Vladas Pozela

Knygnešys, politikas, advokatas. Gimė 1879 m. balandžio 9 d. Jono ir Elenos Požėlų šeimoje. Steigviliuose įšėjo slaptą pradžios mokyklą, po kurios tėvų sprendimu išsiųstas mokytis į Mintaujos gimnaziją. Čia mokėsi ir pas Joną Jablonskį, 1894 m. įstojo į jo (Jablonskio) ir Petro Avižonio įkurta lietuvybės draugiją “Kūdikis”. Po metų Vladas tapo jos pirmininku. Būdamas draugijos nariu padėjo J. Jabloskiui platinti lietuvišką spaudą, buvo kurjeriu tarp Mintaujos ir Žeimelio.

1896 m. Steigvilių kaime įsteigė slaptą knygyną bei knygų, spaudos platinimo draugiją. Tais pačiais metais sudalyvavo ir žymiajame Mintaujos gimnazistų proteste prieš provoslaviškas maldas. Kartą gimnazijos direktorius Tichomirovas nutarė, kad mokiniai nuo šiol turės melstis rusiškai. Pasitarę „Kūdikio“ draugijos nariai priėmė sprendimą pasipriešinti. Tą rytą, kai į kabinetą sukvietė įvairių klasių gimnazistus atlikti šiai maldai, nutiko štai kas: Juozas Tūbelis (būsimasis ministras pirmininkas), pakviestas pirmasis skaityti maldą atsisakė tai padaryti ir buvo tuojau pašalintas iš mokyklos. Kitam mokiniui skaitant maldą, gimnazistai jo neklausė ir reikalavo sugražinti J. Tūbelį. Vėliau net parašė skundų švietimo ministerijai ir Rusijos carienėi. Neeilinis įvykis sukėlė skandalą, į gimnaziją atvyko inspektorius. Tardomi gimnazistai nepalužo ir neišdavė Vlado, bei kitų protesto organizatorių, tad administracija pašalino aktyviausius: 33 lietuvius moksleivius gėdingai pašalino be teisės stoti į bet kurią kitą gimnaziją. Mintaujiečių drasa sužavėjusi visą Lietuvą, protesto dalyviai sulaukė daugybės užuojautos žodžių.

1899 m. Vladas vėl pakliuvo į valdžios nemalonę, nes perrašinėjo moksleivių laikraštį „Jaunos mintys“, skelbusį mintis apie laisvę, nepriklausomą apsisprendimą, publikavusį mokslo programų kritiką, mokytojų karikatūras. Laikraštį konfiskavus, iškilo grėsmė tolimesniam mokslui, tačiau V. Poželos mokslai jau ėjo į pabaigą, taigi jam leista šiuos užbaigti.

1900 m., už dalyvavimą Liudo Vaineikio 1897 m. įkurtame knygnešių tinkle, būsimasis politikas nuteistas kalėti Liepojoje, vėliau ištremtas į Smolenską. Ten Vladas vertėsi privačiai mokydamas lotynų kalbos.

1903 m. grižęs į Lietuvą įsidarbino Šiaulių grafo Zubovo archyve. Greitai sugrįžo ir į visuomeninę veiklą, dalyvavo lietuviškų vakarų rengėjų kuopelėse, tapo vienų iš lietuvių organizacijos „Draugas“ įkūrėjų. 1903 m. Vladas Požela inicijavo pirmąjį (dabartiniame Pakruojo rajone) lietuvišką vakarą - spektaklį "Iš tamsos į šviesą", suvaidintą Steigvilių kaime, jo tėvų sodyboje (autorius - Žeimelio gydytojas Adomas Sketeris). Nuo 1901 m. Vladas rašė į lietuvišką spaudą, o 1904 - 1905 buvo vienas iš „Naujienų“, „Ūkininko“, „Varpo“ redaktorių Tilžėje. 1905 m. V. Požela tapo ką tik įkurtos Lietuvos socialdemokratų partijos nariu. Prasidėjus revoliucijai Rusijoje, V. Požela važinėjo po Šiaurės Lietuvą (Smilgius, Pušalotą, Žeimius, Žagarę), sakė kalbas mitinguose, ragindamas versti caro statytinius ir kurti pačių lietuvių savivaldą.

Metų pabaigoje V. Požela buvo išrinktas Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviu. Šis Seimas pirmą kartą suformulavo Lietuvos politinės autonomijos reikalavimą. O steigvilietis Seimo pabaigos nė nelaukė – išskubėjo skelbti žmonėms jo rezoliucijų.

Po revoliucijos 1906 m. Vladas įstojo studijuoti teisės į Tartu (Estija) universitetą, o viena iš to priežasčių – Tartu buvo susibūręs lietuvių studentų būrys. Be to, V. Poželai reikėjo pasislėpti nuo caro žandarų, ėmusių sekti jo pėdsakais. Dėmesį į save Vladas atkreipė ne tik kalbomis anticariniuose mitinguose ar platindamas draudžiamą spaudą.

1906 m. V. Požėla suorganizavo tuometinio bendražygio, socialdemokrato Vinco Mickevičiaus – Kapsuko išlaisvinimą iš Suvalkų kalėjimo ligoninės. V. Kapsukas po to pasislėpė, tęsė veiklą pogrindyje (vėliau V. Poželos bei V. Kapsuko politinės pažiūros griežtai išsiskyrė, asmeninė draugystė nutrūko). 1907 m. panašiai išlaisvino ir aktyvų anticarinį veikėją Kleofą Jurgelionį.

1910 m. Vladą nuteisė už politinę veiklą per revoliuciją: mitingų organizavimą, veiksmus prieš caro valdžią. V. Poželai teko metus kalėti tvirtovės kalėjime Kaune. Išėjęs į laisvę, Vladas tęsė veiklą lietuvių judėjime. 1913 m. bandė grįžti į universitetą ir baigti studijas, bet Kauno gubernatorius atsisakė išduoti jam ištikimybės liudijimą.

1914 m. V. Požela išvažiavo į Maskvą, nes tikėjosi taip pasislėpti nuo seklių ir išlaikyti baigiamuosius teisės egzaminus. Po dvejų metų gavo sąlyginį leidimą juos laikyti - dėl vykstančio pasaulinio karo Vlado maištingos praeities niekas nebeatkapstė.

1917 m., gavęs teisininko diplomą, V. Požela dirbo advokatu Maskvoje, suartėjo su Rusijos socialdemokratais, atstovavo Lietuvos socialdemokratams. Draugavo su senu bendražygiu V. Kapsuku, nors jų pažiūros jau ėmė išsiskirti: Kapsukas tautiškumo neatsisakantį Vladą laikė „dešiniuoju“. Greitai V. Poželą pašalino iš bolševikine tapusios partijos. Pasibaigus karui, Vladas grįžo į Lietuvą.

1919 m. V. Požela gavo reikalų vedėjo postą ką tik sudarytoje Lietuvos laikinojoje revoliucinėje darbininkų ir valstiečių vyriausybėje, vadovaujamoje Kapsuko. Postą greitai paliko, perpratęs tikrąjį šios vyriausybės tikslą: V. Mickevičius stengėsi gauti paramos iš Sovietų Rusijos, t. y. rengėsi parsiduoti svetimai valstybėi. V. Požela su keliais bendraminčiais ėmėsi organizuoti partizanų būrius kovoms su bermontininkais, įstojo į Šaulių sąjungą.

1922 m. lapkričio 23 d. prasidėjo profesionali Vlado politinė karjera – jis tapo naujai išrinkto Steigiamojo Seimo nariu, priklausė LSDP frakcijai. Po trečiojo Seimo rinkimų, 1926 m. buvęs steigvilietis pradėjo eiti vidaus reikalų ministro pareigas Mykolo Šleževičiaus vadovaujamoje vyriausybėje. Greitai buvo priverstas postą palikti, nes 1926 m. gruodžio 17 d. įvyko valstybės perversmas. Po šio įvykio Vladas atsidavė dar 1922 m. prasidėjusiai prisiekusiojo advokato karjerai. Po 1933 m. Lietuvos teismų reformos V. Požela liko tiesiog advokatas.

1932 – 1941 m. dirbo AB „Pienocentras“ ir Tarptautinio banko juriskonsultu. Nuo 1940 m. pirmininkavo Lietuvos advokatų tarybai, tačiau 1941 m. vasarį, teisingumo liaudies komisaro sprendimu, Vladas atleistas iš šių pareigų.

Tolimesnis Vlado Poželos gyvenimas persikėlė į užsienio valstybes: 1941 m. kovo 3 d. su žmona repatrijavo į Vokietiją. Ten tapo Lietuvių sąjungos Berlyne nariu. Vėliau dirbo propagandos ministerijoje, Rytų Europos skyriuje. 1944 m. buvo grįžęs ir Lietuvą ir susitiko su buvusiais bendražygiais Steponu Kairiu ir Kipru Bieliniu.

1949 m. visa šeima emigravo į Australiją. Čia Vladas tesė profesinę veiklą, buvo aktyvus išeivių lietuvių bendruomenės narys. Mirė 1960 m. rugsėjo 21 d. Adelaidėje, eidamas 82 metus. Po mirties, 1971 m., išleista jo knyga „Jaunystės atsiminimai“.

Parengė Aleksas Pašuškevičius.

Vikipedija: Vladas Požėla

Skrastas.lt: Steigvilių lietuviškas vakaras ir jo ištakos