Follow
Totorių protėviai buvo tiurkų gentys, kurios 2–4 amžiuje Pauralėje ir Pavolgyje sumišo su finougrų tautomis. 10 amžiuje su bulgarų gentimis sukūrė Pavolgio Bulgarijos valstybę. 15–16 amžiuje formavosi atskiros totorių grupės (Astrachanės, Krymo, Sibiro ir kitos). 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje dauguma jų konsolidavosi su Pavolgio vidurupio ir Pauralės totoriais.
Lietuvoje pirmąsias totorių gyvenvietes prie Vokės, Trakų 1397 įkūrė didysis kunigaikštis Vytautas. 16 amžiuje totoriai apgyvendinti prie Minsko, Voluinėje, Podolėje, 17–18 amžiuje – Bresto, Kobrino, Gardino ekonomijose. Lietuvos totoriai priklausė įvairioms grupėms, kalbėjo kipčiakų kalbų tarmėmis, bet 16 amžiuje jau buvo praradę savo kalbą. Lietuvoje kilmingieji totoriai daugiausia gyveno bajorkaimiuose, užusieniuose, viensėdžiuose. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui priklausantys totoriai paveldėjimo teise iš jo gaudavo žemės. Totoriai turėjo atlikti karinę prievolę, taip pat ir papildomas prievoles (vežioti paštą, tiesti kelius, eiti sargybą). Totoriai, kaip ir bajorai, turėjo žemėvaldos teisę, bet neturėjo politinių teisių. Pagal Lietuvos Statutą, civilinėje ir baudžiamojoje teisėje totoriai buvo prilyginti bajorams žygininkams. Totorių bendruomenės teritorinis administracinis ir mokestinis vienetas buvo vėliava, vadovaujama ulono (kunigaikščio). Miestuose nekilmingi totoriai vertėsi daržininkyste, odų dirbimu, arklininkyste, vežėjavimu. Savo teises totoriai išsaugojo ir 1795 Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos. Įrodę bajorystę totoriai ėjo karo bei administracinę tarnybą, neįrodę – perėjo į vienkiemininkus, mokėjo pagalvės mokestį. Totoriai tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, iki 1803 joje buvo atskiras Lietuvių ir totorių pulkas. Dalis totorių 1812 dalyvavo lietuvių Napoleono rėmimo kampanijoje, 1831 ir 1863 sukilimuose, rėmė lietuvių tautinį išsivaduojamąjį judėjimą. 20 amžiaus pradžioje pradėjo kurtis totorių tautinės organizacijos. Tamara Bairašauskaitė
