Anicetas Kerpauskas

Gyveno Žemaičių Kalvarijoje, Telšių apskrityje, Plungės rajone. Tremtis 1941 – Ust Nemas, Ust Kulomo rajonas, Komija – 1950 UST Kulomas, Komija; ten mirė. (LGG, t. I)[ ]Anicetas Kerpauskas turėjo Žemaičių Kalvarijoje vaistinę. Jam buvo amputuotos abi kojos aukščiau kelių. 1941 m. birželio 14 d. sovietai ištrėmė jį, be abiejų kojų, su dviem mažamečiais vaikais ir naujagimiu į Komijos autonominę respubliką. Sovietams buvo pavojingas žmogus ir be kojų. (Dr. Aleksandras Kerpauskas)[ ]Anicetas Kerpauskas, baigęs Palangos progimnaziją, dirbo vaistinės mokiniu. 1914 m. Charkovo universitete jis gavo vaistininko padėjėjo diplomą. Prasidėjus karui, kaip medicinos specialistas, buvo mobilizuotas į carinę Rusijos armiją. Fronte buvo sužeistas, susirgo dėmėtąja šiltine, jam prasidėjo kojų gangrena ir buvo amputuotos abi kojos: dešinioji – iki kelio, kairioji – virš kelio. Išgijęs Anicetas sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Žemaičių Kalvarijoje. Mokytojavo pradžios mokykloje. Susitaupęs pinigų, kartu su pusbroliu, farmacininku Juozu Kerpausku, apie 1925 metus iš provizoriaus Jono Vėlavičiaus nusipirko 1922 m. įsteigtą vaistinę. Po kelerių metų nupirko pusbrolio dalį ir perkėlė vaistinę į nupirktą iš žydo Joselio namą. Šiame name vaistinė buvo iki 1984 metų. Nepaisydamas invalidumo, Anicetas buvo didelis Lietuvos patriotas.Nuo 1927 metų priklausė Šaulių sąjungai ir tautininkams. Nuo 1937 m. buvo Tautininkų valsčiaus komiteto sekretoriumi. 1932 m. Anicetas vedė pas jį dirbusią namų šeimininkę Marcelę Daračiūtę. Žemaičių Kalvarijoje nebuvo gydytojo, čia daktaravo felčeris Stakauskas. Vaistininkas pats gamindavo valerijonų ir kitų augalų tinktūras. Ligoniams, iškilus skubiam reikalui, vaistus parduodavo ir naktį. Neturtingiesiems vaistų duodavo nemokamai.Be vaistinės Anicetas turėjo dar 7 ha žemės. Jai apdirbti samdydavosi darbininkus. 1941m. birželio 14 d. Anicetą, jo žmoną Marcelę, 8 metų sūnų Alfredą ir 6 metų Tomą „kaip socialiai pavojingą“ šeimą ištrėmė į Komiją, nes Anicetas samdė darbo jėgą ir priklausė neva kontrrevoliucinei Šaulių sąjungai. Tremtyje vaistinėje dirbti neleido, kadangi Anicetas buvo „liaudies priešas“. Jį priėmė dirbti ligoninės raštinėje statistiku.Pablogėjus sveikatai, jis buvo atleistas iš darbo. Jokios pensijos jam nedavė, nes jis buvo“ liaudies priešas“, nors ir I grupės invalidas. 1957 m. Anicetas Kerpauskas mirė nuo senatvinio miokardito (taip parašyta mirties liudijime) („Lietuvos farmacija“, II)