Aldona Kruopytė

Gyveno Leveikonių kaime.

Kęstutis Čeponis. Budrių kaimo istorija trumpai

Šaltinis: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=105&t=7766

Ištrauka:

Buvusios "lenkų kolionijos" Budriuose visus keturis namus po karo perdavė Ignalinos gimnazijai ir juose apsigyveno mokytojai.

Viename iš namų (dabar tai Budrių g. 26) gyveno žymus keliautojas Liudas Alseika (plačiau apie jį temoje Liudas Alseika http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=76&t=5664 ), kartu su žmona ir dviem dukterimis. Jie visi keturi kelis metus dirbo mokytojais Ignalinos gimnazijoje. Tačiau gana greitai saugumas juos suėmė ir ištrėmė.

Kitoje Budrių gatvės pusėje, šalia esančiame name (dabar tai Pušų g. 3-2), gyveno nusipelniusi lietuvių kalbos mokytoja Aldona Kruopytė https://www.google.lt/?gws_rd=ssl#q=Aldona+Kruopyt%C4%97 , mano mamos sesuo Aldona Kruopytė , pas kurią aš ir užaugau.

Jos mokiniais ir auklėtiniais buvo daug dabar žinomų žmonių: buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas http://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%8Ceslovas_Jur%C5%A1%C4%97nas (mano tėvo brolio klasiokas, o vienu metu netgi gyveno mūsų name, dabar Budrių 35) http://www.balsas.lt/m/naujiena/750225 , rašytojas Petras Panavas http://www.tts.lt/~lk53/petras_panavas.htm , gydytojas toksikologas ir psichoanalitikas, buvęs klubo „Talka“ pirmininkas, Tomas Kajokas http://lt.wikipedia.org/wiki/Tomas_Kajokas (beje, irgi augęs Budriuose), ir kiti.

Pas Aldoną Kruopytę Budriuose sovietmečiu gana dažnai lankydavosi ir Česlovas Kudaba http://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%8Ceslovas_Kudaba (jis dar maždaug 1960 m. dviračiu apvažiavo Budrius ir kitus aplinkinius kaimus, rinkdamas įvairią kraštotyrinę ir geografinę informaciją, kurią vėliau paskelbė savo knygose), Česlovas Juršėnas, Vytenis Andriukaitis bei kiti. Aršiai diskutuodavo apie Lietuvos tuometinę padėtį bei būsimą ateitį.

Aldona Kruopytė prieš pat mirtį dar spėjo parašyti knygutę apie Ignaliną ir Ignalinos mokyklą bei savo mokinius. Deja, knyga buvo išleista jau jai mirus:

Aldona Kruopytė. Ignalinoje… : nebaigtas gyvenimo ir mokyklos metraštis/ Išleidimo duomenys: Utena : Utenos spaustuvė, 1996. Apimtis: 133 p. : iliustr.

(Kam įdomi ši knygutė, gali kreiptis pas mane - Kęstutis Čeponis kestas.ceponis@gmail.com, mob.t. 8-673-84302 - turiu dar kelioliką egzempliorių).

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

=Per laiko prizmę=

http://ignalinietis.balsas.lt/ignalina-naujienos/naujienos/per-laik...

2012-11-28 08:00 www.ignalinietis.lt

Ar dar gerai prisimenate, kaip atrodė Laisvės aikštė? Juk tik prieš keletą metų ji buvo rekonstruota. Bet atmintis tikriausiai jau neišsaugojo visų detalių.

O kaip Ignalina atrodė prieš dešimtį? Dvidešimtį ar penkiasdešimt metų? Kas tada buvo svarbiausia? Kaip tuometiniai ignaliniečiai kūrė rytojų, kuriame mes dabar gyvename?

Siūlome jums a.a. mokytojos Aldonos Kruopytės prisiminimus apie praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio Ignaliną, surašytus į Ignalinos miesto istoriją.

Pakilusi iš smėlio pūgų

Kai 1950 metų vasarą, gavusi paskyrimą, atvažiavau į Ignaliną, lipančią iš traukinio mane pasitiko smėlio pūga. Draugė ignalinietė, pamačiusi mano veide nusivylimą, šoko raminti, įrodinėti, kad pats miestas tai šiaip sau, bet apylinkės – oho!

Tokį gamtos grožį retai kur pamatysi. Tuo greitai pati įsitikinau. Ignalinos ežerai, pušynai, kalvos, kalneliai ir pakalnės sužavėjo ir ne taip liūdna buvo nuėjus į mokyklą. Ji man pasirodė labai maža. Niūriu tamsiu koridoriumi. Maža ji ir buvo. Patalpos pritaikytos pradinei, o ne vidurinei mokyklai.

Grįždamos iš mokyklos, užsukome į knygyną Komjaunimo gatvėje (dabar Ateities - red.). Mažas kambarys privačiuose namuose buvo prikimštas knygų, brošiūrų, išleistų dar pirmaisiais pokario metais ir vėliau. Sujauktos, apdulkėjusios, atrodo, niekam jos nebuvo reikalingos. Tuo metu ignaliniečiai knygų pirko mažai. Tai ne dabar, kai įdomesnė knyga bemat dingsta nuo prekystalio.

Kur tą dieną vaikščiojom (o išvaikščiojom visą miestelį), niekur nemačiau nė vienos grįstos gatvės, nė vieno šaligatvio. Jų vietoje – takeliai. Štai kodėl, vėjui pakilus, sūkuriais šėlo smėlis, užlipdydamas praeiviams akis. Apšiurę namukai, pilnos smėlio gatvės darė slogų įspūdį, atvykus iš sostinės, kur buvo praleisti penkeri studijų metai. Nors Vilnius karo metu buvo stipriai apgriautas, bet jis kasmet valėsi nuo griuvėsių, puošėsi naujais ir suremontuotais namais ir naujomis statybomis. O čia, Ignalinoje, nesimatė jokių statybų. Visiškai apleistas miestelis.

Apsigyvenau Budriuose buvusiame lenkų ponų vasarnamyje. Tuo metu netoli nuo mano buto buvo dar du lenkų ponų namai, kuriuose mokėsi mūsų – Ignalinos 1-osios vidurinės mokyklos pradinukai. Visuose Budriuose tada buvo vos keli namai. Visur aplink siūravo pušynai – jauni, tankūs. Į miestelį reikėjo eiti aplink didelę pelkę, kurią po keliolikos metų numelioravo. Dabar per ją eina tiesi, plati Budrių gatvė. Abipus jos stovi gyventojų pasistatyti individualūs namai.

Šiandien ignaliniečiai turi erdvius kultūros namus, o tada kultūros namai buvo varganuose namuose Liaudies gatvėje. Vėliau jie buvo paversti lentpjūve, o dabar net jokios žymės nėra, kur kadaise ignaliniečiai sėmėsi dvasinės kultūros. Ir ta kultūra buvo menka: saviveiklos lygis žemas, profesionalūs menininkai neatvykdavo, nes mažytėje scenoje, tamsioje, apšviestoje tik žibalinių lempų, nieko doro negalima buvo parodyti. Vėliau kultūros namai persikėlė į dabartines bibliotekos patalpas.

Daugiau nei 20 metų ligoninė buvo vadinamoje Vašivkoje, kur dabar gražūs ignaliniečių kolektyviniai sodai. Apgailėtinai atrodė ta vadinamoji ligoninukė, kurioje tilpo vos keliolika ligonių. Į ją guldydavo tik sunkiai sergančius. Gydytojų ir seselių darbo sąlygos buvo sunkios, kaip ir mokytojų, dirbančių trimis pamainomis.

Priešpiet mokėsi vyresnių klasių, popiet – žemesnių, o vakare – suaugusieji mokiniai. Daugelis mokytojų dirbo visose trijose pamainose. Nebuvo jokios valgyklėlės ar bufetuko, kur galima būtų išgerti arbatos, suvalgyti sumuštinį. Ne vienas, tokiomis sąlygomis dirbęs mokytojas, susirgo virškinamojo trakto ligomis. Bet mokytojai buvo entuziastai, dauguma jauni, kupini jaunatviškos energijos. Sunkumų nepabūgo, dirbo nuoširdžiai. Labai stokojo mokytojų su aukštuoju išsilavinimu.

Man pačiai teko laimė būti pirmąja lituaniste rajone su Vilniaus valstybinio universiteto diplomu, mano draugei Onai Žiūkaitei – pirmąja germaniste su aukštuoju išsilavinimu, Antanui Sidarui – pirmuoju fizinio lavinimo mokytoju su Kauno kūno kultūros instituto diplomu, Irenai Snieškaitei – Lileikienei – pirmąja istorijos mokytoja su Vilniaus pedagoginio instituto diplomu.

1950-aisiais metais pradėjusi dirbti Ignalinos 1-ojoje vidurinėje mokykloje su aukštuoju išsilavinimu radau tik vienintelį mokytoją. Tai buvo Nikandras Petravičius, kuris dėstė matematiką, fiziką ir astronomiją.

Jis kurį laiką buvo ir šios mokyklos direktorius. Aš pradėjau darbą direktoriaujant Edvardui Krasauskui, kuris buvo baigęs tik gimnaziją. Mokykloje atmosfera buvo slogi. Direktorius su savo pavaduotoju ir kai kuriais mokytojais vyrais daugiau išgėrinėjo, nei rūpinosi mokomuoju – auklėjamuoju darbu. Laimei, jis direktoriavo neilgai.

Direktoriai nuolat keisdavosi. Nuo 1945 iki 1953 metų mokykla turėjo net 13 direktorių. Mokytojų kaita buvo daug mažesnė. Nemažai mokytojų dirba nuo paskyrimo dienos. Tai Marytė Čepulėnienė, Irena ir Česlovas Lileikos, Stasė ir Antanas Sidarai, Eleonora Ksendzova, Aldona Baubinienė, Laima Čeponienė, Janina Gimževskienė, Jadvyga ir Juozas Repšiai, Vanda Stasiūnienė. Tai – geri mokytojai, nusipelnę mokinių meilės ir tėvų pagarbos.

Noriu paminėti vienus iš pirmųjų mokytojų.

Tai Stefaniją Strazdienę – matematikos mokytoją, Adelę Lekavičiūtę – biologijos mokytoją, Oną Černienę – istorijos mokytoją, Viktoriją Šipkauskienę – pradinių klasių mokytoją, Birutę Kličienę – geografijos mokytoją. Šitie mokytojai paliko gilius pėdsakus mokinių protuose ir širdyse, nes negailėjo nei fizinių, nei dvasinių jėgų, kad jų auklėtiniai taptų gerais žmonėmis, apsišvietusiais, kultūringais, mylinčiais darbą, pareigingais ir jautriais.

To paties siekė neilgai, vos keletą metų dirbę mokytojai Liudas Alseika ir Tomas Glodas. Tai buvo mokytojai – asmenybės, vėliau plačiai išgarsėję visoje Lietuvoje. Liudas Alseika, aistringas turistas, plataus akiračio žmogus, norėjo ir savo mokiniams prakirsti platesnį langą į pasaulį, parodyti gimtojo krašto ir visos šalies gamtos grožį, supažindinti su atskirų regionų žmonių darbais, jų papročiais.

Pokario metais kelionių entuziastų buvo nedaug, o Liudas Alseika buvo vienas iš jų. Tomas Glodas ypač mėgo teatrą ir per keletą metų Ignalinos vidurinėje mokykloje subūrė dramos mylėtojų būrelį. Su jais mokytojas pastatė ne vieną pjesę, įžiebė mokinių širdyse meilę scenos menui.

Vėliau, dirbdamas Kaune, Tomas Glodas tapo Mokytojų namų liaudies teatro režisieriumi, meno saviveiklos žymūnu.

Išaugo Ignalinos 1-oji vidurinė mokykla. Su nauju priestatu ji sudaro gražų mokyklos ansamblį. Išaugo mokinių ir mokytojų skaičiumi. Dauguma mokytojų – su aukštuoju išsilavinimu, savo specialybės entuziastai, visuomenininkai. Į mokyklą sugrįžo baigę mokslus jos auklėtiniai Irena Šaltienė, Ona Stankevičienė, Sigutė Railaitė, Danutė Ragaišytė, Regina Lisauskienė ir kiti.

Išgražėjo mokykla, išgražėjo ir visa Ignalina. Beveik visos smėlėtos gatvės asfaltuotos, apsodintos medžiais, pasipuošę naujais pastatais. Kaip diena nuo nakties skiriasi šiandieninė Ignalina nuo 1950-ųjų Ignalinos.

Aldona Kruopytė 1986 m.

"Nauja vaga"

• *************************************************************************************

= Mano mokytojas=

   2013 spalio 04, penktadienis 

http://www.mignalina.lt/gyvenimas/1486-mano-mokytojas

Senovės kinų išmintis sako: „Laimingas tas, kurį moko mokytojas, ir vargšas tas, kurį moko gyvenimas“. Kartais dar ankstyvoje jaunystėje sutiktas geras mokytojas sugeba pakeisti ir nulemti mokinio gyvenimą. Kiekvienas buvęs mokytojas įsimena kokiu nors savo charakterio bruožu, kartais – net dažnai kartotu kokiu priežodžiu ar fraze, beveik kiekvienas būtinai prisimename savo pirmąjį mokytoją ar tą, kuris padėjo pasirinkti gyvenimo kelią. Tad šiandien, Mokytojo dienos išvakarėse, rajone (ir ne tik) žinomi žmonės kalba apie savo buvusius mokytojus.

Česlovas Juršėnas, politikas, visuomenės veikėjas:

„Gyvenime buvo net keli mokytojai, kurie man labai daug suteikė. Iki šios dienos prisimenu daugybę pedagogų iš Ignalinos vidurinės mokyklos, nors didžioji jų dalis jau išėjo Anapilin.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aldona Kruopytė buvo tas žmogus, kurio padrąsintas pasukau humanitaro keliu ir pasirinkau žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Kitas mano gyvenime labai svarbus mokytojas – Nikandras Petravičius, kuris mokė fizikos ir matematikos. Jo dėka sėkmingai dalyvavau fizikos olimpiadose. Šis mokytojas nuoširdžiai pyko, ne tiek ant manęs, kiek ant savo kolegės lituanistės, kad ji, būdama jauna ir simpatiška, mane paveikė ir nukreipė, anot jo, ne pačiu geriausiu keliu. Šis mokytojas norėjo, kad studijuočiau fiziką ir matematiką. Mokyklą baugiau su aukso medaliu, galėjau rinktis bet kokias studijas.

Šiuolaikiniai vaikai auklėjami kitaip, gyvena kitu laiku, tad natūralu, kad gabūs ir imlūs daug ko išmoksta, kol sutinka mokytoją, bet tik talentingas pedagogas, geras savo dalyko žinovas ir psichologas gali pakeisti mokinio gyvenimą“.

• **************************************************************************************************************