Steponas Kairys

Lithuanian engineer, nationalist, and social democrat. He was among the 20 men to sign the Act of Independence of Lithuania on February 16, 1918.

Wikipedia: Steponas Kairys

Vikipedija: Steponas Kairys

Anykštėnai: Steponas Kairys

Steponas Kairys gimė 1879 m. sausio 3 d. Užunvėžių kaime (dab. Anykščių r.) pasiturinčių valstiečių Vincento ir Uršulės Tumasonių šeimoje. Kadangi tėvas buvo kairiarankis, buvo pravardžiuojamas Kairiu – iš čia ir atsirado Kairio pavardė. Buvo ketvirtas iš penkių vaikų. Baigė Kurklių pradinę mokyklą, 1894 m. – Palangos progimnaziją. Iš Šiaulių gimnazijos 1897 m. buvo pašalintas, nes kartu su kitais moksleiviais katalikais pasipriešino įsakymui lankyti stačiatikių pamaldas. Vėliau gavo leidimą baigti šią gimnaziją. Dar gimnazijoje S. Kairys su bendraminčiais subūrė moksleivių kuopelę, kurios nariai mokėsi lietuvių kalbos ir skaitė lietuvišką spaudą.

1898–1908 m. studijavo Peterburgo technologijos institute. Peterburge priklausė slaptoms studentų draugijoms, o nuo 1900 m. – Lietuvių (vėliau Lietuvos) socialdemokratų partijai, kurios vadovybės nariu buvo iki pat 1944 m. Kaip LSDP atstovas 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, buvo išrinktas Seimo vicepirmininku. Pirmąją Seimo darbo dieną pirmininkavo posėdžiui. Seimo nutarimų bendraautoris. 1907 m. – Rusijos II Valstybės Dūmos LSDP frakcijos sekretorius. Baigęs studijas, S. Kairys kurį laiką projektavo geležinkelio tiltus Samaros ir Kursko gubernijose. 1912 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Iki 1916 m. dirbo miesto savivaldybėje. Vilniaus kanalizacijos projektavimo darbų pradininkas. Bendradarbiavo LSDP spaudoje ir Lietuvos laikraščiuose „Echo życia robotniczego na Litwie“, „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Vilniaus žinios“, „Mūsų kelias“, „Darbo visuomenė“, „Mintis“, redagavo laikraščius „Darbo balsas“ ir „Socialdemokratas“. Yra paskelbęs technikos ir inžinerijos mokslo darbų, politikos tyrinėjimų, feljetonų.

1916 m. kartu su Antanu Smetona ir Jurgiu Šauliu dalyvavo Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese, 1917 m. – Lozanos ir Berno lietuvių konferencijose, kur buvo svarstytos Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir įtvirtinimo prielaidos. Vienas iš 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų. Išrinktas į Lietuvos Tarybą, iki 1918 m. vasario 15 d. – jos pirmasis vicepirmininkas.

1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Darbą Taryboje S. Kairys baigė 1918 m. liepos 13 d. Tų pačių metų gruodžio mėnesį išvyko į Uteną, kur dalyvavo kuriant savivaldybę, buvo išrinktas apskrities valdybos pirmininku. 1918 m. pabaigoje atvyko į Kauną. Kaune inžinierius S. Kairys dirbo Prekybos ir pramonės ministerijoje. M. Sleževičiaus sudarytame ministrų kabinete 1919 m. balandžio–spalio mėn. vadovavo Tiekimo ir maitinimo ministerijai. 1920–1927 m. buvo renkamas į Lietuvos Respublikos Seimą. Seimo Socialdemokratų frakcijos pirmininkas, Trečiojo Seimo vicepirmininkas.

1923–1938 m. S. Kairys dirbo Kauno savivaldybės Vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėju, vadovavo vandentiekio ir kanalizacijos atnaujinimo darbams. Parengė Šiaulių miesto vandentiekio projektą, buvo Marijampolės, Vilkaviškio, Panevėžio miestų kanalizacijos projektų ekspertu. Nuo 1923 m. signataras dėstė Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitete, nuo 1939 m. – profesorius.

1940 m. už sanitarinių įrenginių statybą jam suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. 1941–1942 m. – universiteto Statybos fakulteto dekanas. Buvo nacių okupacinės valdžios tris dienas kalintas su kitais Vytauto Didžiojo universiteto senato nariais už priešinimąsi studentų ėmimui į Reicho darbo tarnybą. Aktyviai įsitraukęs į antinacinę rezistenciją S. Kairys 1943–1945 m. buvo vienas iš pasipriešinimo judėjimo vadovybės – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) – organizatorių ir pirmasis pirmininkas.

1944 m. dalį VLIK‘o narių areštavus gestapui, o kitiems pasitraukus į Vakarus, organizacija atnaujino ir tęsė savo veiklą Vokietijoje. Į Vokietiją 1944 m. pavyko pasitraukti ir S. Kairiui. 1945 m. kartu su kitų Baltijos šalių socialdemokratais jis parengė pirmąjį memorandumą Vakarų vyriausybėms. S. Kairio pastangomis 1950 m. SSRS okupuotų kraštų išlaisvinimo reikalavimas keltas Europos socialdemokratų partijų konferencijoje Kopenhagoje, 1953 m. – Socialistų internacionalo kongrese Stokholme ir kitur.

1951 m. apsigyveno JAV. Toliau tęsė aktyvią veiklą VLIK’e, 1955–1956 m. buvo išrinktas VLIK’o vicepirmininku. Nuo 1953 m. redagavo žurnalą „Darbas“. Būtent jame paskelbė savo priesaką – „Veidu į Lietuvą“ – Lietuvos šviesuomenei, pasitraukusiai į Vakarus. Parašė dvi atsiminimų knygas:

• „Lietuva budo“ (1957),
• „Tau, Lietuva“ (1964).

Mirė sulaukęs beveik 86 metų 1964 m. gruodžio 16 d. Niujorke. Iš pradžių urna su kremuotais palaikais buvo palaidota Niujorke, o 1966 m. buvo perlaidota Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pavyko įgyvendinti paskutinę signataro valią – 1996 m. jo palaikai buvo pargabenti į Lietuvą ir palaidoti Kaune, Petrašiūnų kapinėse, greta 1958 m. mirusios jo antrosios žmonos Onos Leonaitės-Kairienės.

Tėvai: Vincentas Tumasonis-Kairys (?–1906) iš Labeikių (Utenos r.) ir Uršulė Puzinaitė-Kairienė (?–1910) – žemdirbiai stambūs ūkininkai, turėjo 60 ha žemės. Buvo ketvirtasis penkių vaikų šeimoje. Broliai Jonas Tumasonis-Kairys (1874–1946) – žemdirbys ūkininkas, Trumbatiškio palivarko savininkas, nuo 1945 m. tremtinys Permės srityje (Rusija), miręs tremtyje, ir Antanas Tumasonis-Kairys – žemdirbys ūkininkas, seserys Antanina Tumasonytė-Kairytė ir Benedikta Kairytė-Aleknienė (1884–1942) – dvarininkė, Želtiškių dvaro savininkė, nuo 1941 m. tremtinė, mirusi tremtyje. Pusbrolis (motinos brolio Motiejaus sūnus) Jonas Puzinas (1905–1978) – mokslininkas archeologas.

Vaikystėje mokėsi skaityti namuose, buvo slapčia daraktoriaus mokomas, 1886–1887 m. dvi žiemas mokėsi Kurklių (Anykščių r.) valsčiaus rusiškoje dviklasėje pradžios mokykloje, bet jos nebaigė. Gimnazisto Martyno Jankausko 1889 m. vasarą paruoštas, 1889–1894 m. mokėsi Palangos progimnazijoje, baigė ją su pagyrimu. 1894–1898 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1894–1896 m. gyveno Julijono Šalkauskio šeimoje, buvo jo sūnų Stasio ir Kazio repetitorius.

1897 m. S. Kairys buvo vienas iš moksleivių kuopelės, kurioje lietuvių kalbos mokėsi apie 20 gimnazijos mokinių, steigėjas, tvarkė slaptą gimnazistų bibliotekėlę, skatino skaityti lietuviškus raštus. Tais pačiais metais už dalyvavimą moksleivių maište prieš priverstinį stačiatikių pamaldų lankymą, politinę veiklą ir atsišaukimų rašymą S. Kairys buvo pašalintas iš Šiaulių gimnazijos, bet, Vilniaus mokslo kuratoriui nepatvirtinus to pedagogų tarybos nutarimo, po metų priimtas atgal ir 1898 m. ją baigė.

1898 m. įstojo į Sankt Peterburgo (Rusija) technologijos institutą, bet 1899 m., kaip vienas iš studentiškos demonstracijos organizatorių, buvo pašalintas. 1899 m. vėl į jį buvo priimtas, bet 1901 m. vėl pašalintas. Iš naujo išlaikęs egzaminus ir įstojęs, su pertraukomis studijavo toliau iki 1908 m. Studijuodamas S. Kairys dalyvavo Lietuvių studentų savitarpio pašalpos draugijos veikloje, daugiausia platindamas ir remdamas lietuvišką spaudą.

Nuo 1900 m. S. Kairys buvo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys Vilniuje, vasaros atostogų metu dirbdavo konspiracinį darbą Vilniuje. 1901 m. jis buvo išrinktas LSDP Centro komiteto nariu ir liko juo iki 1944 m.

1901 m. jis parengė medžiagą "Darbininkų balso" pirmajam numeriui. 1903–1907 m. parašė daugumą LSDP atsišaukimų, pats juos platino. 1904 m. su A. Domaševičiumi parašė LSDP Centro komiteto manifestą, kuriame išdėstė LSDP siekį kurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę.

1904–1907 m., palikęs mokslą, jis nuolat dirbo LSDP. 1904-1908 m. jis parašė ir keletą prozos kūrinių. Savo kūrybą ir publikacijas S. Kairys pasirašinėjo slapyvardžiais Viktor, Marjan, Dagilis, Dėdė, Kugis-Mugis, Raulas Kemeklis ir kitais.

1905 m. LSDP VI suvažiavime S. Kairio iniciatyva partija buvo pavadinta Lietuvos socialdemokratų partija.

Jis buvo 1905 m. gruodžio 4–5 dienomis Vilniuje vykusio Lietuvių suvažiavimo sekretorius, išrinktas Didžiojo Vilniaus Seimo vicepirmininku.

1907 m. S. Kairys dalyvavo II Valstybės Dūmos rinkimuose, 1907 m. buvo paskirtas LSDP frakcijos sekretoriumi, tvarkė visą frakcijos korespondenciją, rašė kalbas. Dirbo juo iki Dūmos paleidimo 1907 m. birželio 17 d. 1907 m. dalyvavo Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos III suvažiavime Londone (Didžioji Britanija), 1907 m. rugpjūčio mėn. – LSDP suvažiavime Krokuvoje (Lenkija).

Grįžęs tęsti studijų 1908 m. S. Kairys su pagyrimu baigė Sankt Peterburgo (Rusija) technologijos institutą ir įgijo inžinieriaus išsilavinimą.

1908–1912 m. jis dirbo inžinieriumi Rusijoje: iš pradžių Samaroje, su Petru Vileišiu statė tiltus Volgos-Bugulmos geležinkelyje, vėliau – Melekese, po to – Kursko gubernijoje.

Grįžęs į Lietuvą, 1912–1916 m. S. Kairys Vilniuje dirbo savivaldybės vandentiekio ir kanalizacijos skyriuje, 1914–1916 m. buvo šio skyriaus vyriausiasis inžinierius. Jis parengė projektą ir vadovavo vandentiekio ir kanalizacijos tiesimo darbams, pirmasis pradėjo kanalo statybą Didžiojoje gatvėje.

1915 m. S. Kairys kartu su Antanu Smetona, Jurgiu Šauliu, Jonu Basanavičiumi, Petru Klimu ir J. Stankevičiumi įkūrė Lietuvos reikalų gynimo grupę. 1916 m. dėl konfliktų su vokiečių pareigūnais iš darbo savivaldybėje jis pasitraukė ir atsidėjo vien partiniam darbui.

1916 m. birželio 10 d. pasirašė du memorandumus generolui Liudendorfui apie lietuvių tautinės minties plėtojimą ir apie lietuvių siekius. 1916 m. birželio 30 d. – liepos 4 d. dalyvavo Rusijos pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje, kur buvo nutarta siekti Lietuvos nepriklausomybės. Jis buvo Vilniaus konferencijos 1917 m. rugpjūčio 18–22 d. organizatorius, joje išrinktas Lietuvos Tarybos vicepirmininku.

1917 m. spalio 2–10 d. su kitais Lietuvos Tarybos nariais S. Kairys dalyvavo lietuvių konferencijoje Berne. Grįždamas iš Šveicarijos, Berlyne lankėsi Reichstage, o 1917 m. gruodžio 1 d. su Vokietijos užsienio reikalų ministru pasirašė protokolą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sąlygų.

Kai Lietuvos Taryboje iškilo vokiečių brukamų konvencijų klausimas, S. Kairys kartu su Mykolu Biržiška, Stanislovu Narutavičium ir Jonu Vileišiu, gindami Lietuvos nepriklausomybės siekį, pasitraukė iš Tarybos.

Tarybai atsisakius 1917 m. gruodžio 11 d. vokiečiams duotų pažadų, visi grįžo į Tarybą. Kartu su kitais Tarybos nariais S. Kairys pasirašė 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

Kai Lietuvos Taryba 1918 m. liepos 11 d. nutarė Urachą kviesti Lietuvos karaliumi, S. Kairys iš jos visiškai pasitraukė.

1917–1919 m. jis buvo savaitraščio "Darbas balsas" leidėjas ir redaktorius, 1919–1928 m. – "Socialdemokrato" redaktorius. 1918 m. gruodžio viduryje jis steigė Utenos apskrities savivaldybę, buvo išrinktas šios apskrities tarybos pirmininku, bet po savaitės Uteną užėmus rusų kariuomenei – Pskovo šaulių divizijai, pasitraukė į Kauną.

1919 m. balandžio–spalio mėnesiais Mykolo Šleževičiaus vyriausybėje S. Kairys buvo tiekimo ir maitinimo ministras.

1919 m. birželį jis buvo vienas iš Lietuvos skautų paspirties draugijos steigėjų, pasirašydamas įstatus ir pasilikdamas sau laisvę dėl devizo.

1920–1927 m. jis buvo visų trijų Lietuvos Respublikos Seimų narys, o 1926 m. gegužės–gruodžio mėnesiais – III Seimo vicepirmininkas, kol šis Seimas buvo paleistas.

1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo metu S. Kairys buvo suimtas, laikytas Generaliniame štabe, kur, balsuojant dėl M. Sleževičiaus vyriausybės atstatydinimo, vienintelis balsavo prieš.

Nuo 1922 m. jis buvo Socialistinio darbininkų internacionalo Vykdomojo komiteto narys. 1923 m. gegužės 21–25 d. jis dalyvavo socialistinių partijų kongrese Hamburge, kur atsikūrė Darbininkų Internacionalas. LSDP tapo šios organizacijos nare. 1930 m. dalyvavo Socialistinio internacionalo kongrese Vienoje. 1931 m. su A. Žvironu parengė naują LSDP programą, kurią priėmė XIII suvažiavimas.

1929 m. už straipsnius, išspausdintus "Socialdemokrate" jo redaktorius S. Kairys buvo nubaustas dviem savaitėm kalėjimo. Vasario 16-ąją Nepriklausomybės akto autorius ir signataras sutiko Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

1923–1938 m. S. Kairys buvo Kauno miesto savivaldybės kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėjas, pusmetį dirbo ir Davydo Grovės firmoje Berlyne. Jis parengė Kauno vandentiekio ir kanalizacijos projektą bei finansinį planą, kaip išvengti užsienio paskolų ir koncesijų, nuostolingų gyventojams. Buvo parengęs projektus ir Šančiams bei Žaliakalniui. Be to, paruošė vandentiekio ir kanalizacijos projektą Šiauliams, buvo ekspertas, rengiant projektus Marijampolei, Vilkaviškiui, Panevėžiui.

1923–1943 m. jis buvo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, nuo 1930 m. – Taikomosios mechanikos katedros privatdocentas, nuo 1939 m. – ordinarinis profesorius, 1941–1943 m. – šio universiteto Technikos fakulteto dekanas.

1940 m. už sanitarinių įrenginių statybą S. Kairiui buvo suteiktas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.

Lietuvoje nuo 1920 m. atnaujinus masonų organizacijos veiklą, S. Kairys nuo 1920 m. buvo masonų ložės "Lietuva" narys.

Nepriklausomoje Lietuvoje jis rėmė gimtųjų Užunvėžių žmonių norą šviestis, 1939 m. asmeniškai skyrė 8 tūkst. litų Užunvėžių mokyklos naujam pastatui statyti.

1943–1945 m. jis buvo Visos Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas. 1943 m. vokiečių okupacinės valdžios tris dienas buvo kalintas su kitais Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Senato nariais už draudimą studentus imti į Reicho darbo tarnybą.

Traukdamasis į Vakarus su mirusio ūkininko Juozo Kaminsko asmens dokumentais, S. Kairys buvo suimtas ir 1944–1945 m. kalintas Liepojoje (Latvija). Nuo 1945 m. jis gyveno Vokietijoje, kur kartu su kitų Baltijos šalių socialdemokratais parengė pirmąjį memorandumą Vakarų vyriausybėms. 1945 m. Vokietijoje įkūrė LSDP Užsienio delegatūrą.

1949 m. Paryžiuje įsikūrus Vidurio ir Rytų Europos socialdemokratų unijai, jis buvo išrinktas jos vicepirmininku. 1951 m. liepą dalyvavo Socialistų Internacionalo steigiamajame kongrese Frankfurte prie Maino (Vokietija).

Nuo 1951 m. spalio iki gyvenimo pabaigos S. Kairys gyveno JAV kaip Juozas Kaminskas.

1954 m. vasario mėnesį Europos socialistų konferencijoje Briuselyje (Belgija) LSDP atstovas J. Vilčinskas perskaitė S. Kairio laišką, kuriame buvo išdėstyti LSDP pageidavimai nepripažinti Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, laikyti tai smurto aktu.

1955 m. JAV jis organizavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos socialdemokratų konferenciją. Gyvendamas JAV, S. Kairys vylėsi ir viešai reiškė savo nuomonę, kad Lietuvoje pabus opozicinė mintis, todėl nereiktų vengti kontaktų su Lietuvos žmonėmis.

Pakvietus JAV atkurtai inžinierių korporacijai "Plienas", S. Kairys tapo "Plieno" Vyru Globėju.

1952 m. rudenį susirgęs ir sveikatai vis blogėjant, 1957 m. kovą S. Kairys pasitraukė iš politinės ir visuomeninės veiklos, iš Visos Lietuvos išlaisvinimo komiteto. 1960 m. jis apsigyveno Smittaune (Smithtown, Niujorko valstija), kur liko iki gyvenimo pabaigos.

Išleistos Stepono Kairio knygos ir brošiūros:

1902 m. – "Ką reikia žinoti ir atminti kiekvienam darbininkui".

1904 m. – "Seniems kanauninkams ir pralotams, klebonams ir jauniems kamendoriams" (informacinis leidinys Kugio-Mugio slapyvardžiu).

1905 m. – "Garo katilų ir mašinų priežiūra : mašinistams ir pečiauriams vadovėlis".

1906 m. – "Japonija seniau ir dabar", "Kaip japonai gyvena dabar", "Japonų konstitucija" ("Šviesos" serijos informaciniai leidiniai).

1908 m. – "Kodėl išnyko baudžiava Lietuvoje" (informacinis leidinys).

1920 m. – "Pasakos" (rinkinys, išleistas Raulo Kemeklio slapyvardžiu).

1927 m. – "Vyrai, sukiaulinkime Lietuvą! ir kitos apysakos" (apysakos, išleistos Raulo Kemeklio slapyvardžiu).

1934 m. – "Biologinis suvartoto vandens valymas" (informacinis leidinys).

1939 m. – "Miestų kanalizacija : kanalizacijos įrengimų projektavimas, statyba ir kanalų tinklo priežiūra, sodybų kanalizavimas" (monografija).

1957 m. – "Lietuva budo" (memuarinė monografija).

1964 m. – "Tau, Lietuva" (publicistikos rinkinys).

Vedė 1911 m. vasario 20 d., žmona Aloiza Paškievič-Kairienė-Ciotka (1876–1916) – baltarusių rašytoja, tautinio atgimimo veikėja. Jai mirus nuo šiltinės, liko našlys.

Vėl vedė 1923 m. spalio 17 d., žmona Ona Leonaitė-Kairienė (1898–1958) – teisininkė, leidėja, 1948–1956 m. tremtinė. S. Kairiui 1944 m. emigravus, ji liko Lietuvoje ir su vyru nebesusitiko.

Mirė 1964 m. gruodžio 16 d. Smittaune (Smithtown, Niujorko valstija, JAV). 1996 m. liepos 18 d. urna su jo palaikais perlaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse Leonų šeimos kape.

S. Kairio tėviškės sodybvietė Užunvėžiuose paženklinta tipiniu signataro atminimo vietos ženklu. Sodybvietėje pastatytas dekoratyvinis stogastulpis (autorius – Jonas Tvardauskas, 1992 m.) su išskobtais įrašais: "Mano gimtasis kaimas / tiko būti mažu visos Au- / kštaitijos atvaizdu (...) Tiko / M. Čiurlionio karalių saujon / paimami / Steponas Kairys" ir "Čia buvusioje sodyboje / 1879.I.2 gimė valstybės veikė- / jas, profesorius, Lietuvos / Nepriklausomybės akto / signataras / Steponas Kairys / Mirė 1964.XII.16 Niujorke".

Kaune, ant namo K. Donelaičio g. 77, buvo atidengta memorialinė lenta su S. Kairio bronziniu bareljefu ir akmens plokštėje iškaltu įrašu: "Šiame name 1929–1943 m. / gyveno Lietuvos / Nepriklausomybės akto / signataras, Steigiamojo / Seimo narys, žymus / vandentiekio ir / kanalizacijos / specialistas, / VDU profesorius, / Vyriausiojo Lietuvos / išlaisvinimo komiteto / pirmininkas / Steponas / Kairys. / Mirė 1964 m. Niujorke" (skulptorius Kazys Švažas, architektas Jonas Lukšė, 1996 m.).

Kaune atminimo lenta (skulptorius Kazys Švažas ir architektas Jonas Lukšė, 1996 m.) paženklintas S. Kairio vasarnamis Fredoje, Gamtos g. 7.

Kaune, Žaliakalnyje, Aukštaičių g. 43, prie bendrovės "Kauno vandenys" jam pastatytas paminklinis biustas (skulptorius Stasys Žirgulis, 1996 m.; buvo pavogtas ir 2003 m. vėl atkurtas).

Stepono Kairio vardu pavadintos gatvės Anykščiuose (2007 m.), Kaune (1997 m.) ir Vilniuje.

Kauno technologijos universiteto Cheminių technologijų fakulteto Inžinerinės technologijos katedroje (Kaunas, Radvilėnų plentas 19) atidaryta Aplinkos tyrimų laboratorija (1999 m.). S. Kairio garbei joje atidengtas skulptūrinis ženklas (skulptorius Robertas Antinis, 1999 m.).

2008 m., minint Lietuvos Nepriklausomybės 90-metį, Stepono Kairio vardu pavadinta Kurklių pagrindinė mokykla, joje yra memorialinė S. Kairio ekspozicija.

1995 m. pašto ženklų serijoje "Lietuvos nepriklausomybės diena" buvo išleistas S. Kairiui skirtas pašto ženklas (dailininkas Jokūbas Zovė).

Parašytos monografijos: Juozo Stražnicko "Žygis: Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas" (1999 m.) ir Gedimino Ilgūno "Steponas Kairys" (2003 m.). S. Kairio asmenybė ir švietėjiška veikla, XX a. pradžioje lietuviams pristatant Japoniją, reprezentuota žurnalistės Kumiko Hilano monografijoje apie praėjusį šimtmetį, išleistoje Japonijoje (2010 m.).