Marijona Danutė Šmitienė

Marijona Danutė Žilionytė-Šmitienė (1930–2014) – ilgametė Kauno muzikinio teatro solistė, sopranas. Dainininko, Kauno muzikinio teatro solisto Gedimino Šmito žmona. M. Žilionytė 1951 m. baigė Kauno Gruodžio muzikos mokyklą, kurioje mokėsi A. Barniškio solinio dainavimo klasėje. Kauno muzikiniame teatre dainavo 1951–1990 m. 1968–1969 m. solistė stažavo Kijevo konservatorijoje pas M. Donec-Tesseir. M. Žilionytės darbo metu Kauno muzikiniame teatre pradėti statyti lietuvių kompozitorių – Antano Belazaro, Vitolio Baumilo, Benjamino Gorbulskio įvairių žanrų kūriniai. XX a. 7 dešimtmetyje šalia operų ir sovietinių kompozitorių operečių į repertuarą buvo įtrauktos naujos latvių ir estų operetės, taip pat buvo statomos šiuolaikinės Rytų Europos šalių kompozitorių pjesės, net amerikiečių miuziklai. Kauno muzikinio teatro scena tuo metu buvo vienintelė, teikusi itin plačią muzikinės scenos žanrų įvairovę. M. Žilionytė dirbo su eile dirigentų ir režisierių. Tai dirigentai: Juozas Indra (1918–1968, iki 1943 m. Juozas Padleckis), Stepas Graužinis (1910–1985), Juozas Kučiauskas (1935–1994), Vytautas Viržonis (1930–2010), Margarita Dvarionaitė (1928–2008), Stasys Domarkas (g. 1939), Stanislovas Čepinskis (1934–2014), Juozas Idzelis (g. 1938), Julius Geniušas (g. 1962); režisieriai: Rostislavas Andrejevas (1907–1967), Regina Senkutė (1927–1956), režisierė ir dainininkė Aldona Ragauskaitė (1922–2014), Elona Šiugždinytė (g. 1940),Vlada Mikštaitė (1924–2004), Rimantas Vaitkevičius (g. 1943), Gintas Žilys (g. 1941), Valius Staknys (g. 1950).

• **************************** article "Dainuoja siela, ne balsas" in 16.04.2005 "Kauno Diena"

Marija Žilionytė-Šmitienė, keliasdešimt metų spindėjusi Muzikinio teatro scenoje, ją palikusi neprarado žavesio ir geros nuotaikos

Sakoma: “Širdis neturi raukšlių”. Kad tai ne graži frazė, o tiesa, įsitikini, vos kelias minutes pabendravęs su buvusia Muzikinio teatro primadona.

Marija Žilionytė šelmiškai merkdama akį pozuoja fotografui, laido šmaikščias replikas, užtraukia ariją ir tuoj pat prapliumpa skardžiu juoku kaip išdykusi gimnazistė. “Žinot, man atrodo, kad kol žmogus nori dainuoti, tol nori ir gyventi”, - aforistiškai prabyla solistė, Muzikinio teatro scenoje sukūrusi 85 vaidmenis.

Gyvenimus paženklino teatras

Savo kūrybinę karjerą solistė gali prisiminti ne tik vartydama albumus, bet ir pokalbiuose su vyru. Jis buvęs jos kolega. Bosas Gediminas Šmitas dabar savo patirtį perteikia dėstydamas vokalo paslaptis Muzikos akademijos Kauno fakulteto studentams. Tačiau teatras, kurį jis paliko vėliau nei žmona, tebėra jų abiejų gyvenimų dalyvis ir liudininkas.

“Ak, prabėgo, viskas prabėgo kaip vasaros naktys”, - atsidūsta Marija Žilionytė, dairydamasi po kambarį, kurio sienas puošia fotografijos iš jos ir vyro suvaidintų spektaklių.

Pagrindiniai klasikinių operečių, operų, lietuviškų veikalų vaidmenys - tarsi stotelės ilgame ir gražiame jos kūrybiniame kelyje. Silva ir Marica I.Kalmano operetėse, Hana ir Anžela F.Leharo “Linksmojoje našlėje” ir “Grafe Liuksemburge”, Fiameta F.Zupė operetėje “Bokačas”, Veronika V.Baumilo operoje “Paskenduolė”, Fraskita iš Ž.Bizė “Karmen”, Mimi Dž.Pučinio “Bohemoje”, Klivija N.Dostalio “Klivijoje”, Amalija Dž.Verdžio operoje “Simonas Bokanegra”... Visų neišvardysi - prireiktų jaučio odos surašyti. Marija Žilionytė sako visada mėgusi ir komiškus personažus, nes juose daug gyvybės, sodrių spalvų.

Apie meilę, duoną ir pokarį

Sceninio temperamento, gražios išvaizdos ir gero balso mergaitei iš Suvalkijos lygumų gamta nepašykštėjo. Tuoj po karo Marija į Kauną atvažiavo tęsti mokslų. Laikinojoje sostinėje jauna gražuolė ir krito į akį vokalą studijavusiam kraštiečiui nuo Kalvarijos Gediminui Šmitui.

“Marytė į Kauną atvažiavo traukiniu, įsidėjusi pusmaišį bulvių, nes laikai buvo alkani. Jos tėvas buvo nagingas batsiuvys ir abejojo, ar dukra iš artistės darbo turės duonos, - geriau būtų felčerė. Apsivedėm beveik slapčia ir netrukus išsikraustėm į Vilnių, nes ten iškėlė Konservatoriją. Nelengva buvo - abu jauni, nieko neužgyvenę, nei ką valgyti, nei pastogės. Šeima netrukus turėjo padidėti. Nuomojomės skurdų kambarėlį, nuo Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje į Konservatoriją vaikščiodavau pėsčiomis.

Mano rūpestingasis vokalo dėstytojas Babravičius pasiūlė: “Aš tau atnešiu cukraus ir vilnones kojines, taip išsaugosi balsą”... - prisimena pokarį Gediminas Šmitas. 1951 metais jiedu grįžo į Kauną. Marija mokėsi J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, o 1954 metais debiutavo Muzikinio teatro scenoje.

Scenos dievaičiai - irgi žmonės

“Čia dar radome tebedainuojančias operetės žvaigždes - Vytautą Rimkevičių ir Jadvygą Steckaitę, kuriuos Kauno publika tiesiog dievino, ant rankų nešiojo. Tada čia jautėsi ir vėliau išblėsusi bohemiška dvasia - po spektaklių žvaigždės eidavo su gerbėjais švęsti triumfo į “Metropolį”. Ir Rimkevičius, ir Steckaitė buvo charizmatiški solistai, išsyk prikaustydavę salės dėmesį. Vytautas Rimkevičius buvo gražuolis, plastiškas, puikiai dėvėjo fraką. Manęs studentai dažnai klausia - kur dėti rankas dainuojant, jos kliudo. Sakau jiems: judesys turi eiti paskui balsą, išplaukti iš to, ką dainuoji. Mokėti tą suderinti prireikia pastangų, o kai kam ir Dievas nepašykštėjo natūralumo dovanos. Vytautas Rimkevičius buvo toks - artistas iš prigimties”, - grįžta mintimis į teatro praeitį Gediminas Šmitas.

“Man su Rimkevičiumi teko dainuoti “Klivijoje”. Jis buvo puikus partneris. Idealus herojus”, - prisimena Marija Žilionytė. Scenoje kūrusi grafienes, kunigaikštienes, aristokrates, Paryžiaus demimondo pažibas, gyvenime Marija buvo paprasta, draugiška ir kukli. “Nepasakyčiau, kad labai mėgau puoštis ar vaikiausi madų. Kai scenoje būdavau su krinolinais, dekoltė, plunksnomis, skrybėlėmis, kasdienybėje pakakdavo ir niekuo neišsiskiriančio kostiumėlio”, - sako ji. Dainininkė savo pasakojimus atmiešia ir sodriu suvalkietišku humoru: “Pamenu, įsitaisėme kolektyvinį sodą. Ten reikėjo pačiai darbuotis, tai kartais prieš spektaklį pagalvodavau: ar tik grafienės rankos mėšlu nesmirdi”?

Žiūrėdama į savo - Veronikos nuotrauką iš operos “Paskenduolė” Marija Žilionytė prasitaria: “Man buvo labai negera, kai eidama skandintis, turėjau rožančių sutraukyti. Esu tikinti, ir turėjau per jėgą prisiversti tą padaryti... Aš galvoju, kad jei žmogus netiki, kūryboje jam labai sunku”.

Išsipildę linkėjimai

Su didele meile dainininkė prisimena savo buvusią pedagogę S.Donec-Tesseir, su kuria likimas lėmė susitikti Kijeve. Ten Marija Žilionytė 1968 metais stažavosi, grįžusi sudainavo sudėtingą Amelijos partiją operoje “Simonas Bokanegra”. Ji iki šiol tebeturi pedagogės nuotrauką su labai šilta dedikacija, pranašaujančia jai ilgą ir gražų kūrybinį gyvenimą.

Linkėjimai išsipildė su kaupu. Mariją Žilionytę mylėjo publika, gerbė kolegos. Sceninė karjera nesutrukdė užauginti dukrą Jūratę. Su vyru Gediminu jiedu gyvena vienas kitą paremdami, apgaubdami dėmesiu ir rūpesčiu.

Muzikinį teatrą ilgametė jo primadona paliko 1991 metais, tačiau dainavimo nepamiršo: “Turėjau mokinių, kuriems perteikdavau savo patirtį. Tebeturiu jų iki šiol - visada atsiranda žmonių, norinčių išmokti dainuoti, nebūtinai scenoje. Kol dainuoji, jauti, koks gražus ir nepakartojamas yra gyvenimas”.