Martha, Queen of Lithuania

http://lt.wikipedia.org/wiki/Morta_Mindaugien%C4%97

---

Morta (died c. 1263) was the Grand Duchess of Lithuania (until 1253) and later Queen of Lithuania (1253–1262). There is very little known about her life; even her pre-Christianised name is unknown (she was baptized c. 1252 by the bishop of Chełmno). The only clue into her origin or birthplace is a short mention in the comments following the treaty signed in 1219 between the Lithuanian dukes and Galicia–Volhynia. It says that Mindaugas killed many members of the Bulaičiai family, including Vismantas whose wife Mindaugas took for himself. It is generally assumed that Morta was Vismantas' wife. Edvardas Gudavičius, a modern Lithuanian historian, based on toponyms, determined that the Bulaičiai family most likely came from the Šiauliai region. Based on this evidence and hypotheses, residents of Šiauliai call the city home of Morta.

It is known that Mindaugas had more than one wife. Probably, Morta was his second wife as Vaišvilkas, eldest son of Mindaugas, was already a mature man active in international politics when Morta's sons were still young and dependent on the parents. After her death, Mindaugas married her sister, the wife of Daumantas. It is also known that two of her sons were killed together with Mindaugas in 1263.

Family

The written sources contain little information on Morta's family and it is not entirely clear how many children she had. The chronicles mention two sons, Replys and Gerstukas, in 1261. In 1263 two sons, Rūklys and Rupeikis, were assassinated together with Mindaugas. This is the only information available and historians disagree on whether these were the same two sons, whose names were distorted by medieval scribes, or whether there were four sons.

References

http://en.wikipedia.org/wiki/Morta#Family

Morta Mindaugienė (g. apie 1210 arba 1215 m. Saulės žemė – m. 1262 m. Vilnius ?) – pirmoji ir vienintelė Lietuvos karalienė, Lietuvos karaliaus (1253-1263 m.) Mindaugo žmona.

Istoriografiniai duomenys

Nėra jokių žinių, kad iki Mortos Mindaugas būtų turėjęs kitą žmoną, nors Vaišelga minimas kaip jo sūnus. Nežinoma, kada Mindaugas vedė Mortą. Pagrindinis istorinis šaltinis, kuriame minima karalienė Morta – Eiliuotoji Livonijos kronika, kurioje rašoma, kad atvykusį iš Rygos Livonijos ordino magistrą Andrių Štirlandietį „Pasveikino ir karalienė, / Meilingai žengusi į menę”. 1251 m. Andrius iš Štirlando iškilmingai pakrikštijo Mindaugą drauge su žmona, kunigaikštiene Morta, dviem sūnumis Rukliu ir Rupeikiu ir daugybe karių. 1253 m. popiežiaus Inocento IV valia Lietuvos karaliumi buvo karūnuotas valstybės suvienytojas kunigaikštis Mindaugas ir jo žmona kunigaikštienė Morta. Brangiomis ir meniškomis karūnomis bei kitomis karališkomis insignijomis, sukurtomis Rygos auksakalių, juos vainikavo Kulmo vyskupas Hendenreichas.

Morta valdovo Mindaugo žmona buvo labai sudėtingu Lietuvai laikotarpiu. Jau 1219 m. Mindaugas su broliu Dausprungu buvo vieni iš pačių žymiausių Lietuvos kunigaikščių, o tuo metu baltų žemėms ir Lietuvai vis stiprėjo pavojus iš Livonijos kalavijuočių ordino pusės ir pietvakarių, ypač kai nuo Pavyslio ėmė veržtis Kryžiuočių ordinas. Šių dviejų frontų sąlygomis 1236 m. didžiulės tarptautinės akcijos pasėkoje kryžiaus žygis buvo nukreiptas tiesiogiai prieš Lietuvą, bet kaip liudija šaltiniai, „susibūrė Lietuva“ ir „nugalėjo Lietuva“ garsiame Šiaulių (Saulės) mūšyje. Kiek vėliau rašytiniuose šaltiniuose nušviečiant tarptautinius pietryčių įvykius figūruoja ir „Mindaugo Lietuva“. Dėl to nuo tų metų sąlygiškai skaičiuotas ir Mindaugo valdymas. Didžiulis Mindaugo valstybės išbandymas buvo XIII a. viduryje, kai 1250-1251 m. Lietuvą puolė Livonijos ordinas ir Haličo-Voluinės Rusios pajėgos, o valstybės viduje, išorės poveikyje, vyko sąmokslas. Mindaugas sugebėjo atremti priešą, suardyti priešišką koaliciją suartėdamas su Livonijos ordinu, priimant 1251 m. krikštą ir 1253 m. karūnuojantis Lietuvos karaliumi. Nors ir toliau Ordinas su talkininkais grobė vakarinių baltų žemes, Lietuvą 1258 m. puolė galingoji totorių Aukso Orda su jai pavaldžiais rusų kunigaikščiais, Mindaugo remiami vakariniai lietuviai žemaičiai triuškino abi Ordino Livonijos ir Prūsijos šakas Durbės mūšyje (1260 m.), sukilę Prūsai ir kiti baltai kovojo, pagaliau ir Mindaugas atvirai stojo į kovą prieš Ordiną (1261 m.).

Morta buvo svarbus asmuo šalia valdovo Mindaugo. Šiam aptarus krikšto ir karūnacijos reikalus su Livonijos magistru, gavus popiežiaus pritarimą, buvo „krikštintas ir šventintas karalius Mindaugas galingas ir jo žmona Morta". Magistras įsakė iš „kilniųjų brangenybių karaliui Mindaugui ir jo žmonai Mortai pagaminti dvi karūnas“ /Eiliuotoji Livonijos kronika/. Ir vėlesni kronikininkai pabrėžia, kad „Mindaugas ir karalienė Morta… buvo iškilmingai karūnuoti Lietuvos karaliumi ir karaliūne“. Kai atsistatydinęs Livonijos magistras Andrius Štirietis vyko į Vokietiją, į Lietuvą keliavo pas Mindaugą ir karalienę Mortą. Aptarti tolimesnių veiksmų kunigaikštis Treniota ir žemaičiai vyko „pas Mindaugą karalių ir pas jo žmoną Mortą“. Mortos patariamas Mindaugas išsiuntė Ordino atstovus į Rygą: „Tavo žodžio paklausysiu“, atsakė jai karalius, „ir tik tada taiką sulaužė“, tai yra jau atvirai stojo į kovą prieš Ordiną.

Metraštininkas nešykšti jai dėmesio. Ji jautri, švelni ir rūpestinga karalaičių Rūklio (Gerstuko) ir Rupeikio motina. Jos jautrumas artimiesiems ir rūpestis valstybės reikalais susieti su esminiais įvykiais kuriant Lietuvos karalystę. Karaliaus Mindaugo ir karalienės Mortos santykiai atsiveria rūpesčiu tautos interesais. Grįžusį iš sunkaus žygio Mindaugą pasitikusi karalienė klausinėja jį ir guodžia, užjaučia ir meiliai nusižemindama išreiškia pasiilgimą. Pirmieji žmogiškos meilės atspindžiai Lietuvos istorijoje tokie išskirtiniai, jog jais negalima nesižavėti. Karalienė pokalbyje su Mindaugu atkreipia dėmesį į Livonijos magistro teiktą Lietuvai paramą, kartu nežymiai parodydama ir savo reikšmę: „Magistras pagerbė tave / ir visą tavo tautą, taip pat ir mane“.

Toji magistro pagarba, tai Lietuvos karalystė, ryšys su Vakarų Europa. Karalienė pataria Mindaugui, o kartu subtiliai reikli esminiuose valstybės reikaluose. Ji pranašiškai nurodo į karaliaus santykių su Treniota grėsmę, ryžtingai priekaištauja dėl bendradarbiavimo su juo: „Dabar gi tu seki paskui tą beždžionę“. Nujausdama pavojų karalienė ryžtingai taria: „Pakeisk savo nuomonę / Ir sek mane, išeis tau į gerą“. Tačiau Mindaugas santūrus, savo diplomatinių veiksmų plane vertina tai nenaudingumu Lietuvai ir korektiškai atsako, jog „šiuo metu esu kurčias“. Laikmečio įvykiai rodo to pokalbio reikšmę. Žinoma, karalius suprato ir įvertino Treniotos priešiškumą. Juk, nutraukęs Treniotos neparuoštą žygį į Cėsį, išvengė jo sumanytos klastos ir pavojaus Lietuvos kariuomenei. Todėl karalius rūstus, o karalienė rūpinasi prasikaltusiųjų likimu. Jos patarimas nedaryti iš jų kankinių, o išprašyti iš šalies, istorijoje kaip subtili tautos moters nuojautos įžvalga, regisi humaniškumo jausmo išmintim. Įvykių visuma parodė karalienės teisumą. Klastūnas Treniota tapo smurtininku.

Ryški karalienės Mortos asmenybė reikalauja atidaus dėmesio. Juk iškilusis lietuvės moters paveikslas nuo Volynės metraštininko sudrumstos atminties atsiveria dramatinėje įtampoje. Laikas išgrynina tikrąsias įvykių aplinkybes, išlaisvina nuo priešiškų Lietuvai klastočių, nuo dirbtinai supriešintų Šiaulių kunigaikščio Vismanto ir karaliaus Mindaugo santykių. Įvykių prie Tverų aprašyme tas pats Volynės metraštis nurodo, jog Vismantas žuvo po to, kai Mindaugas jau buvo išvykęs. Todėl vėliau sumanyta ir į ankstesnius įvykius įterpta jų prieštara nepagrįsta, nors, kaip istorinė žymė, padeda regėti karalienę Mortą kilus iš Šiaulių.

Neatsitiktinai apie tai daug ką byloja vietovardžiai. Netoli Šiaulių yra Vismantų (Pakruojo raj.) gyvenvietė. Buvusi kunigaikščio Vismanto žemėvalda dar kartą atkreipia dėmesį į karalienės Mortos kilmės vietą. Dar daugiau, greta Vismantų yra karalaičio Ruklio vardu pažymėtas Ruklaukis. Taip istorinių duomenų ir vietovardžių atgarsiu pasirodo Šiaulių kunigaikštytė Vismantaitė, kuriai tapus karaliene Morta, galima versija, jog kunigaikštis Vismantas čia buvo skyręs žemėvaldą savo vaikaičiui Rukliui.

Karaliaus Mindaugo rašte nurodyta, jog karalaičiai Ruklys ir Rupeikis 1254 m. dalyvauja sprendžiant valstybės reikalus. Jie sosto paveldėtojai, o ne mažamečiai, kaip vėlgi siekė supriešinti atmintį Volynės metraštis. Šis raštas ir rodo, jog karaliaus Mindaugo vedybos su kunigaikštyte Vismantaite vyko po pergalės prie Saulės. Taip Saulės įvykių siužete atsiveria subtilių jausmų atgarsis, ir gėrimės pirmąja meilės istorija Lietuvos istorijoje. Šviesusis karalienės Mortos paveikslas dabar ir legenda apie kunigaikštytę Vismantaitę byloja, jog garsus buvo Salduvės pilies kunigaikštis Vismantas, bet dar labiau išgarsėjo jo duktė. Kai lietuviai pilyje šventė Saulės pergalę, ten kunigaikštytę sutiko būsimasis karalius Mindaugas. Ji tapo Lietuvos karaliene Morta.

Išsiplėtęs Lietuvos ir baltų kovos frontas pražūtim grėsė Vokiečių ordinui, bet 1262–1263 m. mirė Morta, žuvo Mindaugas, Lietuvai vėl iškilo didelis pavojus. Nuo 1269 m. naujam kovos etapui Lietuvos jėgas sutelkė didysis kunigaikštis Traidenis. Tokiomis aplinkybėmis XIII a. šeštajame dešimtmetyje Morta reiškėsi kaip valdovo Mindaugo bendražygė, dalyvaujanti politiniame gyvenime, patarianti, teikianti savo nuomonę.

Atminimas

1993 m., minint 740-ąsias karūnavimo metines Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos iniciatyva įsteigta ir kasmet liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną arba jos išvakarėse iškilmingai įteikiama Lietuvos Karalienės Mortos premija darbščiausiems, kūrybingiausiems ir talentingiausiems Lietuvos vaikams iki 16 metų už pasiekimus muzikos, dailės, teatro, literatūros ir kitose meno srityse.

LITERATŪRA

Iš laisvosios interneto enciklopedijos Vikipedija. Prieigą per internetą, žiūrėtą 2015-03-16 <http://lt.wikipedia.org/wiki/Morta_Mindaugien%C4%97>.