GD Alfred von Römer

GEDCOM Note

Герб: Ляский
Alfred Izydor Romer
Альфред Исидор Ромер (белор. Альфрэд Ізідор Ромер; 16 апреля 1832, Вильно - 24 января 1897, д. Королиново (совр. Поставский р-н, Витебской обл.) - белорусский, литовский и польский художник, скульптор, медальер, искусствовед и этнограф, участник Январского восстания в Варшаве в 1863 году.

Alfredas Romeris – gražaus inteligentiško veido, dailaus stoto, gabus muzikai ir dailei, galantiškas pašnekovas ir geidžiamas Vilniaus salonų svečias buvo tikras prieštaringiausių minčių ir poelgių kamuolys. To patriarchiško nuoseklumo, kuris matyti iš jo tėvo raštų, prigimtis ir laikmečio prieštaravimai jam nedavė. XIX a. pradžioje gimusiam Edvardui Romeriui bajoriškosios kultūros vertybės dar buvo išlaikiusios šiokią tokią hierarchiją, o Alfredui Romeriui jau žymiai sunkiau buvo bajorų luomui privalomus ir nekvestionuojamus idealus suderinti su naujos demokratėjančios kultūros reikalavimais, verčiančiais užmiršti (arba bent iš dalies užmiršti) kilmę ir ieškoti personalinių ypatybių: intelektualumo, išsilavinimo ir taip toliau. Alfredo Romerio asmuo tarsi atspindi tą situaciją, kada archaiškos feodalinės kultūros pagrindai jau suirę, o naujos demokratinės kultūros vertybės dar neįgavusios „organizuoto“ pavidalo. Toks ryškus buvo jo asmenybės prieštaringumas, bandymas suderinti nesuderinamus dalykus, du skirtingus egzistencijos tipus, būti savo likimo šeimininku ir kartu savo likimo tarnu, romantiku ir „pozityvistu“, bajoru ir dailininku, pardavinėjančiu savo paveikslus.“ (E. Aleksandravičius, XIX amžiaus profiliai, p. 205).

 	Būsimasis dailininkas gimė 1832 m. balandžio 16 d. (pagal Julijaus kalendorių – balandžio 4 d.) Vilniuje Edvardo Jono Romerio (1806–1878) ir Onos Bialozaraitės-Romerienės (1805–1834) šeimoje. 1834 m. nuo džiovos mirė jo motina, 1839 m. už anticarinę veiklą į Rusijos gilumą buvo ištremtas tėvas, tad jį nuo mažumės augino seneliai Rachelė de Raes-Romerienė (1783–1855) ir Mykolas Juozapas Romeris (1778–1853) – turtingas žemvaldys, Vilniaus gubernijos bajorų maršalas, garsios masonų ložės Uolusis lietuvis meistras. Gyveno kartu su jais Bokšto g. 10 Vilniuje ir Dembinos dvare Trakų apskrityje. Pradinį išsilavinimą įgijo namuose, 1844 m. privačiai mokėsi piešti pas dailininką Vincentą Dmachauską (1807–1862). 1845–1850 m. lankė Vilniaus bajorų institutą, kuriame dailės dalykus dėstė iškilusis Romantizmo epochos tapytojas Kanutas Ruseckas (1800–1860). Baigęs mokslus, 1850 m. vasarą išvyko pas tėvą į Vologdos guberniją. 1852 m. grįžo į Lietuvą, toliau lavino gabumus vadovaujamas dailininko Jono Zenkevičiaus (1825–1888). 1857 m. kartu su juo išvyko į dvejų metų kelionę po Europos meno centrus. Aplankė Dresdeną, Leipcigą, Berlyną, Kelną, Briuselį, Ostendę, Antverpeną, turėjo išsinuomojęs tapybos studijas Paryžiuje ir Romoje. 1859 m. grįžęs į Lietuvą, apsistojo tėvo jam užrašytame Kriaunų dvare (Rokiškio r.), ten ūkininkavo ir kūrė.

1863-ieji – sukrėtimų ir vertybių perkainojimo metai. Dailininkas buvo apkaltintas sukilėlių rėmimu, priklausymu slaptoms organizacijoms, rengusioms pasipriešinimą caro kariuomenei, žandarų ieškomų asmenų slėpimu ir kitais nusikaltimais, areštuotas ir 1864–1865 m. kalintas Dinaburgo (dabar – Daugpilis, Latvija) tvirtovėje, jo dvaras sekvestruotas. Šį tragišką, skausmingų patirčių kupiną laikotarpį menininkas kiek vėliau aprašė savo atsiminimuose (fragmentai 1912 m. publikuoti savaitraštyje Tygodnik illustrowany).

1869–1874 m. dailininkas gyveno užsienyje (Prancūzijoje, Šveicarijoje, Čekijoje, Vokietijoje). Kurį laiką Paryžiuje mokėsi tapybos pas garsų prancūzų portretistą Leoną Bonnat (1833–1922), o pas Antonį Oleszčinskį (1794–1879) – grafikos, nuo 1871 m. studijavo dailę Miuncheno dailės akademijoje. 1874 m. sugrįžo į Lietuvą, netrukus vedė Vandą Sulistrovskytę (1853–1944) ir su ja išvyko į povestuvinę kelionę į Florenciją ir Paryžių. 1875 m. vasarą Vilniuje gimė jų vienturtė duktė Elena. Nepraėjus nė metams A. Romeris su šeima apsigyveno žmonos dvare Karolinave (Baltarusija, Pastovių r.), kur, dukters žodžiais tariant, stengėsi „suderinti menininko pašaukimą ir kūrybą su agronomija, o keliautojo ir pasaulio piliečio įpročius – su archajiškais kaimynų dvarininkų papročiais“ (H. Romer-Ochenkowska, Litwa i Ruś, 1913, z. 7–9, p. 20). Šalia kūrybos, „agronomijos“ ir mandagumo vizitų pas kaimynus, dailininkas surasdavo laisvą valandėlę ir moksliniams tyrimams. Domėjosi Lietuvos istorija, etnografija, rinko tautodailės eksponatus, piešė ir tapė juos, užsiėmė heraldika ir genealogija. 1876 m. tapo Vilniaus dailės kūrinių nuolatinės parodos draugijos nariu-rėmėju. 1884–1894 m., norėdamas suteikti geresnį išsilavinimą dukteriai Elenai, gyveno Krokuvoje. Daug kūrė, spaudoje skelbė straipsnius apie dailę, Vilniaus meno mokyklą, Slucko juostas, Vilniaus bažnyčių freskas, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Nuo 1888 m. buvo Lenkijos mokslų akademijos Meno istorijos komisijos ir Krokuvos tapytojų ir skulptorių klubo narys. 1890–1891 m. Dailės mėgėjų draugijos Krokuvos direkcijos narys. 1893 m. grįžo į Lietuvą, 1895 m. dar kartą lankėsi Italijoje. 1897 m. sausio 24 d. mirė Karolinave. Palaidotas Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios Romerių koplyčioje.

A. Romeris buvo aktyvi, darbšti, universalių interesų asmenybė. Realistine maniera aliejumi, pastele, akvarele nutapė autoportretų, artimųjų ir žinomų žmonių portretų, liaudies tipų, peizažų, religinio turinio paveikslų Obelių, Kamojų, Pinsko bažnyčioms, italų, ispanų dailininkų paveikslų kopijų. Sukūrė daugybę karikatūrų, piešinių, vario raižinių, iliustravo savo paties straipsnius. Vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė fiksuoti tautinius kostiumus, piešti lietuviškus kryžius ir stogastulpius. Rūpinosi kultūros vertybių apsauga, restauravo Stanislovo Radvilos antkapinį paminklą Vilniaus bernardinų bažnyčioje. Sukūrė gipsinių ir iš bronzos nulietų medalionų, terakotinių biustų, krucifiksą Trakų bažnyčios Römerių koplyčiai, kurioje ir pats vėliau atgulė amžinojo poilsio.

Dailininko rašytinis ir kūrybinis palikimas karų ir socialinių neramumų metais išsibarstė po įvairias Lietuvos ir užsienio šalių atminties institucijas, privačius rinkinius. Nemaža jo giminių sukaupto palikimo dalis atsidūrė Lenkijos muziejuose ir Nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje. Šeimos dvare Karolinave dailininko žmonos Vandos ir dukters Elenos Römerytės-Ochenkovskos akylai saugotos vertybės prieš pat Antrąjį pasaulinį karą – 1935–1937 m. – perduotos tuometinei Valstybinei Vrublevskių bibliotekai, kurios kolekcijos dabar sudaro Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių branduolį. Pokariu A. Römerio paveikslus, skulptūras, kitas muzealijas iš Bibliotekos perėmė Lietuvos dailės ir Lietuvos nacionalinis muziejai. Bibliotekoje liko archyvalijos, daugybė piešinių ir eskizų, tačiau tik pastaraisiais dešimtmečiais juos pradėta intensyviau tyrinėti. Šioje srityje nemažai nuveikė istorikas Egidijus Aleksandravičius, dailėtyrininkai Vladas Drėma, Jolanta Širkaitė, Jolita Mulevičiūtė, Dalia Tarandaitė, Loreta Šilenkaitė, Vladas Gasiūnas ir kt.

• *************

Alfredas Izidorius Riomeris – dailininkas, visuomenės veikėjas, sukilimo dalyvis. Mokėsi Vilniaus bajorų institute, vėliau – Paryžiuje, Miunchene. Už dalyvavimą 1863 m. sukilime 3 metus kalintas Daugpilio tvirtovėje.

Aprašytas Eugenijus Romeris. Livonijos ir Lietuvos Romerių giminės istorija, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009, ISBN 9789955868194, p. 278.