Kazimierz Wiktor Justyn Maria hr. Tyszkiewicz-Łohojski h. Leliwa

Kazimieras Viktoras Justinas Marija Tiškevičius (lenk. Kazimierz Wiktor Justyn Maria Tyszkiewicz, 1896 m. sausio 13 d.Kretingoje – 1941 m. birželio 24 d. prie Skuodo, palaidotas Kretingoje) – Lietuvos bajoras, didikas, Lelijos herbo grafas, Lietuvos kariuomenės karininkas, agronomas, visuomenės veikėjas.

Kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės antrosios Biržų-Kretingos šakos.[1] Tėvas Aleksandras Tiškevičius III. Motina Marija Puslovskaitė. Broliai Stanislovas Tiškevičius, Juozapas Tiškevičius, Jurgis Tiškevičius, seserys Marija Tiškevičiūtė, Aleksandra Tiškevičiūtė, Elena Tiškevičiūtė, Ona Marija Tiškevičiūtė, Izabelė Tiškevičiūtė ir Imakulata Marija Elena Tiškevičiūtė.

Gimė ir užaugo Kretingos dvare, nuo vaikystės bendravo su tarnautojų, tarnų, kumečių ir miestelėnų vaikais, išmoko lietuvių (žemaičių) kalbą. Baigė Mintaujos gimnaziją. Mokėsi Rusijos kavalerijos kadetų mokykloje, kurią baigęs 1914 m. tapo Rusijos imperijos kariuomenės poručiku, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, kovėsi su vokiečiais Rusijos-Vokietijos fronte.

1919 m. grįžo į Lietuvą. 1919 m. liepos 4 d. buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę[2]. Jam buvo suteiktas leitenanto karinis laipsnis ir pavesta vadovauti I husarų pulko kulkosvaidžių eskadronui[3].

1921 m. išėjo į atsargą, grįžo į Kretingą. Baigęs agronomijos mokslus, padėjo tėvui ūkininkauti dvare, plėtojo verslą: dvare įkūrė kalkių degyklą, medaus, sirupo ir saldainių dirbtuves "Šatrija". Dirbtuvių produkcijai realizuoti miesto centre atidarė parduotuvę "Šatrija", kurioje galima buvo įsigyti plataus asortimento prekių.

Aktyviai dalyvavo Kretingos visuomeniniame gyvenime: Kretingos apskrities valdybos narys, Lietuvos verslininkų sąjungos Kretingos valdybos pirmininkas, Lietuvos šaulių sąjungos rėmėjas, Kretingos apskrities jaunųjų ūkininkų ratelių globos tarybos pirmininkas, LKJF Pavasaris Kretingos kuopos ir Blaivybės draugijos Kretingos skyriaus rėmėjas, žemės ūkio pasiekimų parodų bei katalikiškų organizacijų kongresų rengimo komitetų narys.

1940 m. dvare įsikūrus NKVD kariškiams, su tėvu persikėlė gyventi į Pryšmančių dvarą. Rusams kaimo gyventojus evakavus, apsigyveno motinos dvare Židikuose. Prasidėjus Vokietijos-Sovietų Rusijos karui, vadovavo sukilėlių būriui Židikų apylinkėje. Veždamas trofėjine rusiška mašina sunkiai sužeistus sukilėlius į ligoninę, 1941 m. birželio 24 d. prie Skuodo buvo vokiečių apšaudytas ir nukautas[4]. Iš pradžių buvo palaidotas Narvydžių (Skuodo) kapinėse, o prie kapo pastatytas medinis kryžius su sudraskytu šalmu[5]. Frontui nuslinkus į Rytus, tėvo rūpesčiu grafaičio kūnas buvo perkeltas į Tiškevičių šeimos koplyčią Kretingos kapinėse[6].

   ↑ Juozapas Tiškevičius II. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 325 psl.

   ↑ Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1248, ap. 2, b. 832, l. 74, 448.

   ↑ Kazys Alšauskas. Tiškevičiai: Kazimieras. – Lietuvių enciklopedija, t. 31. Bostonas, 1964, p. 241.

   ↑ Juozas Vyšniauskas. Grafas Tiškevičius per apsirikimą žuvo netoli Skuodo. – Mūsų žodis (Skuodas), 1996, rugsėjo 28, Nr. 77, p. 5.

   ↑ Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva, t. 4. Bostonas, 1968, p. 300

   ↑ Vytautas Misevičius. Paskutinis grafas. – Tiesa, 1965, kovo 31.

Julius Kanarskas. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Kretinga (Klaipėda: Druka), 2009.

   Julius Kanarskas. Kretingos dvaro savininkai. Kretinga (Klaipėda: Druka), 2009.

   Julius Kanarskas. Grafai Tiškevičiai: Aleksandras Tiškevičius – paskutinysis Kretingos dvaro savininkas. – Pajūrio naujienos, 1995, rugsėjo 5.

   Julius Kanarskas. Atsargos karininkas Kazimieras Tiškevičius. – Švyturys (Kretinga), 1994, lapkričio 23, p. 3.