Rozalija Kairytė

Biografija:

http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=964

• ****************************************************************

Publikacijos:

"Rozalija" Rimantas Vanagas ("Anykšta" 52/6849 2001 m. gegužės 5 d., šeštadienis)

Vienos šakos žiedas

“Kiekviename krašte visais laikais buvo šeimų, ryškiau sušvitusių toje padangėje, palikusių žymesnę brydę visuomeninio gyvenimo dirvoje. Viena tokių šeimų, susikūrusi XIX amžiaus pabaigoje ir palikusi šviesius pėdsakus XX amžiaus anykštėnų gyvenime, buvo Kairiai” - rašo Vanda Kuliešienė apybraižoje “Kairių šeimos istorija”. Viena Kairių giminės šakų - Ažupiečių Kairiai, tarp kurių ypatingais gabumais ir sielos grožiu spindėjo Rozalija Kairytė. Jau lygiai 30 metų, kai ši įstabi moteris išėjo Anapilin, tačiau ją tebepamena ne tik giminaičiai, bet ir visi vyresnės kartos anykštėnai. O kai uždainuodavo visos “seserys Kairiūčios”, jų balsai pašventupiuos aidėdavę “kaip nuo viškų”.

Mažaraštė mergina - konservatorijoje

Pasak V.Kuliešienės, Rozalija turėjusi fantastiškai gražų balsą, gražiausią iš visų seserų - plataus diapazono mecosopraną. Su tokia gamtos dovana ji turėjo eiti toli, kilti aukštai...Iš pradžių viskas taip ir klostėsi. Jau pusmergė giedojo Anykščių bažnyčios chore, kur ją išgirdo konservatoriją baigęs Kazliškio vargonininkas Banys. Ir pradėjo mokyti mergaitę vokalo paslapčių. Deja, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Banys išvyko į Ameriką, o Rozalija su šeima atsidūrė Peterburge. Ten buvo ir daugiau anykštėnų: A.Avižienis, J.Baltaduonytė, J.Karvelis ir kiti, jie visi vienu balsu ragino Rozaliją stoti į Peterburgo liaudies konservatoriją. Tačiau stojant reikėjo 4 klasių baigimo pažymėjimo, o Rozalija jo neturėjo, nes buvo baigusi vos kelis skyrius. Vis dėlto komisija sutiko paklausyti ir jos dainavimo. Rozalija vėliau pasakojo: - Eilės laukė nemažas būrelis miestiečių merginų, savim pasitikinčių, gražiai pasipuošusių. Jos į mane, prastą kaimietę, apsirėdžiusią namų darbo drabužiais, nedrąsiai stovinčią kamputyje, žiūrėjo iš aukšto, pasišaipydamos. Pagaliau atėjo ir mano eilė. Pirmiausia užtraukiau “Jau slavai sukilo, nuo Juodmarių krašto pavasaris eina Karpatų kalnais...” Komisija klausėsi rimtai, nutilo ir smagiosios petrogradietės... Komisijos pirmininkas, neslėpdamas susižavėjimo ir nuostabos, karštai sušuko:”Priniatj!”

Be savųjų nieko nereikia...

Tačiau tuo Rozalijos muzikinė karjera ir pasibaigė. Kad ir patekusi į konservatoriją, mergina Petrograde jautėsi nejaukiai, labai ilgėjosi saviškių, gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios. Neištvėrusi nuvažiavo į Maskvą, kur laikiną prieglobstį buvo susiradusi motina Juozapota ir vyresniosios sesers Veronikos Kuliešienės šeima. Čia Rozaliją ėmėsi globoti A.Vienuolis - Žukauskas (Antanas Vienuolis) , jo skatinama, įstojo į lietuvių muzikos kursus. Tačiau po poros metų motina su Kuliešiais persikėlė į Ukrainą, o su jais ir Rozalija, negalėjusi gyventi be savųjų, be artimųjų...1918 metų balandį su namiškiais grįžo į Anykščius - ir paskui jau visą gyvenimą praleido Ažupiečiuose. Kadangi motina buvo be sveikatos, visi ūkio darbai užgulė Rozaliją: ji šėrė gyvulius, siuvo, prižiūrėjo seserų vaikus, virė valgį...Kaune kuriantis lietuviškai operai, ji buvo kviečiama dainuoti, bet atsisakė, negalėdama palikti šeimos; tas pat atsitiko ir po II pasaulinio karo, kai ją kvietė į liaudies dainų ir šokių ansamblį. Visoms seserims išsiskirsčius iš namų, Rozalija liko viena prie motinos ir ją globojo. Į jų sodybą dažnai užsukdavęs A.Vienuolis labai gailėjo Rozalijos ir priekaištavo jai, kam atsisakė mokslo: - Nenorėjai būti ponia, tai dabar tampaisi po tvartus! - kartą pasakė rašytojas, susitikęs ją su kiaulių ėdalo kibiru.

Kalėdų senelė

Ir iš tiesų: likimas lėmė Rozalijai Vaižganto Mykoliuko gyvenimą: būdama talentinga dainininkė, tautosakos pasakotoja, gabi dailininkė, ji taip ir nebaigė didesnių mokslų, neištekėjo, o savo noru pasiaukojo artimiesiems. Bene didžiausios pagarbos ir padėkos ji nusipelnė Veronikos Kuliešienės dukters Rozalijos (Razytės) ir Alfonso Lukoševičių šeimoje, kurioje gyveno ketvirtį amžiaus ir padėjo išauginti penkis vaikus.Tiesa, sūnėno kompozitoriaus F.R.Bajoro atminimu, sieloje ji išlikusi menininke, ir kai įsitraukdavusi į kūrybą, nieko nebematydavusi, nebegirdėdavusi. O kūrė ji labai daug ką: molio statulėles (balto molio atsiplukdydavo valtele iš Šventosios skardžio ties Pavariais), paukščiukus, servetėles, karpinius, užgavėnių kaukes, užrašinėjo motinos, savo pačios prisiminimus, pasakas ir dainas. Rozalija buvusi ir gabi aktorė, nuo pat 1910 metų, kai Anykščiuose prasidėjo saviveiklos vakarėliai, ji kelis dešimtmečius buvo viena energingiausių organizatorių ir dalyvių. Tiesa, būdama nepaprastai kukli, ji niekam net neprasitardavo jauna dainavusi scenoje, vaidinusi. Daugybę metų giminėje ji buvo nepamainomas Kalėdų senelis, suteikdavęs vaikams džiaugsmo ne kur nors mokykloje ar kultūros rūmuose, o savuose namuose.

Ji įkvėpė ir meilę muzikai

F.R.Bajoras: - Rozalijos vaidmuo mano gyvenime irgi nepaprastas.1934 metais netikėtai žuvo mano tėvas Kostas Bajoras.Gyvenom Pagėgiuos, vokiečių pasieny, niekas dabar nepasakys, kas ten atsitiko, bet po nakties tėvą rado nušautą. Mano mama, Anelė Kairytė-Bajorienė, liko viena su dviem vaikais. Aš buvau dar vežimėly...Mylinti sesers, t.y. Rozalijos, širdis neišlaikė, ir ji atvažiavo padėti mamai. Buvo labai gera, supratinga. Bent aš su ja jausdavausi laisviau, drąsiau, nei su tikra motina, kuri nuolat įdėmiai stebėdavo mudu su seserimi Aldona ir vis mokydavo, mokydavo; tuo tarpu teta Rozalija, išmintingai žvelgdama iš šalies, visada mus suprasdavo ir, bėdai užklupus, užtardavo. Šalia jos visiems būdavo jauku, šilta.Ypač smagu būdavo klausytis jos pasakojančios, dainuojančios. Gal todėl vasarom labai noriai važiuodavau atostogauti į Anykščius - ir klausydavausi jos sulaikęs kvapą. Tai, kad vėliau pasirinkau kompozitoriaus kelią, manau, irgi ne be Rozalijos įtakos. Pas ją netrūkdavo visokių susibūrimų, švenčių, o dainos netildavo ir darbymetėj. Kiekvieną šeštadienį Rozalija kepdavo duoną...Apskritai jos namuose sklandė neįveikiama, gal net stebuklinga kūrybos, geranoriškumo dvasia. Vilniuje ir dabar turiu senelio išdrožtą medinį kryžių, kurį bobutė tris kartus (tiek kartų čia buvo gaisras) išnešė iš ugnies... ...Minėdami Rozalijos Kairytės mirties 30-metį, pasklaidykime A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje saugomus jos prisiminimus.

Mamute kalbėja, aš klausiaus

Peleksas knygas visų čėsų veždava. Vienų rozų Peleksas mon juokes, kur onas knygas pojama: par tų žmogų buva avilys, senas, išpuvis, ale megy untrauktas. Načelstva kai atolake unt jas kratytų, tai pima lipe unt ovilį. Untkišį runkas vidun, padroske, avilys buva pilnas širšelių. Kai gūžtų išdroske, kaip puola gelti jas širšelas, tai kai griausmas nutrinke žemen. Prisidrebėdava svetelis nešdami knygas. Viseip, kas kaip tik išmislydava pakavoti. Mūsų Tapilia Kazimieravan nuveidava iš vokara, pėrguli kur nebut, su patumsi do atsikelia ir iš tyka prišliaužia unt palungį ta žmagaus, kur esti knygas. Iš tyka pabarbena lungų - ir per lungų išmeta knygas.Tadu ana suzgriebus sterblėn, sterblėn susimeta ir nusineša unt kapų. Kapai buva viškai arte gričelas. Unt kapa užsigula ir rauda, a knygas uždingia su undaroku, kad stražnikai nepažintų, kad knygas apgulus turi. Pradeda švysti, unt dienų - tadu načelsva pradeda zuiti. Kai prašvinta gerai, jau saula užuteka, tadu ataina žmogus tas gryčelas ir pajema knygas, parsineša drųsiai ir pasoka Tapyliai: “Jau velniai nuskrida peklan, nieka par mum neroda”.Tadu Tapilia par jas ir sėdi, kolai nuvažiuoja Peleksas.Važiuojant su knygam ir vėl dreba iš boilas.

Kavorcke

Kai aš buvau nedidela, tais čėsais Kavorckan unt otpuska labai daug suvažiuodava ubagų ir žėdnas saviškai giedodava. Do ir dabar pasoka tom, kas gieda negražiai: “Giedi kaip Kavorcki ubagai unt švintoriaus”. Prilyginimas kitas toks:”Išgvėrus kaip Kavorcka vyža”.

Apuokas ir kiškis

Apuokas naktes metu labiau mota, a denos metu nemota suvis. Naktes metu apuokas skraida ir kiškius šaukia, teip rėkia kaip kiškis. Soke Juozapota Kairiene teip: “Kai surėkia apuokas kiškia balsu, tadu kiškis atolakia ton vietan. Nerodis nieka sustojis ir laukia, kadu kiškis kitas, katras rėke, atais unt jį. A tadu apuokas no medžia šakas puola unt kiškia kaip akmo undenin - ir kiškiui iškapoja akis.

Malda pijoka

Girtas pijokas iš karčemos vėlai namo ėja. Onas priėja unt upį ir šitoj pusej upes nebebuva porama, poramas buva jau prirakintas. Paramnykas jau megoja. Pijokas, nieka nelaukis daugiau, su visais rūbais šoka undenin plaukti. Priplauke kiton pusen ir nikaip išlipti negalėja: naktis tumsi, onas ilgai undeny kopstes, onas labai nuvarga, jaučia, kad smertis, atomine, kad raikia prašyti Dieva, kad jis jom padėtų iš upes išlipti. Onas ir pradėja Dieva prašyti, kad jį gelbatų. Jo malda buva šitokia: “Dieve, gelbak mani no smertes, padėk mon dabar išlipti iš upes, aš būsiu žmogus. Nebegersiu arielkas, iš namų pačios ir vaikų nebeišvysiu laukan noktį parėjis...” Pijokas, begraibydamas upes kroštų, nutvėre karkla kelis žabelius ir išlipe iš upes. Linksmas ir soka: “Dieve, kaip grait tavi apgavau, mon be arielkas sunku apseit, aš sergu, kadu negeriu. Koks buvau, toks ir būsiu, daugiau nigdil par upį nebeplauksiu”.

Kaip ėja minčių

perkūnas su Markūnu

Rozų vakaruojant užėja didelis lietus su perkūnu trinkdamas. Vienas linksmas bernas, turėdamas pavardį Markūnas, norėja paštukavoti, šiteip pakalbėja, atadarydamas laukan duris, pasakė teip: “Tu perkūnas, a aš Markūnas, ainam minčių, katras gi mes nusveiksma”. Jom beatadorunt duris, jom ir triktelaja perkūnas. Markūnas lika vietaj negyvas.

****************************************************************