GD Felicijonas Pijus Petkevičius, MD

Felicijonas was a doctor.

Felicijonas Pijus Petkevičius (rašytojos Petkevičaitės-Bitės senelis) buvo . Jis gimė 1789 metais.

Iš pateiktų jo prisiminimų akivaizdu, jog jam su šeima teko dažnai buvoti Vilniuje, šio miesto visuomeninis pulsas jam buvo gerai pažįstamas. F. P. Petkevičiui teko matyti 1802 m. į Vilnių atvykusį Rusijos carą Aleksandrą I, lydimą pulko gvardijos karininkų. Jaunystėje jis studijavo Vilniaus universitete.

F. Petkevičiaus pasakojimai apie bajoraičių studijų metus Vilniuje vaizdžiai reprezentavo tas patirtis, kurios būdingos šio socialinio sluoksnio jaunuomenei XIX a. pradžioje. Drauge su kitais studentais jis mėgo lankytis miesto puotose ir kitose pramogose, kurių aukštam luomui priklausiusios ponios ir panelės neįsivaizduodavo be studentų. Jis prisiminė ir nemaža drastiškų studentiškų pokštų, kuriuos jaunuoliai iškrėsdavo, kai aukštuomenės damos vengdavo į savo namuose keliamas puotas kviesti nepasiturinčius studentus – tada šiems talkindavo bendramoksliai, kilę iš garsiųjų krašto šeimų ir mokėdavę nulenkti galvas prieš mažaturčių gabius ir dorus vaikus. Toks nutikimas įvyko ir visų vilniečių mėgstamiausios Vilniaus puotos – Kaukių baliaus dieną:

miesto ponioms nutarus į savo šventinius salonus priimti tik atvykusius karietomis, šie pasisamdė vieną karietą, pro kurios dureles iš gatvės įlipdavo, o pro kitas išlipdavo atvykę studentai ir taip į linksmąją puotą pateko ištisa studentų virtinė.

F. P. Petkevičius buvo išsilavinęs žmogus. Tą liudijo ir jo laiškai, rašyti tvirta ir gražia rašysena – anot G. Petkevičaitės-Bitės – žmogaus, kuris daug savo gyvenime su plunksna bičiuliavosi. Kurį laiką tarnavo grafo Bialozoro dvarų prievaizdu. Yra pagrindo manyti, kad bajorų Petkevičių giminė buvo netekusi savo ankstesnių žemių valdų, greičiausiai dėl politinių ar kitų priežasčių. Tokioje padėtyje buvo atsidūrę gan daug Žemaitijos aukštesniojo socialinio sluoksnio žmonių – bajorų ir buvusių dvarininkų, nes nuo Petro I laikų Rusijos administracija konfiskuodavo politiškai priešiškų ir jai nelojalių asmenų nuosavybę, panaikindavo paveldėtą socialinį statusą, o po sukilimų vykdė žiaurias represijas prieš bajoriją, ypač jaunuomenę, kurios atstovus neretai paimdavo į rekrūtus ir išsiųsdavo į Sibiro ar Kaukazo karo batalionus.

F. Petkevičius vedė Justiną Janulytę (gimusi apie 1798), kuri buvo kilusi iš baudžiauninkų.
Kaip susiklostė ši situacija, atsakymo nerado ir pati G. Petkevičaitė-Bitė:

Kokiu būdu ir kodėl senelis, o lenkuojantis bajoras, buvo vedęs anais laikais valstietę lietuvę, niekuomet man nepaaiškėjo. Bobutė, man gimus, jau seniai buvo mirusi, o kiek sykių savo tėvelio dėl to klausiau, jis man atsakydavo visuomet neigiamai: ,,Nežinau”. Tik tiek težinau, kad motutė buvo visų apylinkės gyventojų gerbiama ir visos apylinkės ponios lankėsi pas ją ir ji pas jas.

Faktas, kad jaunoji bajoro F. Petkevičiaus žmona glaudžiai bendravo su apylinkių poniomis liudija, kad bajoriškoji visuomenė ją pagarbiai priėmė į savo tarpą. Šis faktas leidžia daryti prielaidą, kad J. Janulytė galėjo būti kilusi iš savo bajorystės statusą anksčiau praradusios šeimos – galbūt dėl istorinių ir politinių XVIII a. pab. – XIX a. pab. aplinkybių, nesutarimų su carine administracija ar pan. Tokią situaciją G. Petkevičaitė-Bitė vaizdžiai aprašė savo romane ,,Ad astra”, kurio pagrindinė herojė ir yra kilusi iš bajoriškos šeimos, už dalyvavimą 1863 m. sukilime ištremtos į Sibirą ir praradusios visą savo turtą bei bajoriškas privilegijas. Tokį siužetą rašytojos sąmonėje galėjo suponuoti ir girdėta giminės istorija, nors tikslaus patvirtinimo tam nėra.

XIX a. atvejų, kai tuokdavosi skirtingų socialinių sluoksnių atstovai, būta nemaža, tačiau pagarbos ir nuoširdžios bendrystės tiltai nusitiesdavo toli gražu ne visada. Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad Felicijono
ir Justinos Petkevičių šeima buvo laiminga, gražiai sutarė. Kurį laiką jie gyveno Rozalimo dvare. Vėliau iš dvarininko Bialozoro nusipirko nedidelį palivarką, esantį 30 km į šiaurės vakarus nuo Panevėžio tarp Smilgių ir Pušaloto. Šis palivarkas buvo pavadintas Puziniškiu. Už 12 km nuo jo buvo Rozalimas, kuriame veikė paštas, o už 19 km – geležinkelio stotis pavadinimu Laba, tad vieta gyventi buvo gan patogi to meto aplinkybėmis. Joniškėlis buvo už 20 km.

Dvaro pastatus sudarė medinis bajoriškas namas, dengtas šiaudais, kuriame buvo trys kambariai,
apačioje – virtuvė ir viralinė bei dar vienas kambarys viršuje. Namą supo didelis sodas. G. Petkevičaitė prisiminė, jog 1835 m. seneliai susidėję pinigus pirko ir miško plotą iš tų pačių Bialozorų - 105 dešimtinių vadinamosios gyvatynės, baisų liekną. F. P. Petkevičius šiame miške dirbo pats – uždegdavo krūmus, išdegindavo aikštelę ir toje dirvoje sėdavo. Kaimynai stebėjosi, kad tas nenaudingas plotas taip gerai buvo įdirbtas. Kitų liudininkų teigimu, ši žemė buvo pirkta iš dvarininkų Puzinų, todėl ir palivarkas imtas vadinti šiuo vardu. J. Jasaičio liudijimu, Petkevičiai turėję dvi baudžiauninkų šeimas, kurias Felicijonas paleidęs į laisvę prieš baudžiavos panaikinimą. Tai liudija jo demokratines nuostatas.

F. P. Petkevičiaus žmona buvo rūpestinga ir veikli, gebėjusi telkti apie save žmones. G. Petkevičaitė prisiminė, jog Senelės irgi mokėta rašyti.

Šioje šeimoje gimė ir augo sūnūs:

• Jonas Leonas (g. 1828 m.),
• Juozapas Vladislovas (Józef Wladyslaw Pietkiewicz, 1833–1852),
• Florijonas Felicijonas (Florian Felician Pietkiewitcz, 1838–1839),

dukros:

• Karolina-Eleonora,
• Regina.

Vaikai auklėti kilnumo dvasia, mokyti gerų manierų, gražaus elgesio. Karolina Eleonora ištekėjo už Bonifaco Jakubausko (1830–1906). Jų dukra Marija Magdalena Jakubauskaitė, rašytojos G. Petkevičaitės pusseserė, suaugusi ištekėjo už Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio (1852–1916), kuris buvo paskirtas Kryme, Alupkoje, telegrafo stoties viršininku. Ten ji ir mirė. Antroji Jono Leono Petkevičiaus sesuo Regina Petkevičiūtė buvo netekėjusi ir savo gyvenimą praleido brolio gydytojo namuose, talkindama jam visuose darbuose.

Senelių dvare Puziniškyje tvyrojo dvasinga, intelektuali, kupina pagarbos lietuviškoms tradicijoms atmosfera ir savitarpio supratimo dvasia. Močiutės J. Janulytės-Petkevičienės lietuviška savimonė daug lėmė, kad senelio ir tėvo namuose buvo vartojama lietuvių kalba. Ir ne tik kalbai ta kilmė pravėrė į mūsų šeimyną duris, bet ir visoms demokratybės idėjoms, – rašė G. Petkevičaitė, prisimindama savo vaikystę. Ji turėjo omenyje giminės puoselėtus pagarbius santykius su baudžiauninkais ir tarnautojais, ne to meto bajorams būdingą siekį didžiuotis savo kilme, bet visokeriopai plėsti humanistinės veiklos erdvę, – tai priešinga situacija nei ta, kurią teko vaikystėje ir paauglystėje išgyventi Žemaitei (tėvų priesakas didžiuotis savo kilme, neturėti jokio reikalo su mužikais). Močiutė Justina Petkevičienė mirė 1854 m., senelis Felicijonas Pijus Petkevičius – prasidėjus sukilimui 1863 m.

Šaltinis: I.Stepukonienė. Žurnalas Kultūra, Draugo šeštadieninis priedas 2023-04-01.