kur priimdavo daug svečių ir giminių. Zofija Potocka savo atsiminimuose rašo: „Nepaisant to, kad labai mylėjome dėdę Juzefą ir tetą Iną, jo žmoną, ir noriai aplankydavome juos Užutrakyje, jautėmės nejaukiai tuose gražiuose ir senoviniuose salonuose, kur mums neleisdavo sėdėti krėsluose, ypač jeigu atjodavome raiti, sportiškai apsirengę, nes tai netiko prie tos unikalios aplinkos. Greitai pasisveikinę, pasitraukdavome į vaikų apartamentus. Ten vyravo nedidelė netvarka, nebuvo stilingų baldų. Netrukus lydimi pusbrolių ir pusseserių Janės, Andžejaus, Zdislavo ir Minkos plaukdavome valtimi link Trakų pilies griuvėsių.

Grįžę valgomajame valgėme nuostabius pavakarius, kuriais Užutrakis garsėjo. Be tradicinės arbatos iš „samovaro" (Lentvaryje to nebuvo, nes šio rusiško papročio nepripažino motina), pienas ir rūgpienis, nuostabūs vaisiai iš vietinio sodo, agurkai su medumi, pieniški ir vaisiniai sūriai, naminės bandelės su uogiene. Vakarieniauti pasilikdavome tik tuomet kai atvykdavome ekipažu."

Žiemos sezonui grafai išvykdavo į užsienį: Varšuvą, Paryžių, Vieną. Zofija Potocka prisimena: „...pirmus žingsnius nukreipėme į aveniu Victor Hugo 18, pas mano tėvo brolį, dėdę Juozapą Tiškevičių. Jau kelinti metai žiemos mėnesius jis su žmona Jadvyga Četvertinska ir vaikais Jania, Andžeju, Zdisiu ir Minka praleisdavo labai gražiame bute pirmame pastato aukšte. Stilingi baldai dideliuose salonuose sukurdavo jaukią atmosferą. Dėdė su žmona priimdavo daug svečių ir patys dažnai vykdavo į svečius. Daugiausia jie bendravo su diplomatiniu korpusu, akredituotu Paryžiuje, ir su senomis giminėmis iš St. Germain bulvaro. Toks gyvenimas žavėjo dėdę, tačiau kėlė nuobodulį tetai, kuri vertino šeimyninį gyvenimą.

Mūsų netikėtas vizitas labai pradžiugino visą dėdės šeimą. Mano tėvo buvimas šalia gerai paveikė dėdės, labai pergyvenusio dėl savo ligos, sveikatą. Jie daug laiko praleisdavo kartu kalbėdami įvairiomis temomis. Deja, tėtis turėjo grįžti į Milaną, mama - į Varšuvą ir Lentvarį, o aš buvau pakviesta mėnesį praleisti pas dėdę ir tetą. Sutikau su džiaugsmu, nes su teta Ina jaučiausi visuomet puikiai ir Paryžiuje, ir Užutrakyje, nes labai ją mylėjau."

From: https://www.cultureave.com/tyszkiewiczowie-kretynga-1/
"Józef, a very tall brunette, was completely different from his brothers. Very thrifty, meticulous in all details. He hated being thought better than he thought he was. If someone praised him for a good deed, he immediately explained that his intentions were not so noble."

I ordynat na Zatroczu, wg Ordynacji Zatrockiej Tyszkiewiczów założonej przez niego w 1901 . Kolejnym ordynatem został jego syn Andrzej hr. Tyszkiewicz (1899-1977).