Juozapota Ceponiene (Bausyte)

Baušiai

Saulius Čepulis: Gabrieliaus Baušio ir Rozalijos Vasiliauskaitės viena dukra ištekėjo už Antano Čepulio, iš mano giminės. Tolimas bet tas pat kaimas - Triburčiai.

Antanas mano prosenelės brolis, gaunasi.

Iš kurio kaimo jūsų Baušiai?

Kęstutis Čeponis: Baušiai visi buvo iš Mikalavo (dvarelio). O Yliškėje gyveno vienas iš Juzės Baušytės-Čeponienės brolių - jis ten nuėjo užkuriais, o po karo visa jų šeima išvyko į Lenkiją.

Baušių buvo trys seserys ir 6 ar 7 broliai.

Viena sesuo Juzė (Juozapota?) - mano proprosenelė.

Baušytė Juzė buvo Juozo Čeponio, s. Liudviko žmona. Aš ją dar gerai prisimenu - ji mirė vos ne 100 metų amžiaus.

Antra buvo ištekėjusi už Smagurausko - jie ilgai vėliau gyveno Minske, kur jos vyrą ir sūnų sušaudė maždaug 1937-38 m. (jos vyras buvo vietinio lietuvių laikraščio redaktorius? ). Ji pati liko gyva ir su dukra Lionia grįžo į Lietuvą, gyveno po karo Budriuose, dabartinėje Pušų gatvėje.

Trečia sesuo ištekėjo už Šiaudinio (mūsų mero senelio?).

O šeši broliai išvyko į Braziliją?

• ***************************************************************************

Petras Rutkauskas. Baušiai. Mūsų Ignalina, 2015 sausio 22 https://www.mignalina.lt/2015/01/22/bausiai/

Komentaras straipsniui:

Kęstutis Čeponis 2019 lapkričio 10 at 18:27

—-Budriuose Baušiai atsirado per Gabrio Baušio ir Rozalijos Vasiliauskaitės dukrą Juozapotą Baušytę, kuri ištekėjo už Juozo Čeponio ir 1898 m. turėjo sūnų Gabrį.—–

Mano prosenelė (mano senelio mama) Juozapota (Juzė) Čeponienė-Baušytė buvo vietinė Ignalinos krašto žiniuonė (beje, kilusi iš vietų, ne ypač toli buvusių nuo Eugenijos Šimkūnaitės gimtųjų – iš Mikalavo dvarelio Daugėliškio valsčiuje).

Juzė buvo jau ketvirtos ar penktos kartos žiniuonė-žolininkė.

Mano seneliai, tėvas, kiti giminaičiai pasakojo, kaip iš viso krašto gana plačių apylinkių pas ją atvažiuodavo daugybė įvairiausių žmonių su savo įvairiomis bėdomis. O jinai jas išspręsdavo – ir gydydavo su žolėmis, ir užkalbėdavo, ir patarimus duodavo…

Ji pati pasakojo savo giminaičiams (bet tik moteriškos lyties, ypač savo proanūkėms), jog visos senovinės žiniuonių žinios gali būti perduodamos tik vyriausiai dukrai arba anūkei. Niekam kitam – jokiam kitam giminaičiui, o tuo labiau pašaliniams, nebuvo galima ką nors perduoti iš tų ypač slaptų žinių, nes tada jos prarastų savo antgamtinę jėgą.

Deja, nors ji turėjo net 19 vaikų, tačiau tik viena buvo mergaitė, bet ir ta mirė labai anksti, kaip ir beveik visi kiti jos vaikai. Tik trys išgyveno – štai koks buvo realus vaikų mirtingumas tais laikais. O vyriausia proanūkė tuo metu, deja, nesusidomėjo jos keistais pasakojimais. Jaunesnė susidomėjo (ji vėliau baigė farmaciją ir tapo vaistininke), bet jai, deja, nebuvo galima tų žinių perduoti. Taip mūsų prosenelės turėtos žinios ir iškeliavo kartu su ja. Liko tik įvairių keistų atsiminimų nuotrupos…

Pvz., mano tėvas atsimena, kaip jam dar vaikui jinai panaikino karpą. Užrišo ant karpos iš neplautų avių vilnos rankomis susuktą nedažytą siūlą ir kažką po nosimi suburbėjo – lyg ir kažkokią maldelę ar užkeikimą. Keisčiausia, kad karpa kitą dieną iš tikro išnyko. Tėvas, nors jam jau 80, iki šiol tą įvykį prisimena ir vis tuo stebisi.

Ir daugiau tokių istorijų “vaikšto” mano giminėje. Bet, deja, niekas nežino, kokias ji maldas ar užkeikimus kada ir kur sakydavo.

Spėju, kad dalis vis tik buvo užrašyta būtent 1938-1940 m. kraštotyrinių ekspedicijų metu, kadangi mano giminaičiai atsimena, kad tada vietiniai lietuviai – keli vaikinai ir merginos, studijavę Vilniuje, buvo atvažiavę ir pas mus užrašinėjo įvairią kraštotyrinę medžiagą (tuo metu tai buvo Budrių kaimas, Daugėliškio valsčius, Švenčionių apskritis – dabar Ignalina, Budrių g.).

Juzė turėjo labai daug brolių ir seserų. Pasak mūsų giminės atsiminimų 6 Juzės broliai dar apie 1920 m. emigravo į Braziliją. Pokaryje jie kartais rašė laiškus Juzei, bet ji bijojo atsakinėt, kad neišvežtų į Sibirą.

Viena iš Juzės seserų ištekėjo už Smagurausko. Jis dar prieš revoliuciją išvažiavo į Rusiją. Vėliau gyveno Minske, buvo lietuviškų laikraščių leidėjas ir redaktorius. Apie 1936-38 m. jį ir jo sūnų bolševikai sušaudė. Žmona su dukra Lionia Smagurauskaite po karo persikėlė į Ignaliną (į Budrius, gyveno Pušų gatvėje).