Kazys Trinkūnas

                     Pasak  mamos, 1945 metų kovo ketvirtą, neįprastai  šaltą prasidedančio pavasario dieną, jau nepirmą dieną apsilankant ''pribuvėjai" iš Pilkenių kaimo, sekmadienį, per patį vidurdienį, išvydau dienos  šviesą ir šį pasaulį. Gimiau Stučių kaimo Trinkūnų senojoje gryčioje, kurią iš vaikystės labai gerai prisimenu, su visais jos "užkaboriais" , baisumais ir įdomybėm. Man, ką tik praūžus karo baisumams, tais sunkiais pokario laikais, išsikepurnėti į šį pasaulį padėjo garsi to meto kaimo "pribuvėja" {Maniušienė(Tilvitienė)). Kažkodėl mama labai ilgai (pasakė tik šiemet, besidomint šeimos genealogija ir kalbantis apie to meto papročius) slėpė, kad aš gimiau ne Tauragnų ligoninėje,o   Stučių kaimo senajame name (užtat dabar galiu teigti, kad tik mudu su Jonu gimėme ten kur nurodyta gimimo pažymėjime, o kiti Tauragnuose, nors užrašyta Stučiai)gal norėjo apsaugoti nuo psichologinių traumų, kai vėliau tapo įprasta, o gal ir privaloma, gimdyti valdiškose įstaigose ir stebint profesonaliems daktarams, kad bendraamžiai nesityčiotų, kad "namie ir dar su "bobute". Visą laiką teigė, kad gimiau 12 val., Tauragnuose, ligoninėje, skambant bažnyčios varpams ir, kad visos moterėlės sakę, jog tai busimasis kunigėlis. Iš viso to pasakojimo tiesa liko tik tai, kad gimiau 12 valandą, na gal dar ir kad varpai skambėjo, nes 12 val. miestelyje kviesdavo  sekmadienio mišioms, kaip tuo metu buvo įprasta, tačiau Stučiuose jų nieks negirdėjo, nebent mama...nors gimdymas, pasak mamos, nebuvęs sunkus. Būdami maži, mokyklinukai, mėgdavom klausytis mamos porinimų apie mūsų atsiradimą šiame pasaulyje.

         Tarp rūsių patalpos ir galinės šiaurės- vakarų sienos, kurios rąstai buvo pjauti pusiau ir vėl sudėti į sieną su plyšiais tarp nelygumų,per kuriuos mėgdavom stebėti kaimynus, buvo gal metro tarpas ar šiek tiek daugiau, o kampe, kas mus labiausiai domino, stovėjo rąstas su išpjovomis eglute, kažkas panašaus į savotiškas kopėčias. Jomis buvo galima užsiropštinti ant rūsio patalpos (kamaros) lubų, o per ten patekti ant gyvenamosios dalies.

          Vadinamoji priemenė lubų neturėjo ir matėsi pastogė, bei skersiniai jungiamieji balkiai (tėvas vadino bolikos). Rūsių patalpos ir gyvenamųjų patalpų lubos apšiltintos daugiausia sausais klevų lapais ir ant viršaus storas spalių sluoksnis. O kas labiausiai mus domino, tai netvarkingai sumesti visokiausi mažai naudojami ar visai užmiršti ir nebereikalingi buities rakandai. Mama drausdavo ten lipti, o mums suprantama knietėjo ten užsiropšti. Tomis kopečiomis tankiai užlipdavom iki rūsio patalpos lubų, bet ant rūsio lubų lipti bijojom, nes buvom prigąsdinti, kad lubos netvirtos, yra skylių ir galim įkristi tiesiai į rūsius, o ten niekas neišgirs pagalbos šauksmo ir liksim patamsyje su visokiausiais velniais ir raganom, kurios tik ir laukia neklaužadų vaikų. Ir išvis į tą kamarą bijojom eiti - tamsu, grindys tik iš sudėtų lentų virš rūsių su įvairiausiais plyšiais ir dar juda, kad gali tuoj įsmukti, savotiškas kvapas jau kėlė siaubą ir būnant su tėvais, o ką jau vieniems ar vienam.

             Bet kai paaugom, prisimenu mama pastatydavo iš svirno atneštas tikras kopėčias ir liepdavo paduoti jai reikalingus audimo skietus, kryjalius, vytukus, kalvaratus, balanas. Mestuvai ir audimo staklių pagrindiniai šonai stovėdavo ir kabodavo ant šiaurės- rytų sienos priemenėj už durų. Žinoma leisdavo kuriam laikui pasilikti ir pasirausti po tuos viliojančius daiktus. Buvo ir įvairiausių senų laikraščių, knygelių ir žurnalų. leisdavo nusiimti ir pavartyti. Labai patiko kažkokie vokiški žurnalai su automobiliais ir motociklais, bet mūsų nustebimui jie buvo mūsų akyse sudeginti, nes bijojo Stalino laikais laikyti ir svarbiausia, mama užlipus pati peržiūrėjo kas ten yra ir dar sudegino kažkokias knygutes, popierius ir laikraščius. Žinoma mums buvo gaila, bet buvo paaiškinta ir kiek supratom kiek ne, susitaikėm kad daugiau nematysim. Suprantama apie skaitymą dar gal ir rimtai negalėjo būti, nes man tomet gal buvo apie septynis, o broliokui apie penkis. Kiek žinau, t,y. mama pasakojo, kad raides dar prieš mokyklą abu pažinojom ir vieną kitą žodį skaitinėjom. O Jonas jau buvo gudresnis ir pirmą klasę "baigė' su manim. Ir pradėjęs eiti šešių metų, kad man būtų drąsiau į mokyklą vaikščioti, jis jau skaitė.

              Tuo metu ruošėsi griauti senąjį namą ir nuo lubų nuiminėjo visus daiktus, o mes, mūsų džiaugsmui visur šniukštinėjom. Tėvas rado 'lobį'. Metalinė, keturkampė sandariai uždaryta dėžutė, o koks buvo susidomėjimas kas ten viduje. Atidarė, o ten mūsų nusivylimui tik kažkokie popieriai, pavadinti caro rubliais, červonsais, markėm ir dar bala žino kažkokiais vekseliais, obligacijom... kažkokie metaliniai pinigai ar kapeikos, kurios tuoj pat nuo stalo dingo ir mums jų nerodė... bet vistiek buvo džiaugsmo, kai mums daugumą tų popierinių pinigų atidavė ir ... žinoma mes sužaidėm... o gaila, dabar būt įdomu į juos pažiūrėti. Prisimenu tik tiek, kad tėvas kaltino savo tėvą ir senelį, kad tiek turto nuėjo per niek... O man įstrigo caro portretas ant šimtinių... ir raudoni červoncai...  Dar rado į skudurus suvyniotas sidabrines taureles, peilius, šakutes ir vieną didelę sidabrinę taurę, kokias naudoja bažnyčioj per mišias, po to dar ilgai buvo klėtyje ant lentynos, o kur vėliau dingo nežinau... Iš vienų sidabrinių šakučių su Jonu tai blizges gaminom tikrai... dar žinau, kad toj taurėj laikydavo vandenį ir duodavo gerti...