Saint Andrew Bobola SJ

The 16th century Polish Nobility http://www.almanachdegotha.org/id221.html

Martyr of Poland; Born 1591; Sandomir Palatine, Lesser Poland, Crown of the Kingdom of Poland, Polish–Lithuanian Commonwealth.; Died 16 May 1657; Janów, Grand Duchy of Lithuania, Polish–Lithuanian Commonwealth Honored in Roman Catholicism (by Poland and the Society of Jesus); Beatified 30 October 1853, Rome, Papal States by Pope Pius IX; Canonized 17 April 1938, Vatican City by Pope Pius XI; Major shrine Shrine of Saint Andrew Bobola, Warsaw, Poland; Feast 16 May; Patronage Poland; Archdiocese of Warsaw;

Bobola was born in 1591 into a noble family in the Sandomir Palatinate in the Province of Lesser Poland of the Crown of the Kingdom of Poland, then a constituent part of the Polish–Lithuanian Commonwealth. In 1611 he entered the Society of Jesus in Vilnius, then in the Grand Duchy of Lithuania, the other part of the Commonwealth. He subsequently professed solemn vows and was ordained in 1622, after which he served for several years as an advisor, preacher, Superior of a Jesuit residence, etc., in various places.

From 1652 Bobola also worked as a country "missionary", in various locations of Lithuania: these included Polotsk, where he was probably stationed in 1655, and also Pinsk, (both now in Belarus). On 16 May 1657, during the Khmelnytsky Uprising, he was captured in the village of Janów (now Ivanava, Belarus) by the Cossacks of Bohdan Chmielnicki and, after being subjected to a variety of tortures, killed.

One description of Bobola's death written in 1865 states:

In the same year, the Cossacks surprised a holy Polish Jesuit, in the town of Pinsk, and conferred on him the palm of martyrdom, on the 16th of May, 1657. Father Andrew Bobola, whose untiring zeal had rendered him obnoxious to the schismatics, had just offered up the holy sacrifice, when a horde of Cossacks attacked the town. On beholding the barbarians, Father Bobola fell upon his knees, raised his eyes and his hands toward heaven, and, having a presentiment that his hour had arrived, exclaimed, "Lord, thy will be done!" At that moment, the Cossacks rushed upon him, stripped him of his holy habit, tied him to a tree, placed a crown upon his head, as did the Jews upon the head of our adorable Saviour, after which they scourged him, tore out one of his eyes, burned his body with torches, and one of the ruffians traced, with his poignard, the form of a tonsure on the head of the venerable Father, and on his back the figure of a chasuble! To do this, the executioner had to strip off the skin of the holy martyr! But this was not yet all. The fingers of the apostle had received the priestly unction. The executioner tore from them the skin, and forced needles under his nails! And during this indescribable torture, the hero prayed for his tormentors; he preached, both by word and example, until the schismatics tore out his tongue and crushed his head. Father Andrew Bobola, whom the Church declared Blessed, the 30th of October, 1853, was sixty-five years of age.

http://en.wikipedia.org/wiki/Andrew_Bobola

Šv. Andriejus Bobola SJ, kunigas, jėzuitas, kankinys (1591 – 1657)

Jėzuitai lietuvių tautos istorijoje sudaro šviesų paveikslą. Kas ir kaip besistengtų jį temdyti, religinis ir kultūrinis spindėjimas vis tiek prasimuša: sušvinta Vilniaus akademija, gausiomis kolegijomis, pastatytais vienuolynais ir bažnyčiomis, švietimo ir apaštalavimo darbu. Dviejų dalykų ypačiai uždengti negalima: lietuvių kultūros pakilimo, jėzuitam Lietuvoje įsikūrus, ir katalikų tikėjimo išsaugojimo, reformacijos bangą atrėmus. Gal ir ne visiems tai gali patikti, bet lieka istorinis faktas, kad jėzuitai buvo uolūs kovotojai su protestantizmu. Jų misijų laukas taip pat siekė platų rytinį Lietuvos paribį, kur stengėsi į katalikų tikėjimą grąžinti stačiatikius. Kai Vakarų ir Rytų Bažnyčios sudarė Lietuvos teritorijoje Brastos uniją (1596), jėzuitų talka unitam buvo labai reikšminga. Šiam apaštalavimui savo jėgas ir gyvybę paaukojo šv. Andrius Bobola. Jis mirė žiauria ir didvyriška mirtimi nuo fanatiškos kazokų rankos. Nors tėvo Andriaus Bobolos biografiją dar 1868 m. lietuviškai paskelbė vyskupas Valančius savo “Šventųjų gyvenimuose”, šis šventasis Lietuvoje beveik nežinomas ir šiandien. Jo pėdsakus Vilniuje liudija atminimo lenta bei altoriaus paveikslas jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčioje. Čia per liturginį Šventojo minėjimą (gegužės 16 d.) ir artimiausią sekmadienį pagerbimui išstatoma šv. Andriaus Bobolos relikvija.

Andrius Bobola savo gimimu buvo lenkų tautybės. Jo giminė kildinama iš Čekijos, bet seneliai ir tėvai jau buvo įsigyvenę Lenkijoje: pradžioje Silezijoje, paskui Sandomieže (Sandomierz), Lenkijoje. Bobolų giminė priklausė kilmingiesiems, turėjo savo herbą (Leliwa) ir aukštas pareigas valdžioje. Joms buvo ruošiamas ir jaunasis Andrius Bobola, gimęs 1591 m. lapkričio 30 d.

Baigęs pradinius mokslus, apsisprendė būti kunigu. Sulaukęs penkiolikos metų, 1606 m. Andrius Bobola atvykoį Lietuvos sostinę Vilnių ir pradėjo studijuoti jėzuitų mokykloje. Nežinome, kodėl, būdamas lenkas, Andrius Bobola įstojo į Lietuvos jėzuitų provinciją. Galbūt paprasčiausias atsitiktinumas, kurių tais laikais pasitaikydavo itin dažnai. Sunkiau atsakyti, kodėl scholastiko Andriaus giminėms, panūdusiems susigrąžinti jį į Lenkijos jėzuitų provinciją, to padaryti nepavyko. Pašnekesiuose dažnai buvo užsimenamas Vilnius, turįs gerą akademiją.

Po penkerių metų, 1611 m. liepos 31 d. Andrius Bobola įstojo į Jėzaus Draugiją ir pabaigė noviciatą naujokyno namuose prie Šv. Ignaco bažnyčios. 1613 m. liepos 31 d. Vilniuje davęs amžinuosius įžadus, pradeda studijuoti filosofijos mokslus, kuriuos pabaigė po trijų metų. Toliau mokėsi Branevo (Braniewo) akademijoje (1617-17), Mažojoje Lietuvoje; Pultuske (Pultusk) netoli Varšuvos (1617-18). 1619 m. grižta į Vilnių pabaigti teologijos studijų. 1621-aisiais, kai Andrius dar tebestudijavo teologiją Vilniaus akademijoje, jėzuitų generolas Mucijus Vitelleschis giminėms prašant nurodė Lietuvos jėzuitų provincijolui nedelsiant išsiųsti Bobolą į Lenkijos provinciją, “jeigu tam nekliudys kokia nors rimta priežastis” Matyt, tokios priežasties būta, kadangi Andrius liko Lietuvos provincijoje visam gyvenimui. Kokia ji, galime tik spėlioti. Galbūt paties Andriaus Bobolos nenoras?Vien Vilniuje šventasis Andrius praleido beveik trečdalį (virš dvidešimties) savo gyvenimo metų. Būtent Vilniuje 1622 m. kovo 12 d. (tą dieną pirmaisiais jėzuitų šventaisiais Romoje paskelbti Ignacas Lojola ir Pranciškus Ksaveras) vyskupo Eustachijaus Valavičiaus buvo įšventintas kunigu.Po to prasidėjo uolus apaštalo darbas, susijęs su pačiu Vilniumi ir istorine Lietuva, ypač Minsko, Naugarduko ir Brastos vaivadijomis.

'''Nesvyžius'''

Naugarduko vaivadijoje, buvo pirmoji jaunojo kunigo misijų vieta. Ta sritis, esanti Nemuno aukštupyje, Lietuvai priklausė nuo senų laikų. Jėzuitus Nesvyžiuje įkurdino kunigaikštis Mykolas Kristupas Radvila, pramintas Našlaitėliu, mokęsis Vakarų Europoje ir grįžęs iš protestantizmo į katalikybę. Radvilos pastangomis ir donacijomis buvo įsteigta jėzuitų misija su kolegija ir gražia Dievo Kūno vardo bažnyčia (1586-1593). Tas vardas buvo parinktas dėl to, kad reformacijos metu Švenč. Sakramentas labiausiai buvo neigiamas. Andrius Bobola išbuvo Nesvyžiuje dvejus metus (1622-24). Jis buvo čia pamokslininku, konfesarium ir misijonierium. Aplinkui buvo stačiatikių, o pačiame Nesvyžiuje prieš kelias dešimtis metų stiprūs buvo protestantai, globoti tų pačių Radvilų. Nesvyžiuje ev. reformatams buvo atspausdintas Šv. Raštas lenkų kalba. Našlaitėlis paskui surinko to Šv. Rašto egzempliorius ir sudegino Vilniuje (1568). Tą Šv. Raštą buvo išleidęs jo tėvas Mykolas Radvila Juodasis, susirašinėjęs su Jonu Kalvinu.

Jam atlikus 1622 – 23 m. Nesvyžiuje tercijatą, pateikiama charakteristika. Rekolekcijas tėvas Andriejus atliko naudingai, nors ir su didelėmis valios pastangomis. Patarnaudamas virtuvėje rodė didelį nuolankumą. Noriai atliko maldingą kelionę elgetaudamas. Katekizmo mokė su vidutinišku užsidegimu, užtat uoliai darbavosi misijose. Pamaldumas, maldos dvasia, nuolankumas, paklusnumas, kuklumas ir taisyklių laikymasis – vidutiniški; čia galima dar daug nuveikti. Neišgyvendintos ydos: lengvi suirzimo protrūkiai, vos vidutiniškai valdomas emocionalumas, per didelis aistringumas, silpnai valdomas liežuvis, per menkas abejingumas vyresniųjų nurodymams. Choleriškai – sangviniško temperamento, menkai susivaldąs, bet sykiu labai nuoširdus ir pilnas užsidegimo.

Iš Nesvyžiaus kun. A. Bobola, S. J. buvo atšauktas į Vilnių, nes spėjo pagarsėti savo iškalba ir pamokslais. Čia šv. Andrius Bobola nemažai surengė misijų, daug žmonių atvertė į tikėjimą.

1624 m. grįžęs į Profesų namus prie Šv. Kazimiero bažnyčios, tėvas Bobola dirbo pamokslininku, nuodėmklausiu, bažnyčios rektoriumi, namų vyresniojo patarėju, aiškino Šv. Raštą ir tikėjimo tiesas, vadovavo miestiečių Marijos sodalicijai. Iš šių brolijų jis pasitelkia sau pagalbininkų, su kuriais lanko kalinius ir vargšus. Šių bendruomenių nariai padeda jam katekizuoti vaikus.

1624 – 1629 m. Vilnių užgriuvusiais maro metais Andrius Bobola su savo padėjėjais ir toliau be poilsio dar uoliau darbuojasi. Daugelis kunigų ir jo pagalbininkų nuo siaučiančio maro išmirė, tačiau misionierius Andrius atsilaikė.

Šv. Kazimiero bažnyčioje 1630-ųjų birželio 2 d. davė keturis iškilmingus profeso įžadus. Vilniuje profesas tėvas Andriejus trumpam apsilankydavo kas treji metai, dalyvaudamas Lietuvos jėzuitų provincijos kongregacijoje.

Vilniuje išbuvus penkerius metus, išsiųstas į Bobruiską, Minsko vaivadiją, naujai įsteigto vienuolyno viršininku. Bobruiskas yra prie Beržūnos upės, į rytus nuo Nesvyžiaus. Kun. Andriui Bobolai toji apylinkė jau buvo pažįstama iš anksčiau. Bobruiske išgyveno dvejus metus (1630-32), vadovaudamas misijoms ir talkindamas parapijoms. Jo dėmesį dabar atkreipė unitai. Norėdamas žmonėms geriau paaiškinti, kad Romos Bažnyčia nepasikeitė, o pasikeitė kai kas Rytų Bažnyčioje, kai ji atskilo (1054), ėmėsi studijuoti pirmųjų Bažnyčios tėvų raštus, ypač tų šventųjų tėvų, kuriuos savaisiais laikė ir Rytų Bažnyčia: šv. Bazilijų, šv. Chrizostomą, šv. Grigalių ir kitus. Pasiremdamas tais raštais, žmones švietė, kad Kristaus tikėjimas ir Bažnyčia yra viena ir kad toji apaštališkoji vienybė yra išlaikyta Kristaus vietininko Romoje. Gi popiežius kaip tik buvo labiausiai puolamas ir stačiatikių ir protestantų. Čia turėjo progos paaiškinti ir jėzuitų siekimą išlaikyti tikinčiųjų klusnumą popiežiui kaip Kristaus vietininkui. Unitam įsąmoninti, kad jie savo skirtingoje liturgijoje išlaiko tą patį katalikiškąjį tikėjimą, Andrius Bobola toliau paskyrė visą savo dėmesį, nors kuriam laikui jam teko nuo to darbo dar atitrūkti.

Iš Bobruisko buvo nukeltas į Plocką (1633-36), Mozūrijon; iš čia į Varšuvą (1636) Dievo Motinos bažnyčios rektorium. Nuo 1636 m. jis tapo keliaujančiu misionieriumi ir siekė sutaikyti stačiatikius su Šventuoju Sostu.

Lomžoje paskirtas kolegijos prefektu prabuvo tik penkerius metus (1637-42). Į Vilnių sugrįžo 1643 m., bet čia jis ilgai nepabuvo, nes veržėsi į misijas pas stačiatikius ir unitus.

Pinskas

Vilniuje Andrius Bobola paskutinį kartą apsigyveno 1655-aisiais, tačiau neilgam – bėgti į Pinską privertė prie sostinės artėjanti Maskvos kariuomenė. Pinskas buvo paskutinė jo apaštalavimo vieta.

Pinskas, Brastos vaivadijoje, yra vandenimis ir balomis pažliugusi sritis, iš kurios savo vandenis ima Nemunas, Diepras ir Visla. Visų aukštupiai savo šakomis čia sueina, lyg kokion eketėn. Net ir žiemą lengvai nepraeisi, kelio nežinodamas: gali įgrimzti liūliuojančion mulvynėn. Kitados tose balose yra gyvenę lietuvių giminės — jotvingiai. Lietuviai gana anksti tą sritį užėmė, nes per Brastą, lyg kokį tiltą, vedė kelias į derlingus plotus Ukrainon. Vietomis reikėjo per vandenis bristi, tai ir praminta Brasta. Pinskas yra į rytus nuo Brastos. Lenkai tos srities gyventojus vadino „pinčiukais“, o lietuviai tuo vardu praminė balų velniūkštį.

Pas tos balotos srities gyventojus kun. Andrius Bobola pragyveno apie 14 metų. Jėzuitai Pinske pradėjo kurtis apie 1630 metus, dovanojus jiems žemės Lietuvos kancleriui Albertui Radvilai, Našlaitėlio broliui. Pradžioje buvo žemesnė mokykla, o 1651 įkurta kolegija. Šv. Jurgio bažnyčia baigta statyti ir pašventinta 1647. Andrius Bobola jau buvo gyvenęs Pinsko vienuolyne trejus metus. Bet ne mokslas jam šiuo tarpu rūpėjo. Jau turėdamas per 50 metų, ėjo iš kaimo į kaimą, brido per pelkes, glaudėsi paprastoje pastogėje, dažnai gulėjo ant šiaudų kūlio daržinėje. Jis lankė „pinčiukus“, skelbdamas jiems Dievo žodį, kaip senų laikų apaštalas; dėl to ir pramintas Pinsko apaštalu. Žmones traukė jautria savo širdimi, užuojauta jų vargui. Daug žmonių grąžino į katalikų tikėjimą, sustiprino unitus, kaimuose paskleidė šviesos. Kas buvo užkietėjęs šventojo vyro žodžiui arba tebesidairė į Maskvą, į stačiatikių vyresnybę, nebuvo patenkintas tėvu jėzuitu. O kad jam sekėsi, buvo pravardžiuojamas „dūšių grobiku“ (dušechvat). Bet žmogaus sielą išganyti jam labiausiai rūpėjo. Dėl to buvo pasidaręs amžinu pakeleiviu. Pakeliui jį ištiko ir mirtis. Jis bėgo, o jį vijosi kazokai.

Kazokai, pakilę iš Ukrainos, tada ėjo su Maskva prieš Lietuvą ir Lenkiją. Puolė dar ir Švediją. Kraštas buvo niokojamas ugnimi ir kalaviju. Vilnius buvo pirmą kartą rusų pasiektas ir smarkiai sudegintas (1655). Karalius Jonas Kazimieras buvo pabėgęs į užsienį. Didikai tarp savęs nesutarė arba dėjosi su priešais. Siautėjo, kas norėjo, ir žudė, kam patiko.

Šv. Andriejus Bobola – vienas iš 23 jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva Lietuvoje siautėję pulk. A. Zdanavičiaus kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas lenkiška, lietuviška ir katalikiška. Vienas jų būrys, vadovaujamas ukrainiečio kazoko Popenkos, atsirado pačiame Pinske. Jiems čia pasivaidžius, stačiatikiai įskundė jų tikėjimo ir Maskvos tariamus priešus — Pinsko jėzuitus, ypač uolųjį sielų medžiotoją Andrių Bobolą. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kazokų buvo užkluptas Polesės Janovo apylinkėse, besiruošiantis vežimu trauktis nuo artėjančio priešų būrio. Atsisakęs atsižadėti katalikų tikėjimo tėvas Bobola, pririštas tarp dviejų arklių, 4 kilometrus varytas į Polesės Janovą, kur egzekucija tęsėsi mėsininko skerdykloje. Paguldžius kankinį ant skerdiko stalo, ant galvos užspaustas jaunų ąžuolo šakelių vainikas. Kūnas svilintas ugnimi, po nagais suvarytos skiedros, nuo delnų peiliu nudirta oda. Tyčiojantis iš kunigo nuo viršugalvio nuluptas tonzūros pavidalo odos gabalas, nuo krūtinės ir nugaros – arnoto formos odos plotas. Nupjauta nosis ir lūpos, išdurta dešinė akis, per gilią skylę sprande ištrauktas liežuvis. Pakabinę kankinį už kojų žemyn galva, žiūrėdami į konvulsijų tampomą kūną, kankintojai juokėsi: “Žiūrėkite, kaip šoka!”. Kankynes užbaigė du mirtini kirčiai į kaklą trečią valandą dienos. Buvo 1657-ųjų gegužės 16-oji, Viešpaties Dangun žengimo šventės išvakarės.Kūną žmonės nuvežė į Pinską ir palaidojo šv. Jurgio jėzuitų bažnyčioje.

KELIAS Į ALTORIAUS GARBĘ

1727 m. Lucko vyskupo Stepono Rupnievskio nurodymu atliktas informacinis procesas Polesės Janove, Bobolos kankinystės vietoje. 104 liudininkų klausymas truko daugiau nei savaitę. Šią medžiagą nusiuntus Romon, Šventųjų Apeigų kongregacija paskyrė specialią komisiją Bobolos reikalui tirti, kuri patvirtino 1727-ųjų procesą ir nurodė atlikti Apaštalų Sosto tyrimą Pinske ir Vilniuje. Šiems procesams (1730-1732) vadovavo Lucko ir Vilniaus vyskupai. Pinske išklausyta 114 liudininkų parodymų, patikrinti dar 192 liudininkų parodymai, apžiūrėti kankinio palaikai. Vilniaus vyskupijos komisija tyrimą pradėjo Gardine, kur vyko seimas, idant čia būtų galima lengviau apklausti suvažiavusius bajorus. Vilniuje apklaustas 31 liudininkas; iš Lietuvos jėzuitų provincijos archyvo surinktos žinios apie Andriaus Bobolos gyvenimą. Nors popiežius Benediktas XIV jau 1755 m. vasario 9 d. patvirtino kankinystės dėl tikėjimo faktą, dėl įvairių priežasčių užsitęsusios beatifikacijos teko laukti ištisą šimtmetį. Tik 1853 m. spalio 30 d. Romoje, Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pijus IX iškilmingai paskelbė Andriejų Bobolą palaimintuoju.

Pal. Andriejaus gerbimą Lenkijoje ypač sustiprino įvykis, 1819-aisiais nutikęs Vilniuje. Vieną vakarą dominikonas Aloyzas Koženieckis netikėtai išvydo Andrių Bobolą savo celės viduryje. Andriejus paliepė atidaryti langą. Pravėręs jį dominikonas išvydo ne vienuolyno kluatrą, o plačiai ligi pat horizonto nusidriekiančią lygumą, kurioje daugybė rusų, turkų, prancūzų, anglų ir kt. tautų batalionų neregėtai atkakliai kovėsi tarpusavyje. “Tai Pinsko apylinkės, kuriose aš buvau nukankintas, – paaiškino reginį Andrius Bobola. – Kai žmonės sulauks tokio karo, stojus taikai bus atkurta Lenkija, o aš būsiu pripažintas jos pagrindiniu globėju”. Ši pranašystė, papasakota privačiame laiške ir 1855-aisiais pirmąsyk paskelbta viename italų žurnale, išsipildė po I Pasaulinio karo. Todel jau 1920-aisiais Lenkijos episkopatas kreipėsi į popiežių Benediktą XV, prašydamas pal. Andriejų paskelbti šventuoju ir paskirti pagrindiniu atgimusios Lenkijos globėju. Tų pat metų rugpjūtį, kai bolševikų kariuomenė buvo atsidūrusi prie pat Varšuvos, aidint priešo pabūklams Varšuvos gatvėmis nužygiavo procesija su palaimintojo relikvijomis, o bažnyčiose atlikta novena jo garbei. Pavojus praėjo. Prašydami Palaimintąjį kanonizuoti į popiežių kreipėsi Polesės gyventojai, maršalas Pilsudskis, lenkų jėzuitai.

1922 m. Ida Kopecka nukentėjo nuo pernelyg intensyvaus apšvitinimo Rentgeno spinduliais – išdegė ir smarkiai pūliavo jos pilvo ertmė. Sesuo Aloyza Dobrzyńska, sirgusi kasos vėžiu, 1933 m. buvo ruošiama operacijai, kurios taip ir neprireikė. Abi ligonės staiga ir visiškai pagijo. Kai 1937-aisiais šių stebuklų tikrumas buvo oficialiai patvirtintas, kliūčių kanonizacijai nebeliko. 1938 m. balandžio 17 d., per pačias Velykas, pal. Andriejus Bobola buvo paskelbtas šventuoju.

KODĖL ŠVENTASIS?

Tėvas Bobola tapo 49-uoju iš eilės jėzuitų kankiniu vadinamojo “tvano” (1655-61 m. karo su Maskva) metais; tuomet nužudyta daugybė kitų vienuolių, kunigų, pasauliečių. Kodėl iš jų visų tik Andrius Bobola šiandien gerbiamas kaip šventasis? Galbūt atsakymo ieškoti reikia jo žemiškajame gyvenime?

Panašu, kad šiam kankiniui dar esant gyvam niekas nebūtų ryžęsis pranašauti būsimos jo šventumo garbės – tėvas Andriejus visiškai niekuo neišsiskyrė. Niekada nėjo aukštų pareigų. Nepasižymėjo mokslo pasiekimais (neišlaikė baigiamojo teologijos egzamino).

Į klausimą, kodėl Andrius Bobola tapo šventuoju, vienas jo biografas atsako paprastai: nežinau. “Gal to žmogaus širdyje buvo kas nors labai giliai paslėpta ir neregima žmonėms, o taipogi nepažeidžiama ydos – koks nors paslapčia švytintis kristalas. O gal nieko tokio ir nebuvo. Gal paprasčiausiai Viešpačiui Dievui patiko išsirinkti vieną iš daugelio, idant Dievo galybė pasirodytų netobulame, neišsiskiriančiame iš daugelio. Manau, kad nedera akiplėšiškai skverbtis į išrinkimo paslaptis. Telieka tai paslėpta ir nežinoma, nes koks gi būtų pasaulis be paslapties?”

Panaikinus Jėzaus Draugiją 1773 m., Pinsko kolegijos bažnyčia 1784 m. perduota unitams kaip vyskupijos katedra, tačiau 1793 m. Rusijos imperatorė Kotryna II panaikino Pinsko unitų vyskupiją ir katedrą atidavė stačiatikių vienuolynui. Vienuoliai gerbė kankinio relikvijas, prie kurių melsdavosi ir vietiniai stačiatikiai, tačiau vėliau sumanyta užkasti stebuklingąjį kūną į žemę Apie tai sužinoję jėzuitai 1808 m. perkėlė kūną į savo bažnyčią Polocke. Ją perdavus stačiatikiams 1830 m. palaikai darsyk perkelti – šiuokart į Polocko dominikonų bažnyčią.

Po Spalio perversmo į Palaimintojo relikvijas ėmė kėsintis bolševikų valdžia. 1919 m. darbo liaudžiai reikalaujant nesėkmingai norėta atlikti “relikvijų tyrimą”. 1922-ųjų birželį pasirodžius žiniai, kad atidarius Polocke esantį stačiatikių šventosios Eufrozinos relikvijorių buvo rasti tik sudūlėję kaulai, nutarta demaskuoti ir katalikų “prietarus”. Birželio 23 d. atvykusi valdžios komisija nuėmė karsto antspaudus, nuvilko arnotą, albą ir biretą ir nuogą kūną kone vertikalioje padėtyje smarkiai trenkė žemėn. Visų nuostabai palaikai nesubyrėjo; komisija, palikusi kūną atvirame karste, išsinešdino. Vis dėlto, nepaisydama katalikų protestų, valdžia nutarė kūną išgabenti. Liepos 20 d. ginkluoti asmenys įsiveržė į bažnyčią ir pagrobė relikvijas. Palaimintojo kūnas išvežtas į Maskvą ir padėtas Liaudies sveikatos komisariato Higienos muziejuje.

Dėl žemės reformos kilus badui, bolševikų valdžiai humanitarinę pagalbą javais suteikė Apaštalų Sostas. Tuo pat metu popiežius Pijus XI griežtai pareikalavo grąžinti Palaimintojo relikvijas. Valdžia sutiko su sąlyga, kad bus laikomasi didžiausio slaptumo ir kad relikvijos nebus gabenamos per Lenkiją. 1923 m. spalį relikvijorius, rastas muziejaus užkaboriuose, krovininiu geležinkelio vagonu pervežtas į Odesą, o iš ten – laivu į Italiją. Patvirtinus relikvijų autentiškumą, Palaimintojo kūnas padėtas jėzuitų Il Gesu bažnyčioje. 1938 m. Andrių Bobolą paskelbus šventuoju, jo palaikai iškilmingai pervežti į Varšuvą. Relikvijos, pakeliui pagerbtos Liublijanoje, Budapešte, Bratislavoje, birželio 20 d. pasiekė galutinį tikslą – jėzuitų namus Rakowiecka gatvėje nr. 61. Išskyrus trumpą evakuaciją karo metais (1939-1945), ten jos gerbiamos iki šiandien.

1991 metais kriptą Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje atsitiktinai rado po sovietmečio tikintiesiems grąžintą šventovę tvarkę jėzuitai. Pro skliaute iškirstą angą patekus į kriptą, paaiškėjo, kad senasis įėjimas į ją vedė tiesiog iš presbiterijos. Dabar jis vėl yra atvertas. Tarp kriptoje suverstų griuvenų rasti žmonių palaikai, skulptūrų fragmentai. 1995 metais šioje kriptoje buvo perlaidoti žmonių palaikai ir iš kitų rūsių, atidengtų po Šv. Kazimiero bažnyčios prieangiu.

Kripta yra beveik 4 m aukščio ir 11 m ilgio. Viename jos šone stovi masyvi mūryta keturkampė kolona, į kurią remiasi skliautai. Šoninės sienos ir kolona padengtos šviesios spalvos tinku, ant kurio puikiai išsilaikę juosvi piešiniai, galbūt pradėtos, bet nebaigtos freskos, datuojamos XVII a. viduriu. Nors šių kompozicijų tapybos maniera skiriasi nuo kitų to meto pavyzdžių, tačiau jose nesunku įžvelgti europinės dailės bruožų. Palyginti su puošniais baroko stiliaus piešiniais, šios kompozicijos atrodo gana paprastos, spėjama, kad jas sukurti galėjo jėzuitų namuose gyvenęs brolis.

Kompozicijų tema susijusi su mirtimi ir prisikėlimo viltimi. Jose esantys tekstai – lotyniškos Šventojo Rašto ir maldų ištraukos.

Restauruotoje kriptoje įrengta atminimo vieta XVII-XVIII amžiais po Šv. Kazimiero bažnyčia palaidotiems jėzuitams bei jų geradariams ir ilgą laiką bažnyčioje dirbusiam šv. Andriejui Bobolai. Stovą jo relikvijoriui sukūrė Kunotas Vildžiūnas.

Malda į Šv. Andriejų Bobolą

Šventasis Andriejau (Bobola), Tu taip pamilai mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kad visą save atidavei Jo tarnystei, vainikuodamas apaštališką gyvenimą kankinio mirtimi. Meldžiame Tave, remk mus visą gyvenimą savo užtarimu, idant taip kaip Tu augtume tikėjime ir liktume jam ištikimi. Amen.

Šaltiniai ir literatūra:

1. Šv. Andrius Bobola (1591-1657) / Simas Sužiedėlis // Laiškai lietuviams, 1957 gruodžio 11, T. 8. Nr. 11. P. 322.
2. Šventasis Andriejus Bobola (1591-1657) / Jozefas N. Tylenda // Jėzuitai šventieji ir kankiniai, – Vilnius, Roma, Čikaga: 1995. P. 145 – 147.
3. Šventasis Andriejus Bobola / Algimantas Kajackas // Lietuvos šventieji globėjai. – Kaunas: Šviesa, 2010. P. 88 – 89.
4. XVII a. vidurys – šv. Andriejaus Bobolos žūties epocha / Napalys Kitkauskas // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 10. P. 193 – 198.
5. Šv. Andriejaus Bobolos gyvenimo kelias ir jo kulto istorija / Miroslavas Paciuškevičius // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 10. P. 199 – 222.
6. Bibliografija šv. Andriejaus Bobolos biografijai / sudarė Waclaw Wasilewski // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 10. P. 223 – 229.
7. Šv. Andriejus Bobola ir jėzuitų teatras / Jaroslavas Komorovskis // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 10. P. 230 – 233.
8. Šv. Andriejaus Bobolos pėdsakai Vilniaus pirklių brolijoje / Liudas Jovaiša // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 10. P. 234 – 242.
9. Kelias į altoriaus garbę: Vilniuje dirbusio šv. Andriejaus Bobolos (1591-1657) kankinystės 350-ąsias metines minint / Liudas Jovaiša // Laiškai bičiuliams. – 2007, Nr. 1. P. 10 – 14.
10. Relikvijos grįžta? / Liudas Jovaiša // Naujasis židinys-Aidai. – 2003, Nr.6. P. 341.
11. Šv. Andriejus Bobola / Liudas Jovaiša // Magnificat. -2013, gegužė. Nr. 5 (39). P.343 – 347.

Andrzej Bobola herbu Leliwa (ur. 30 listopada 1591 w Strachocinie, zm. 16 maja 1657 w Janowie Poleskim) – polski duchowny katolicki, jezuita, misjonarz, kaznodzieja, męczennik, święty Kościoła katolickiego, autor tekstu ślubów lwowskich króla Jana Kazimierza zwany apostołem Polesia oraz jeden z katolickich patronów Polski.

Życiorys

Andrzej Bobola pochodził ze szlacheckiego rodu, osiadłego w Małopolsce, pieczętującego się herbem Leliwa. Jego ojciec Mikołaj Bobola był dzierżawcą sołectwa strachocińskiego, wchodzącego w skład dóbr królewskich. W 1606, gdy rozpoczynał studia, w bitwie pod Moskwą zginął jego kuzyn Wojciech Bobola.

W latach 1606–1611 studiował w szkole jezuickiej w Braniewie, a następnie 31 lipca 1611 wstąpił do tego zakonu i nowicjat odbył w Wilnie. Mistrzem-spowiednikiem Andrzeja Boboli w nowicjacie był ks. Wawrzyniec Bartilius (1569–1635) jezuita, filozof i teolog.

Śluby zakonne złożył 31 lipca 1613. W latach 1613–1616 studiował filozofię na Uniwersytecie Wileńskim; w latach 1618–1622 studiował tam również teologię, nie zdał jednak ostatniego, najważniejszego egzaminu. 12 marca 1622 otrzymał święcenia kapłańskie.

Przez rok był rektorem kościoła w Nieświeżu (1623–1624), gdzie wspólnie z księciem Albrychtem Stanisławem Radziwiłłem dążył do uroczystego uznania w ślubowaniach przez Króla Polski, Matki Bożej: Królową Polski, co zostało spełnione we Lwowie 1 kwietnia 1656. W latach 1624–1630 był kaznodzieją i spowiednikiem w kościele św. Kazimierza w Wilnie. Sprawował też funkcje rektora i doradcy prepozyta w tym kościele.

2 czerwca 1630 złożył profesję (ślubowanie) czterech ślubów zakonnych w kościele św. Kazimierza w Wilnie, po czym został superiorem (przełożonym) domu zakonnego w Bobrujsku w latach 1630–1633. Następnie pracował w Płocku (1633–1636) i (1637–1638) jako prefekt kolegium i kaznodzieja, w Warszawie jako kaznodzieja (1636–1637). Kolejne cztery lata (1638–1642) spędził w Łomży, będąc doradcą rektora, kaznodzieją i dyrektorem szkoły humanistycznej. W okresie od 1642–1646 przebywał w Pińsku i okolicach prowadząc rozwiniętą działalność duszpasterską, a w latach 1646–1652 ze względów zdrowotnych przebywał w Wilnie, przy kościele św. Kazimierza, głosząc kazania i prowadząc wykłady oraz misje. Wrócił ponownie na ziemię pińską, podejmując szeroko zakrojoną działalność misjonarską – znany jest jako Apostoł Pińszczyzny lub Apostoł Polesia.

Jezuita Jan Łukaszewicz SJ, który osobiście znał Andrzeja Bobolę, przekazał pewne cechy jego wyglądu, stwierdzając m.in.

Andrzej był średniego wzrostu, o zwartej muskularnej i silnej budowie ciała. Twarz miał okrągłą, pełną, policzki okraszone rumieńcem, przez jasną, przyprószoną siwizną, fryzurę, z lekka przeświecała łysina. Powagi dodawała twarzy siwiejąca, nisko strzyżona broda.

Biografowie jego życia twierdzą, że po męczeńskiej, heroicznej śmierci ukazywał się on w widzeniach wielu osobom, które to potwierdziły, m.in. 16 kwietnia 1702 ks. Marcinowi Godebskiemu SJ, rektorowi kolegium jezuickiego w Pińsku, a później ukazał się również zakrystianowi podpowiadając, aby szukano jego świątobliwego ciała, pochowanego w kościelnej krypcie. Potem w 1819 dominikaninowi o. Alojzemu Korzeniowskiemu OP w Wilnie, przepowiadając w wizji zmartwychwstanie Polski.

Męczeńska śmierć

W zamęcie konfliktów roznieconych przez powstanie Chmielnickiego dostał się we wsi Mohilno w ręce Kozaków, którzy 16 maja 1657 wpadli do Janowa Poleskiego z zamiarem mordowania Polaków. Kozacy traktowali go jako wroga politycznego z powodu nawracania ruskiej ludności prawosławnej na katolicyzm. Z pojmanego kapłana zdarto suknię kapłańską, na pół obnażonego zaprowadzono pod płot, przywiązano do słupa i zaczęto bić nahajami, z zamiarem, by wyrzekł się wiary. Następnie oprawcy ucięli świeże gałęzie wierzbowe, upletli z nich koronę na wzór Chrystusowej i włożyli ją na jego głowę oraz zaczęli go policzkować, aż wybili mu zęby. Potem wyrywali paznokcie i zdarli skórę z górnej części jego ręki. Odwiązali go i okręcili sznurem, a dwa jego końce przymocowali do siodeł. Bobola musiał biec za końmi, popędzany kłuciem lanc, a oprawcy dodatkowo torturowali go szablami, raniąc mu palce, nogę oraz przekłuwając oko.

Na koniec zawleczono go do rzeźni miejskiej, rozłożono na stole i zaczęto przypalać ogniem. Na miejscu tonsury wycięto mu ciało na głowie do kości, na plecach wycięto mu skórę w formie ornatu, rany posypano sieczką oraz odcięto mu nos, uszy i wargi. Kiedy z bólu i jęku wzywał imiona Jezusa i Maryi, w karku zrobiono otwór i wyrwano mu język oraz grubym szydłem rzeźniczym podziurawiono mu lewy bok. Potem jego ciało szarpane konwulsjami powieszono twarzą do dołu. Katusze i straszne tortury trwały około dwóch godzin, po których uderzeniem szabli w szyję dowódca oddziału zakończył około godziny 15 jego nieludzkie męczarnie, powodując śmierć.

Relikwie

Nieulegające rozkładowi zwłoki Boboli przez długie lata otaczane były czcią w kościele parafialnym w Połocku. W 1922 bolszewicy zabrali je jako „osobliwość” (z racji dobrego stanu mumifikacji) do Gmachu Higienicznego Wystawy Ludowego Komisariatu Zdrowia. 21 września 1923 dwaj przedstawiciele Papieskiej Komisji Ratowniczej, amerykańscy jezuici Edmund Walsh i Leonard Gallagher, w towarzystwie podsekretarza stanu Komisariatu Spraw Zagranicznych i trzech członków Czeka, udali się do budynku Higienicznej Wystawy Ludowego Komisariatu Zdrowia, gdzie na zapleczu wystawy w rupieciarni odnaleźli szczątki Andrzeja Boboli. Następnie ciało błogosławionego w specjalnym relikwiarzu umieszczono na statku „Cziczerin” w Odessie. Z Odessy statkiem relikwie popłynęły do Konstantynopola, wkrótce do Brindisi statkiem „Carnero”. Do Rzymu relikwie dotarły w dzień Wszystkich Świętych 1923.

8 czerwca 1938 ciało św. Andrzeja Boboli specjalnym pociągiem zostało uroczyście przetransportowane z Rzymu do Polski, a od 17 czerwca 1938 znajduje się w Warszawie. 13 maja 1989 złożono je w nowo wybudowanym Sanktuarium św. Andrzeja Boboli przy ul. Rakowieckiej 61.

Beatyfikacja i kanonizacja

O wyniesienie na ołtarze Andrzeja Boboli zabiegał o. Marcin Godebski SJ i Aleksander Wyhowski – biskup łucki. W 1712 generał jezuitów Michał Anioł Tamburini SJ wszczął starania o jego beatyfikację, a prokuratorem w procesie beatyfikacji mianowano profesora teologii ks. Jakuba Staszewskiego SJ.

W Janowie Poleskim, w 1717, w miejscu jego męczeństwa postawiono krzyż pamiątkowy, nieopodal którego w dniu 1 listopada 1723 na rynku doszło do dziwnego zjawiska ukazania się świetlanego krzyża. Proces beatyfikacyjny przeciągał się, a następnie uległ zwłoce z powodu kasaty zakonu jezuitów w 1773 i rozbiorów Polski. Do wznowienia procesu doszło w 1826, a nowym postulatorem został ks. Rajmund Brzozowski SJ. 24 czerwca 1853 papież Pius IX wydał uroczysty dekret zezwalający na beatyfikację męczennika, uznając cudowne uzdrowienia dzieci: Jana Chmielnickiego, Marianny Florkowskiej i Katarzyny Brzozowskiej przez wstawiennictwo Andrzeja Boboli. 30 października 1853 został on beatyfikowany w bazylice św. Piotra w Rzymie.

Następnie w procesie kanonizacyjnym papież Pius XI 16 marca 1937 uznał cudowne uzdrowienia Idy Henryki Turnau i zakonnicy ze Zgromadzenia Służebniczek NMP Niepokalanie Poczętej Alojzy Dobrzyńskiej ABMV za przyczyną bł. Andrzeja Boboli, a 17 kwietnia 1938, w święto Zmartwychwstania Pańskiego kanonizował go w Rzymie. 16 maja 1957 papież Pius XII promulgował encyklikę Invicti athletae Christi w trzechsetną rocznicę jego śmierci.

Upamiętnienie

W okresie II Rzeczypospolitej Andrzej Bobola został pośmiertnie odznaczony Krzyżem Niepodległości.

Przy sanktuarium św. Andrzeja Boboli 16 maja 2007 utworzono muzeum poświęcone jego pamięci. Sanktuarium św. Andrzeja znajduje się również w Strachocinie.

Od 16 maja 2002 św. Andrzej Bobola jest drugorzędnym patronem Polski. Jest również patronem m.in. archidiecezji warszawskiej i warmińskiej. W 1992 powstało Stowarzyszenie Krzewienia Kultu św. Andrzeja Boboli. Decyzją Kongregacji ds. Kultu Bożego i Dyscypliny Sakramentów święty od 21 września 1999 jest patronem miasta Czechowice-Dziedzice, a jego postać umieszczono na prawej części herbu tego miasta. 16 maja 2019 został ogłoszony patronem Złocieńca. Wielu ulicom w Polsce nadano jego imię, m.in. jednej z ulic w takich miejscowościach jak: Białystok, Bielsko-Biała, Czechowice-Dziedzice (aleja), Iława, Kraków, Lipowa, Piaseczno, Przemyśl, Pułtusk, Toruń, Warszawa, Wysokie Mazowieckie, Zabrze czy Zgierz. Ponadto wiele kaplic nosi jego imię, m.in. w takich miejscowościach jak: Brzyna, Dobratycze, Jasieniec Iłżecki Dolny, Jastrzębia Góra czy Zawoja-Wełcza.

Jego wspomnienie liturgiczne w Kościele katolickim wyznaczono na dzień 16 maja (dies natalis).

Świętemu poświęcono filmy dokumentalne:

1. Terrorysta od Pana Boga z 2000, w reżyserii Krzysztofa Żurowskiego;
2. Święty Andrzej Bobola (Widzialne i Niewidzialne);
3. Niezłomny Patron Polski. Święty Andrzej Bobola z 2015, w reżyserii Edyty Szostek i Agnieszki Pers.
4. Ponadto w 1940 planowano nakręcić film fabularny w reżyserii Romualda Gantkowskiego pt. Święty Andrzej Bobola z główną rolą Kazimierza Junoszy-Stępowskiego, ale z powodu wybuchu II wojny światowej nie doszło do jego realizacji.

Warto dodać, że Poczta Polska 16 maja 2020 wprowadziła do obiegu znaczek pocztowy z serii Patroni Polski o nominale 3,30 zł z jego wizerunkiem w nakładzie 150 000 sztuk, projektu Bożydara Grozdewa (wraz z kopertą FDC).