Mamai Aziz Khan - Sultan Aziz Shaykh Khan - Kiyat

Borigin-

• [https://en.wikipedia.org/wiki/Mamai]

  ---

  
  

MAMAI (-after 1380). He was an autonomous warlord who established his own horde in the steppe to the west of the Volga. Not of the royal blood of Jenghiz Khan, he could not rule in his own name but exercised power through a series of puppets Khans[188]. Dmitry Grand Prince of Vladimir, Prince of Moscow took advantage of the confusion which accompanied the succession disputes in the Khanate by refusing to pay tribute. He defeated the forces of Mamai at Vozha river in 1378, at the battle of Kulikov near the upper Don river in 1380

Mamai had to exercise his authority through a succession of puppet khans but could not assume the title of khan himself because he was not of the Genghisid lineage

[Abdallah (1362–1370), actual ruler was Mamai

Murad (1362–1367), actual ruler was Mamai

Aziz (1367–1369), actual ruler was Mamai

Jani Beg II (1369–1370), actual ruler was Mamai

Muhammad Bolak (1370–1379), actual ruler was Mamai

Tulun Beg Khanum (as regent) (1370–1373), actual ruler was Mamai

Aig Beg (1373–1376), actual ruler was Mamai

Arab Shaykh (1376–1379), actual ruler was Mamai

Kagan Beg (1375–1376), actual ruler was Mamai

Ilbani (1373–1376), actual ruler was Mamai

Hajji Cherkes (1375–1376), actual ruler was Mamai]

---

Mamai Aziz Khan 1367 Descended from the same Borjigin clan as Chingiz Khan, Mamai is a powerful military leader in the Golden Horde and also governor of the Crimean peninsula. During the khanate of Berdi Beg, Mamai had gained the office of beylerbay, making him head of the supreme court along with giving him the offices of military general and minister of foreign affairs. Since then he has been playing power politics with the shifting allegiances and claims for power. Now he supports the claim by Abdullah Khan to rule the Blue Horde and firmly establishes himself as the true power behind the weakened throne. His puppet khans are shown as insets.

1367 - 1380 Governor of Crimea. Military general & de facto Blue Horde ruler.

Berdi Beg (or Berdibek) was Khan of the Golden Horde from 1357 till 1359, succeeding his father Jani Beg of whom Berdi Beg may have been behind the poisoning. His reign was marked by turmoil and political murders, and in 1359 he was assassinated by his brother Qulpa, after which the Golden Horde fell apart. He had one unnamed daughter who was the wife of Mamai.

---

Viceroy of Crimea Mamai became governor, sometime in the second half of the 1350s, of a territory that would later become the Crimean Khanate . During the government of Berdi Beg (1357-1359) Mamai was appointed as beg beqlar ( beylerbey ), a position that simultaneously combines the functions of general of the army, the minister of Foreign Affairs, and the head of the supreme court.

Upon the assassination of Berdi Beg by Qulpa in 1359, Mamai associated himself with one of the coalitions formed to depose Qulpa. During that period of time the Golden Horde was in relative chaos; numerous regional governors were striving to become the Khan. Qulpa eventually was killed by Nawruz Beg who was himself assassinated less than six months later. Mamai, who was not a direct descendant of Genghis Khan, played a key role in promoting and supporting rival khans of the White Horde (western part of Golden Horde). In 1361 he supported Ğabdullah, son of Uzbeg Khan, who became Khan in Crimea. Upon the death of Ğabdullah in 1370, Mamai supported Bulak under regency of Tulun Beg Khanum, who only briefly enjoyed power before being replaced by his main opponent Urus in 1372. After being badly defeated by Russians under Dmitri Donskoi first in 1378 at the Battle of the Vozha River and then at the Battle of Kulikovo (1380), Mamai began to assemble a large force to punish Dmitri. But he was defeated by Tokhtamysh on the banks of the Kalka River and was either executed by Tokhtamysh or assassinated by the Genoese after fleeing to Caffa.[1] The death of Mamai paved the way for the next khan to reunify the Golden Horde.

Legacy The memory of Mamai has endured for centuries. Contemporary Russian language has an expression "как Мамай прошёл" (kak Mamaj prošjol), which translates roughly to "it's as if Mamai came through here", used to describe an utter mess.

The burial of Mamai was found by the native Crimean and famous Russian painter Ivan Aivazovsky. Mamai was buried in a village of Şeyh Mamay (today Aivazovske, Kirovske Raion).

Purported descendants Khan Mamatsios or Mamatzios, Mamatsou,Mamatsu (Mamai-son) Macedonie was a supposed son of Mamai. One of his sons, Manzur Kiyat, purportedly escaped to Lithuania, and, serving Grand Prince Vytautas the Great, received the title of Prince of Hlinsk with multiple estates around the modern city of Poltava (Ukraine). These legendary events could have taken place in the 15th century, although the first documented mention of the Glinski princes is made in 1437. Michael Glinski was the most illustrious member of the family: he studied at the German university, took part as a knight in the Italian Wars, was the most powerful man in Lithuania in the 16th century, but later rebelled and run away with his brothers to Muscovy and helped the Russians to retake the city of Smolensk. His niece Elena Glinskaya was married to Vasily III, Grand Prince of Moscow, and Ivan the Terrible was her son.

Mamajus (gimęs apie 1335 — 1380), — bekliarbekas ir Aukso Ordos emyras.

Nuo 1361 iki 1380 m., valdė marionetinių chanų iš Batuidų giminės vardu, buvo faktiškas Baltosios ordos valdovas.

Kilmė

Jo žmona buvo Tulunbek, Berdibeko dukra. Jo uošvis buvo Aukso Ordos valdovas 1357—1359 metais. Bekliarbeko pareigose

Mamajus tapo Krymo vietininku. O valdant chanai Berdibekui Mamajus nuo 1357 metais užėmė bekliarbeko pareigas, kurios Aukso Ordoje buvo vienos iš dviejų svarbiausiųjų pareigybių. Į šias pareigas įėjo vadovavimas kariuomenei, vidinių Ordos reikalų sprendimas ir aukščiausiojo teismo sprendimų priėmimas. Uluso reikalai

1359 m. chanas Kulpa nužudė Aukso Ordos valdovą Berdibeką. Po uošvio žūties Mamajus paskelbė karą chanui Kulpai. Tada prasidėjo taip vadinamoji "Didžioji suirutė". Kadangi Mamajus nebuvo vienas iš Čingizchano palikuonių, tai negalėjo oficialiai savęs tituluoti chanu. 1361 m. rugpjūtį Mamajus Baltosios Ordos chanu paskelbė savo statytinį Abdullah, kuris buvo kilęs iš Batuidų giminės. Kaip ir buvo galima tikėtis, kiti chanai tokiam sprendimui prieštaravo. Nuo 1359 iki 1370 Mamajui teko dėl valdžios kovoti net su devyniais chanais. Tuo metu Mamajų lydėjo sėkmė. 1366 metais Mamajus savo viršenybę buvo įtvirtinęs vakarinėje ordos dalyje ir valdė Krymą, bei žemes pagal Volgos upę.

1370 m. birželį mirė chanas Abdullah. Buvo manančių, kad Abdullah buvo nužudytas paties Mamajaus įsakymu, nors įrodymų nebuvo. Naujuoju Ordos chanu buvo paskelbtas aštuomentis Muchamedas Bulakas iš Batuidų giminės. (Kartais jis dar vadinamas Biuleku (Бюлек), o rusų metraščiuose vadinamas ir Magomet-Sultonu. Vidaus krizė ir Mamajus

Po chano Džanibeko nužudymo (1357 m.) Aukso ordoje prasidėjo nesibaigiantys pilietiniai karai ir anarchija. Šitie totorių vidaus karai turėjo didelės reikšmės tolimesnei lietuvių ekspansijai į rusų žemes: Lietuvos didieji kunigaikščiai ne tik galėjo paveržti iš totorių suvereniteto Podolę, Kijevą ir Černigovą-Severską, o vėliau ir Smolenską, bet buvo netgi pamažu įtraukti į totorių vidaus kovas. Birdibekas greitai pats žuvo nuo savo sūnaus Kulpos rankos. Kulpa emyrų buvo paskelbtas chanu, bet chanu teišbuvo šešis mėnesius. Jį nužudęs Nevrus pats buvo nužudytas 1360 m. iš atvykusios iš Užuralės ordos chano Chidirbeko. Temir-chodža, jo sūnus, nužudė savo tėvą ir užėmė jo vietą, bet po kelių dienų jį nuvertė emyras Mamajus, chano Birdibeko žentas. Mamajus paėmė valdžią į savo rankas, o chanu paskelbė Čingischano palikuonį Abdulą. Kiti emyrai chanu paskelbė Chidirbeko brolį Amuratą. Amurato šalininkai greičiausiai buvo stipresni, nes jis pasiliko Aukso Ordoje prie Volgos, o Mamajus su Abdula turėjo keltis už Volgos.

Tuo neramumai nesibaigė. Atskiri emyrai, nenorėdami pripažinti nei Abdulos nei Amurato ėmė kurti savo nepriklausomas valstybes. Bulat-temiras įsikūrė prie Volgos bulgarų žemėje ir davė pradžią Kazanės totorių ordai. Emiras Tagajus įsikūrė su savo orda tarp mordvių ir savo būstine padarė Narovčate. Iš čia jis puldinėjo rusų kraštus, daugiausia Riazanės kunigaikštystę. Chorezmo valdovas Urus-chanas priėmė jaunąjį Birdibeko sūnų Tochtamyšą ir pasiskelbė nepriklausomu. Emiras Chadži-čerkesas užgrobė Astrachanę ir ten valdė savarankiškai.

Šioje suirutėje iškilo Mamajus. Jis sumušė emyrą, palaikantį Kutluk-temirą ir Urus-chaną ir įsitvirtino Aukso ordoje. Apie 1370 m. jis užvaldė Krymą, kuris tapo jo atsparos tašku ir galios šaltiniu. Krymo sustiprėjimą ypač pajautė Kafoje įsikūrę genujiečiai, kurie pasinaudoję suirute Aukso ordoje buvo pradėję plėsti Kryme savo valdžią ir užiminėti naujas teritorijas. Kovos dėl Aukso ordos tęsėsi ir toliau – Chadži-čerkesas, Urus-chanas ir Aibek-chanas nesiliovė kovoti su Mamajumi bei tarpusavyje, o Aukso ordos sostas ėjo iš rankų į rankas. Mamajus krizės laikotarpiu laikėsi įsitvirtinęs Kryme ir nepripažino tų, kam likimas duodavo laikinai įsėsti į Aukso ordos sostą ir laukdavo patogaus momento jiems išvyti.

Ilga anarchija totorių tarpe leido rusų kunigaikščiams pamažu nusikratyti jų valdžios. Nuolat besikeičiant chanams rusų kunigaikščiai susilaikydavo nuo duoklės mokėjimo, kol paaiškės kas iš pretendentų į Aukso ordos sostą nugalės. Pretendentai į sostą nedrįsdavo pasitraukti iš stepių ir priversti rusų kunigaikščius mokėti duoklę, nes bet kuriuo metu jų sostinę galėjo užpulti konkurentai. Rusų kunigaikščiai išdrįso kovoti su atskirais totorių būriais atvykusiais plėšti rusų žemių ir nesulaukdavo chano keršto.

XIV a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje Mamajus vėl rado progą įsikišti į pretendentų dėl Aukso ordos sosto kovas ir palaikydamas vieną iš jų tapo faktiškuoju Aukso ordos valdovu. Jis ryžosi atstatyti totorių prestižą rusų žemėse. Pas jį atvykus karingajam Arabšahui iš už Uralo su savo orda, Mamajus jį pasiuntė prieš nepaklusnų Suzdalės ir Nižnij Novgorodo kunigaikštį Dmitrijų, didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio uošvį. 1377 m. pavasarį totoriai prie Pjanos upės (Suros intakas), mordvių krašte, smarkiai sumušė rusus; po kautynių jie puolė Nižnij Novgorodą, jį sudegino ir su dideliu belaisvių skaičiumi grįžo atgal. 1378 m. Mamajus ryžosi nubausti Riazanės kunigaikštį Olegą, kuris taip pat buvo Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus sąjungininkas, ir pasiuntė prieš jį savo emyrą Begičių. Tačiau prie Okos dešiniojo intako Vožos totoriai buvo sumušti jungtinės Maskvos, Riazanės ir Pronsko kariuomenės. Tuomet Mamajus 1379–1380 m. sudarė sąjungą su Maskvos kunigakščio priešu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jogaila, liepė nužudyti nominalų chaną Mohamedą ir pats pasiskelbė Aukso ordos chanu. Surinkęs visas totorių pajėgas ir susitaręs su Jogaila jis išžygiavo prieš Maskvą. Maskvos kunigaikštis Dmitrijus perėjo Doną ir puolė totorius, kol šie nebuvo susijungę su lietuviais. Kulikovo laukuose 1380 m. lapkričio 8 d. rusai vėl smarkiai sumušė totorius. Mamajaus kariuomenė buvo išsklaidyta, jo prestižas totorių tarpe krito. Mirtis

Mamajus ir jo kariai susikovė mūšyje su Tochtamyšu. Deja, mūšį pralaimėjo ir turėjo bėgti į Kafą (dabartinė Feodosija), Genujos valdomą miestą ir tvirtovę. Kai Mamajus tvyko į Kafą, kur prašėsi prieglobsčio, nes su genujiečiais turėjo gerus santykius ir politinį palaikymą, bet genujiečiai jo į miestą neįsileido. Mamajus pabandė įsibrauti į Solchatą (dab. Senasis Krymas), tačiau buvo pagautas Tochtamyšo parankinių ir nužudytas. Palaidotas Mamajus Šeich-Mamajuje, netoli Kafos.[1] Šaltiniai

Janet Martin, Medieval Russia, 980-1584, (Cambridge University Press, 1995), 237.

• Википедия