Jonušas Eperješas

Panemunės dvaro savininko ir rūmus pradėjusio statyti Janušo Eperješo 1608 m. testamento ištraukoje minimas tik dvaras. Dvaro rūmai minimi ir 1624 m. dokumente. Mūrine pilimi rūmai vadinami tik J. Eperješo anūko Adomo Chrizostomo ir jo brolio 1674–1675 m. turto dalybų liudijime. Tačiau šis dokumentas surašytas esant gana sudėtingai finansinei giminės padėčiai, todėl galima įtarti ir tam tikrą norą „pagražinti“ turimą nuosavybę. Dar ir 1828 m. teismo sprendime dėl Gelgaudų turto perdavimo kreditoriams Panemunė vadinama dvaru, nors tuose pačiuose dokumentuose yra ir „Zamkaus“ vardas. Panemunės įtvirtinto dvaro įvardijimas pilimi susijęs ir su tuo metu įsigalinčiu romantizmu.

Panemunės dvaras priklausė garsiai Žemaitijos bajorų Stankevičių–Bilevičių giminei, kuri 1595 m. užstatė dvarą J. Eperješui, o 1597 m. jį jam ir pardavė už 14 tūkst. kapų grašių. Dvaro pardavimo akto inventoriuje minimas dvaro pastatas, klojimas, daržai, užtvankos ir malūnai, kūdros ir dvarui priklausiusios žemės valdos. Mūriniai statiniai ar jų griuvėsiai akte neminimi. 1624 m. dokumente jau kalbama apie rūmus su visais jo mūrais ir pastatais. Atrodo, dvaro rūmai buvo pradėti statyti apie 1604 m., o pradiniame statybos etape iki 1610 m. ant Nemuno viršutinio šlaito iškyšulio R galo buvo pastatytas dviaukštis gyvenamasis R korpusas, pradėtas Š, ūkinis korpusas, kiemas aptvertas gynybinės sienos imitacija. R korpuso išorinių sienų pamatai mūryti iš įvairaus dydžio lauko riedulių, plytas naudojant tik išlyginant eiles. Pirmo aukšto patalpos buvo skirtos rūmų šeimininkų aptarnavimui. Centrinėje V pusės dalyje buvo rūmų vestibiulis, Š patalpoje – laiptinė į antrą rūmų aukštą, penkiose prie R sienos įrengtose patalpose buvo virtuvė ir duonos kepykla. Prie P sienos vidurio pristatytas dviaukštis pastatas ir PV bokštas. Visi šie statiniai sudarė trapecijos formos vidaus kiemą. Pastatus šildė koklinės krosnys su herbiniais (rastas koklis su J. Eperješo herbu ir inicialais) bei žaliai glazūruotais ir dvispalviais kokliais (rasta apie 30 jų variantų su stilizuotais augaliniais, geometriniais, zoomorfiniais ir antropomorfiniais ornamentais). Kiti korpusai J. Eperješui esant gyvam nebuvo užbaigti, o kai kurie nebuvo net pradėti. Dvaro rūmų ansamblį apie 1604–1610 m. sudarė R ir Š korpusai, V ir P kiemo sienos bei prie jos buvę pastatai ir renesansinė arkada. Pirmame etape pastatyti ir PR bei PV cilindriniai keturaukščiai bokštai. S. Pinkus teigia, kad dvaro statybai tuo metu galėjo vadovauti šeimos draugas ir verslo partneris, Vilniaus pilies architektas ir horodničius P. Nonhartas. Po Janušo Eperješo mirties jis paminėtas tarp testamento vykdytojų, be to, 1611–1612 m. jo statytame Gaižiūniškių dvare galima pastebėti stilistinių ir konstruktyvinių analogijų su Panemunės dvaru.

Po J. Eperješo mirties trys jo sūnūs – Kauno pavieto pastalininkas Kristupas, žemaičių stalininkas Jurgis ir Jonas – lygiomis teisėmis paveldėjo Panemunės dvarą. Vėliau Jurgis Eperješas, išpirkęs iš Jono jo dalį, savo ir atpirktąją dalis padovanojo Kristupui Eperješui, kuris XVII a. viduryje rekonstravo rūmų ansamblį, pakeisdamas durų ir langų angas ir pastatydamas du bokštus ŠV ir ŠR ansamblio kampuose. Rekonstrukcijos metu P korpusas buvo paverstas centriniu, sumūryta nauja aukštesnė barokinė arkada. Prie korpuso Š sienos XVII a. pabaigoje buvo pristatytas požeminis stačiakampis priestatėlis, kuris galėjo būti naudojamas kaip tualeto ar virtuvės nuotekų surinkimo bunkeris. K. Eperješas XVII a. viduryje perstatė bent dalį rūmuose stovėjusių krosnių (rasti kokliai su jo inicialais) su neglazūruotais ir polichrominiais kokliais.

Apie 1670 m. K. Eperješo sūnus Adomas Chrizostomas Eperješas pastatė kelias naujas krosnis. Jų kokliai puošti stilizuotu augaliniu geometriniu ornamentu ir heraldiniais motyvais. Rasti kokliai ir su išskustais K. Eperješo inicialais ir data. Eperješų giminė Panemunės dvarą valdė iki 1753 m.