John Karl Monwid-Belozor

Po Kristupo mirties dvarą laikinai valdė Tamošius Šumskas. 1680 m. duomenimis, dalis Grinkiškio dvaro turto ir vertybių buvo išgrobstyta. Laikinuoju valdytoju Tamošiumi Šumsku skundėsi mirusio Kristupo broliai Karolis ir Gabrielis.

1708 m. duomenis, Grinkiškio dvaro savininku tampa Karolis Bialozoras. 1713 m. dvarą vėl paliečia turto ir vertybių grobstytojų ranka. Grobstytojai lieka nežinomi, tačiau išliko žinių apie švedų okupaciją Grinkiškio miestelyje Šiaurės karo metu.

1728 m. ir 1751 m. Lietuvos valstybinio istorijos archyvo dokumentuose paminėtas su Grinkiškiu susijęs Matas Bialozoras. 1741–1753 m. žiniose Kazimieras – Steponas Bialozoras. Pastarasis savo testamente nurodo, kad jį po mirties palaidotų Grinkiškio bažnyčioje. Šiai bažnyčiai skiria nemažą pinigų sumą.

1753 m. Grinkiškio dvaras buvo įkeistas už šešių tūkstančių auksinų vekselį. Tuo metu jo savininkas buvo Antanas Bialozoras. Pagerėjus dvaro ekonominei padėčiai 1763 m. skiriama lėšų bažnyčiai perstatyti.

XIX a. viduryje dvare buvo spirito varykla ir pelninga smuklė.

Po baudžiavos panaikinimo ir 1863–1864 m. sukilimo grinkiškiečiai pagal sudarytas sutartis su dvarininku A. Bialozoru atpirko ne tik žemę, bet ir trobeles, kuriose gyveno iki baudžiavos panaikinimo.

Jonas Karolis Bialozoras (1596 m. – 1631 m. vasario 10 d., palaidotas Vilniaus katedroje) – panegirikų autorius.

Biografija

Mokėsi Vilniaus akademijoje, teologijos studijas gilino Vokietijoje, Italijoje. Ėjo karaliaus sekretoriaus pareigas, 1630 m. paskirtas Lietuvos referentu.

1615 m. Vilniuje išėjo jo leidiniai Honor Academicus in exequiis illustris ac magnifici domini d. Gabrielis Woyna M.L.D. vicecancellarii… exhibitus… (“Akademinė garbė, pareikšta per žymaus ir prakilnaus pono, LDK vicekanclerio Gabrieliaus Vainos laidotuves”) ir Justorum illustri ac magnifico d. Gabrieli Woyna M. D.L. vicecancellario… ab Academia Vilnen. Soc. Jesu persolutorum theatrum… („Paskutinės pagarbos, kurią Vilniaus jėzuitų akademija atidavė žymiam ir prakilniam ponui, LDK vicekancleriui Gabrieliui Vainai, teatras“). Nuorodos

   Lietuvių literatūros enciklopedija