rev. Constantine Ferdinand August Wilhelm Oscar von Kurnatowski, Prof. Dr.

Konstantinas Kurnatauskas – (g. 1878 m. balandžio 9 d. Mintauja – 1966 m. vasario 3 d. Rastedė prie Oldenburgo) – Lietuvos evangelikų reformatų kunigas, generalinis superintendentas, filosofijos daktaras.

Mokėsi Mintaujos ir Sankt Peterburgo reformatų gimnazijose. 1897 m. įstojo į Dorpato (dabar – Tartu, Estija) universiteto teologijos fakultetą, 1899 m. persikėlė į Karaliaučių, kuriame 1901 m. baigė Karaliaučiaus universiteto teologijos ir filosofijos fakultetą. Baigęs studijas Karaliaučiuje, įstojo į Leipcigo universitetą studijuoti filosofiją ir istoriją, 1903 m. Erlangene, Bavarijoje, gavo filosofijos daktaro laipsnį, tais pačiais metais buvo ordinuotas kunigu. Jam paskirta Kelmės parapija su filijomis Kėdainiuose, Deltuvoje ir Seirijuose. 1905 m. K. Kurnatauskas buvo išrinktas Vilniaus reformatų Kolegijos nariu, 1913 m. pakviestas kunigauti į Vilnių. 1918 m. bolševikams užėmus Vilnių, grįžo į Kelmę ir aptarnavo šią parapiją iki 1938 metų. Kelmėje. Jo rūpesčiu buvo suburta Kelmės švietimo draugija, kuri 1921 metais rugpjūčio 19 d. Kelmėje įsteigė progimnaziją, buvo pirmasis Kelmės progimnazijos direktorius. 1940 metais progimnazija tapo Kelmės gimnazija (dabar – Kelmės Jono Graičiūno gimnazija). 1925 m. jo ir kitų kunigų pastangomis buvo įsteigtas Evangelikų teologijos fakultetas prie Kauno Valstybinio Universiteto, buvo to fakulteto docentas, profesorius, Universiteto Senato narys. 1938 m. mirus Vilniaus Reformatų Bažnyčios Sinodo generaliniam superintendentui kun. Mykolui Jastžembskiui, prof. K. Kurnatauskas buvo Vilniaus Sinodo išrinktas Vilniaus gen. superintendentu ir išbuvo šiose pareigose iki 1941 metų. Pasitraukęs į Vakarus, apsistojo Vokietijoje, Lehrtėje prie Hanoverio. 1953 m. Lietuvos Reformatų Bažnyčios Sinode tremtyje buvo išrinktas generaliniu superintendentu. Prof. dr. gen. superint. kun. Konstantinas Kurnatauskas mirė 1966 m. vasario 3 d. Rastede, prie Oldenburgo.

Prof. K. Kurnatauskas mokėjo daugiau kaip 20 kalbų, turėjo didžiulę biblioteką, kurią pokariu sovietų valdžia sunaikino ir išgrobstė. Jo mokslinių darbų sąrašas ilgas: dirbo Vilniaus Sinodo archyvo redakcinėje komisijoje, kuri išspausdino 4 sąsiuvinius dokumentų „Monumenta Reformationis Polonicae et Lithuanicae“ (Ref.Bažnyčios istorijos šaltinių rinkinys – 3 tomai ir turinio sąsiuvinis nuo 1911 m. iki 1920 m.); parašė ir išleido knygas: „Jono Kalvino reikšmė reformacijai“, „Jobo knygos problema ir graikų tragedija“, „Jėzus Kristus Talmude“, „Reformatų bažnyčia Lietuvoje“, „Hebrajų kalbos vadovėlis“, „Senojo Testamento svarba krikščioniškai bažnyčiai“, „Gyvos parapijos esmė ir uždaviniai“, „Karolio Barto teologija“, „Jonas Gružauskas – Kelmės evangelikų reformatų bažnyčios steigėjas“, „XVII šimtmečio kankinė Lietuvoje“ ir kt. Nuo 1925 m. iki 1931 m. redagavo Lietuvos reformatų bažnyčios mėnesinį laikraštį skirtą inteligentams „Mūsų žodis“, atstovavo Lietuvos reformatų bažnyčią Pasaulinės Reformatų Bažnyčių Sąjungos (WARC) kongresuose Kardife, Budapešte, Hagoje, Larvike, buvo Jono Laskio (reformatų bažnyčios „Unitas Lithuaniae“ įkūrėjo) draugijos garbės narys.

Vikipedija: Konstantinas Kurnatauskas

Konstanty Kurnatowski 1878 – 1966 Coetus: II sem. 1898 r.

s. Oskara (462), pastor e.r. Prof. teol. Uniw. Witolda Wlk. w Kownie, v-prezydent Konsystorza Kościoła Reformowanego na Litwie. W 1938 r. został superintendentem generalnym w Wilnie. W 1939 r. chroniąc się przed bolszewikami emigrował na Zachód

Konstanty Kurnatowski (lit. Konstantinas Kurnatauskas) (ur. 9 kwietnia 1878 w Mitawie, zm. 3 lutego 1966 w Rastede) – litewski teolog i duchowny ewangelicko-reformowany, wykładowca Uniwersytetu Witolda Wielkiego, superintendent generalny Jednoty Wileńskiej w latach 1938-40.

Życiorys

Syn kalwińskiego duchownego Oskara Kurnatowskiego (1834–1910), wieloletniego pastora parafii ewangelicko-reformowanej w Mitawie i jego żony Olgi z Karpowiczów (1836–1918). W młodości pobierał nauki w szkołach guberni kurlandzkiej (m.in. w Mitawie). W 1897 złożył maturę w Petersburgu, następnie studiował teologię luterańską na uniwersytecie w Dorpacie, tytuł magistra zdobył jednak w Królewcu. W 1903 roku doktoryzował się w Erlangen. Po studiach otrzymał posadę diakona, a później pastora w Kielmach na Litwie, którą sprawował do 1938. Był wiceprzewodniczącym konsystorza Kościoła Ewangelicko-Reformowanego na Litwie. Od 1925 do 1931 stał na czele redakcji czasopisma Nasze słowo (lit. Mūsų žodis). Jako przedstawiciel Litewskiego Kościoła Ewangelicko-Reformowanego brał udział w światowych kongresach kalwińskich w Cardiff (1925), Budapeszcie (1927), Hadze (1929) oraz Larviku (1938).

W 1919 roku otrzymał katedrę na Wydziale Teologicznym Uniwersytetu Witolda Wielkiego w Kownie, gdzie wykładał m.in. język hebrajski. Dał się poznać jako poliglota: mówił w kilkunastu językach europejskich, poza polskim i litewskim również w łacinie i grece, po niemiecku, francusku, angielsku, łotewsku i rosyjsku.

Po rezygnacji z wykładania na uniwersytecie nauczał łaciny w gimnazjum w Kielmach.

W 1938 roku objął urząd ostatniego generalnego superintendenta (tytuł analogiczny do tytułu biskupa kościoła) Kościoła Ewangelicko-Reformowanego w Wilnie (Jednoty wileńskiej).

Po aneksji Litwy przez ZSRR ewakuował się do Niemiec wraz z żoną oraz siostrą Heleną (1864-1941) zamordowaną później przez nazistów. Po II wojnie światowej zamieszkał w Dolnej Saksonii.

W 1953 został wybrany przez emigracyjny synod w amerykańskim Salem superintendentem generalnym Litewskiego Kościoła Ewangelicko-Reformowanego na wychodźstwie. Wziął udział w Światowej Konferencji Kościołów Ewangelicko-Reformowanych w Princeton w stanie New Jersey oraz w zjeździe Światowej Rady Kościołów w Evanston w Illinois.

Jego żoną była poślubiona w 1910 w kościele ewangelicko-reformowanym w Rydze Józefina ze Staniewiczów (1876-1942).