Piotr Paweł Kazimierz Wincenty Piłsudski

Piotr Paweł Piłsudski (ur. 1795, zm. 24 listopada 1851 w Poszuszwiu, pow. kowieński) - szlachcic polski, dziad m.in. Marszałka Polski Józefa Piłsudskiego Piotr Paweł Piłsudski, herbu Piłsudski urodził się w roku 1795 jako syn prezesa sądu rosieńskiego, Kazimierza Piłsudskiego i Anny z Billewiczów Piłsudskiej. Był bratem Walerego, Jerzego, Józefa i Teresy. Piotr dorastał w majątku Żemigole, który w roku 1807 jego ojciec otrzymał z racji pełnionego urzędu, który jednak po kilkunastu latach utracił. W tej sytuacji Piotr i jego młodszy brat Walery znaleźli się w ciężkiej sytuacji majątkowej. W roku 1832 w Paryndze dziad przyszłego Marszałka wziął ślub z szesnaście lat młodszą Teodorą Urszulą Otylią Butlerówną z Rapszan (1811–1886). Otrzymał wtedy od siostry swej matki, Eufrozyny z Billewiczów Białłozorowej majątek Poszuszwie wraz z innymi majątkami oraz rozległymi lasami w którym zamieszkał. W roku 1843 zmarł jego teść Wincenty Butler pozostawiając rodzinie majątek Rapszany. Piotr Piłsudski osiadł w majątku żony, podejmując decyzję o dzierżawie Poszuszwia swemu bratu, Waleremu Piłsudskiemu. Jednak Piotr powrócił do dawnego majątku już w 1849, gdzie pozostał do końca swego życia. Zmarł w Poszuszwiu 24 listopada 1851 roku. Z Teodorą Butlerówną miał ośmioro dzieci: Józefa Wincentego (1833-1902) Walerię Giedgowdową (1843–1926) Julię Bortkiewiczową (1836–1910) Teresę Symonowiczową (1838–1906) Ildefonsa – zmarł w wieku 8 lat Wincentego (1839–1916) Ottona zmarłego w dzieciństwie Annę zmarłą w dzieciństwie

Petras Pilsudskis (1795-1851), baigęs gimnaziją Kražiuose, tėvui dvarus praūžus, pateko vargan, bet gavęs valdyti Lydavėnus iš Stanevičių, pasiekė Raseinių teisėjo laipsnio, greit pakilo. 1873 jis vedė Teodorą Butlerytę iš Rap-šėnų, Traupio valsčiuje, kurios tėvas turėjo visą eilę dvarų: Leliūnų, Jesiniškių, Plaštakių ir t.t., iš viso virš 4000 hektarų. 1833 Petras Pilsudskis persikėlė į Pašušvio dvarą, Krakių valsčiuje, kur gyveno jo teta Eufrozina Bilevičiūtė-Bialozorienė, bajorų maršalo našlė, gaudamas iš jos Pašušvį su Dikšių ir Paskaudžių kaimais, apie 500 hektarų. 1843 mirus uošviui Vincentui Butleriui, perėmė ir jo turtus — persikėlė gyventi į Rapšėnus, bet 1849 grįžo į Pašušvį, kur greit mirė vėžiu ir palaidotas Krakėse šalia savo motinos Onos Bilevičiūtės (m. 1837).

Pašušvio dvaro namas buvo senas, bet nemažas su gonkomis ant keturių piliorių, rūsyje visuomet buvo medaus ir degtinės (star-kos). Kambarių sienas puošė paveikslai, šeimos portretai, neblogų tapytojų darbo aliejumi, jų tarpe: Kazimiero Pilsudskio, Onos Bilevičiūtės-Pil-sudskienės, Bilevičių giminaitės kunigaikštienės Puzinienės, Bilevičienės iš Žabų, kunigo Mel-chioro Bilevičiaus, Petro Pilsudskio, Teodoros Butlerytės-Pilsudskienės, Petro draugo Kundroto. Pašušvio dvaro parke stovėjo koplytėlė, kur kartais buvo laikomos pamaldos; liepų alėja vedė ,į bravorėlį. Netoli sruveno Šušvės upelis, prie kurio sukosi du malūnėliai. Apie 1877 m. senasis dvaro namas Pašušvyje sudegė, o kartu su juo ir istorinis knygų rinkinys, portretai, baldai, fortepijonas, smulkūs šeimos apyvokos ir atsiminimų daiktai. Sudegė taip pat aliejumi pieštasis Dievo Motinos Paguodėjos paveikslas iš parko koplyčios. Senojo namo tepasiliko rūsiai.

Kadangi Petras Pilsudskis buvo Lenkijos maršalo Juozo (1867-1935) senelis, tai apie jo dvarą Pašušvyje buvo paskelbta daugiau žinių. Pašušvį po Petro mirties dar ilgai valdė jo našlė Teodora Butlerytė-Pilsudskienė, iki jos mirties 1886. Teodora buvo išauklėta vizičių vienuolyne Vilniuje, mokėjo vokiečių ir prancūzų kalbų, skambino fortepijonu, buvo gera šeimininkė. Daug svečių lankydavosi Pašušvyje5. Teodora Pilsudskie-nė rėmė 1863 metų sukilimą, jos sūnus Juozas (maršalo tėvas) buvo sukilimo valdžios komisaras Raseiniuose. 1862 m. buvo pastatyta nauja bažnytėlė Pajieslyje, į kurią jos įsakymu iš griūvančios koplyčios Pašušvio parke buvo perkeltas Šv. Vincento a Paulo paveikslas, tapytas aliejumi. Būdama 74 metų amžiaus Teodora Pil-sudskienė pro Kauną nukeliavo į Vilnių ten pasimelsti prie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo, visą kelią eidama pėsčia, nors ją ir lydėjo vežimas su tarnaite, bet senutė savo įžadą pilnai išpildė namo taip pat grįždama pėsčia. Mirė 1886 m., sulaukusi 75 metų amžiaus; palaidota, prie Pajieslio bažnytėlės durų.