Janina Marija Pleškūnienė

Vilkaviškis: Janina Marija Mačiokaitė Pleškūnienė - tapytoja.

Mokėsi Kybartų miesto pradinėje mokykloje, Kybartų gimnazijoje ir Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1939 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją ir mokytojavo Žemaitijoje. 1942 m. įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Tapybos ją mokė profesoriai Antanas Gudaitis ir Viktoras Vizgirda, piešimo – prof. Juozas Mikėnas ir Petras Aleksandravičius. Vokiečių okupacijos metais dalyvavo kun. Alfonso Lipniūno vadovaujamoje ateitininkų organizacijoje. 1949 m. baigusi dailės studijas, dėstė tapybą, kompoziciją, piešimą Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje, Stepo Žuko dailės technikume, o 1979 m. – Vilniaus J. Vienožinskio meno mokykloje. Dirbo aliejinės tapybos srityje, pastele, akvarele tapė portretus, peizažus, natiurmortus, kompozicijas.

Surengė persionalinių parodų Vilniuje, Kaune, kituose respublikos miestuose, dalyvavo teminėse respublikinėse parodose. Dailininkės kūryba remiasi pastoviomis, turinčiomis gilias šaknis lietuvių realistinės tapybos tradicijomis ir tęsė A.Petrulio, M.Cvirkienės poetinę-lyrinę lietuvių tapybos liniją. Dailininkė sukūrė per pusantro šimto paveikslų. Portretuose dailininkė liko ištikima savo koncepcijai – iškylančiam vidiniam žmogaus grožiui, intelektui. Įsimintini J. Pleškūnienės nutapytų artimųjų, žymių visuomenes veikėjų, menininkų, Katalikų bažnyčios atstovų portretai (solisto A. Pleškūno, gydytojos E. Kriščiūnienės, dirigento J.Aleksos, kunigo A. Lipniūno, Monsinjoro K.Vasiliausko ir kt. portretai). Dažname J. Pleškūnienės peizaže ryškus sakralinis motyvas („Anykščių miestelis”, „Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia”). Detaliuose urbanistiniuose kūriniuose – Vilniaus ir Kauno panoramos, miestų, kuriuose išsiskleidė kūrėjos bei pedagogės talentai. Dailininkė tapė iki pat mirties – „Natiurmortas”, „Palangos bažnyčios vargonininkas E. Jucevičius”, „Inžinierius A. Stankevičius” – darbai sukurti arba baigti 2010 metais. Janina Marija Pleškūnienė mirė 2010 m. balandžio 7 dieną, eidama devyniasdešimtuosius gyvenimo metus. Jos darbų yra įsigijusios Lietuvos bažnyčios, Genocido aukų, Lietuvos dailės, Kauno M.K.Čiurlionio dailės muziejai, Lietuvos dailės fondas. Nemažai darbų turi privatūs asmenys, gyvenantys Lietuvoje, Lenkijoje, Kanadoje, JAV, Izraelyje, Vokietijoje.

Dramatiškų įvykių liudininkė
J. M. Mačiokaitė-Pleškūnienė gimė 1920 m. rugsėjo 23 d. Kybartų geležinkelininkų šeimoje. Mokėsi Kybartų gimnazijoje, 1939 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją. 1942–1949 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje: tapybos mokėsi pas prof. A. Gudaitį ir V. Vizgirdą, piešimo – pas prof. J. Mikėną ir P. Aleksandravičių. Baigusi studijas dėstė tapybą, kompoziciją, piešimą Kauno J. Naujalio meno mokykloje ir Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, nuo 1979 m. – Vilniaus J. Vienožinskio meno mokykloje.

Dailininkės mama Uršulė Albaitytė-Mačiokienė ir tėvas Silvestras Mačiokas kilę nuo Trilaukio. Garsusis Kybartų felčeris Vincas Mačiokas – dailininkės dėdė. Sūnus yra kruopščiai išsaugojęs gausybę mamos brangintų nuotraukų, kuriose ji užfiksuota tarp 1920-ųjų gimimo amžininkių kybartiečių Valės Kinkaitės, Leopoldos Švipienės (iš Kurpikų k.), Elės Rydelytės, dabar gyvenančios Nju Džersyje ir visad žinančios, kuris JAV lietuvis kaip laikosi, todėl vadinamos „visuotine enciklopedija“. Iš archyvinių nuotraukų žvelgia jaunosios prieškario kybartietės Angelė Skladaitytė (pasak A. Pleškūno, mama ją yra nutapiusi), Mikalina Červinskaitė-Narūnienė – violončelininkės Silvijos Narūnaitės-Sondeckienės, M. Rostropovičiaus mokinės, motina, Onutė Burbaitė, Staugaitytė, Krulevskaitė, Ardickaitė... Tarp merginų puikuojasi jų mokytoja Elena Papikaitė, kunigas Karaška, Nastė Vilkaitė-Petrauskienė, Beilė Mirbachaitė, kurią dailininkė po daugybės išsiskyrimo metų kartą netikėtai susitiko Palangoje. Pasirodo, Beilė su mama, per karą pasitraukusios į kaimą, skaromis apsimuturiavusios ir vaizduodamos „niemkutes“, išvengė tragiškos žydų lemties. Pasak A. Pleškūno, mama visad sūnui kartodavo, kiek daug jos jaunystės draugių išsigelbėjo: žmonės priglausdavo žydaites – būta Kybartuose teisuolių...

Santaka
„Šaknų“ pradžia

Per Pirmąjį pasaulinį karą, žmones suvarius į kluoną prie Virbalgirio, netoli Vaišvilų, trenkęs galingas sviedinys užmušė Uršulės tėvus Albaičius. Būsimosios dailininkės motinai ta patirtis giliai į širdį sėdo. Vėliau Uršulė ištekėjo, ėmė lauktis, bet daktarai įspėjo dėl sunkaus gimdymo, nes turėjo gimti dvynukai. Kadangi Silvestras Mačiokas buvo geležinkelininkas, kelias jam nebrangus, tai išvežė žmoną į Kauną gimdyti. Viena iš gimusių dvynukių mirė, o kita buvo parsivežta į namus Kybartuose, A. Smetonos g. 17 (dabar J. Basanavičiaus g.). Šiai mergaitei „laumės lėmė“ tapti garsia dailininke. Gabumai dailei pastebėti dar Kybartų progimnazijoje, kai per piešimo pamoką Janina Marija labai gerai nupiešė prezidento A. Smetonos portretą. Kadangi tais laikais žiūrėta, kad vaikas gerą specialybę turėtų, tai ir Mačiokaitė, išvažiavusi į Šiaulius, įstojo į mokytojų seminariją.

„Janyte, grįžk į Kybartus...“
1939 m. baigusi mokslus Janina Marija mokytojavo Žemaitijoje. Mama laiškuose vis kviesdavo dukrą: „Janyte, grįžk, Janyte, grįžk – jau ant dangaus rašo...“ (suprask, skraido zuja lėktuvai). Mokslo metus užbaigusi mergina susipakavo savo mantą (309 kg). Šią palikusi geležinkelio stotyje grįžo dar namo, o kitą rytą ją, pripuolusią prie lango, jau truktelėjo už skverno kulka: iškart suprato, kad prasidėjo karas. Visur eilės, sumaištis... Jos turtas – radijo aparatas „Blaupunkt“, dviratis, dar šis tas – liko Tryškių geležinkelio stotyje (greičiausiai buvo subombarduota), o ji pati atskubėjo į Kybartus.

Frontui nuslinkus, mergina prisiminė ir savo dailės sugebėjimus. Beje, Janina Marija pasižymėjo ir plataus diapazono balsu, giedojo bažnyčios chore. Ji nuolat minėdavo kunigą Vincą Arnastauską, kuris 1930–1940 m. Kybartuose dėstė muziką ir vadovavo moksleivių bei suaugusiųjų chorams, o 1938 m. dainų šventei Klaipėdoje buvo parengęs Kybartų šaulių 70 dalyvių chorą. Vėliau jis tapo garsiu Lietuvos chorvedžiu, pirmųjų pokario muzikos vadovėlių autoriumi. Tačiau nutarusi, kad dailė – konkretesnis dalykas, jaunoji kybartietė 1942 m. įstojo į Lietuvos dailės akademiją.

Netapė kolūkinių vaizdų ir ideologų portretų

Dukra į Vilnių iš Kybartų išsivežė ir mamą, o ši puikiai sostinėje prigijo: turėjo daržų, vertėsi kaip siuvėja ir šiaip žmonių buvo mėgstama už švelnų būdą. Janina Marija kietu valingu charakteriu daugiau panėšėjo į tėvą, jos brandai įtakos turėjo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios kunigo prof. A. Lipniūno ugningi pamokslai, per kuriuos, artėjant frontui, jis ragindavęs Lietuvos jaunimą neiti nei į frontą, nei į reicho darbus. J. M. Mačiokaitė kaip ateitininkė darbavosi prie Aušros vartų įsteigtame fonde nukentėjusiesiems nuo karo šelpti.

J. M. Mačiokaitė-Pleškūnienė tapė aliejiniais dažais, pastele, akvarele: kūrė peizažus, portretus, natiurmortus ir kompozicijas. Kaip pedagogė, ji buvusi reikli, pergyveno keletą santvarkų ir ideologijų, bet joms nepasidavė. Menotyrininkai išskiria daugelyje parodų eksponuotą, meistriškumu pasižymintį aktorės Eugenijos Pleškytės, įtikinamus dvasininkų – Vilniaus krašto šviesuolio A. Lipniūno, Vilniaus arkivyskupo metropolito Julijono Steponavičiaus, Vilniaus vyskupo Juozo Tunaičio, kardinolo, Vilniaus arkivyskupo metropolito Audrio Juozo Bačkio – portretus. Dailininkės darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos dailės fondas, Genocido aukų muziejus, šalies bažnyčios ir privatūs asmenys Lietuvoje, Lenkijoje, Kanadoje, JAV, Vokietijoje.
Motinos globėjas – sūnus
1987 metais likusi našle (jos vyras – skulptorius Vladas Pleškūnas), visą savo meilę ir dėmesį moteris sutelkė į sūnų ir kūrybą. Nuo vaikystės mėgusi keliones, 89 metų sulaukusi dailininkė baidarėje vis „paškicuodama“ (darydama eskizus) nuplaukė su sūnumi į Latviją ir atgal.

Sūnus visą gyvenimą motina nuoširdžiai rūpinosi. Baigęs J. Naujalio muzikos mokyklą, Lietuvos muzikos akademiją, nuo 1978 m. jis yra Lietuvos operos ir baleto teatro altininkas. Bažnyčiose groja nuo 1980 m. Savo iniciatyva yra įrašęs ir išleidęs 3 personalines kompaktines plokšteles, aranžuoja bei komponuoja kūrinius altui.

Antras po Kauno
Pasak Andriaus Pleškūno, mama Vilniuje po Atgimimo stebėdamasi lygino skirtingų tautų sugyvenimo ypatumus su savo jaunystės Kybartais, sakydama: „Kas čia tam Vilniuj dedasi? Kažkoks anomalinis dalykas... Ten pas mus visokių gyveno: ir vokietukų, ir žydukų, ir rusų, bet iš skirtingų mokyklų suėję kaip mes visi gražiai sugyvenom!“

Sūnus su užsidegimu pasakoja apie motinos vaikystės miestą, kuriame vyravusi dvasingumo atmosfera jungėsi su aukščiausia kultūra. Mama su močiute girdavosi mačiusios ir girdėjusios daugybę didžių asmenybių, vis prisimindavo kartą sėdint svečiuose įstrigusį epizodą, kai A. Smetonos gatve pralėkė ką tik iš Paryžiaus grįžęs jaunas poetas ir vertėjas Juozas Tysliava, pasirėdęs galifė... Pritrenkiantis vaizdelis! Kybartai turėjo gražią tradiciją – kviestis į Lietuvą iš užsienio parvykstančius, pro Kybartus pravažiuojančius tautiečius dainininkus, poetus, rašytojus, kad jie geležinkelio stotyje arba „Gulbės“ salėje surengtų miestiečiams koncertą ar literatūros vakarą. Todėl mieste tada ir virė labai gražus kultūrinis gyvenimas.

Pasak A. Pleškūno, J. M. Mačiokaitė-Pleškūnienė ir jos draugės amžininkės, išsibarsčiusios po platųjį pasaulį, susitikusios vis kartodavo, kad Kybartai prieškariu pagal kultūrą buvo pelnę antro miesto po Kauno vardą.

Violeta MICKEVIČIŪTĖ