Juozas Papečkys

Juozas Papečkys - Lietuvos teisininkas, valstybės ir karinis veikėjas, pulkininkas leitenantas, XIII vyriausybės krašto apsaugos ministras (1926 06 15–1926 12 17).

Biografija

Gimė 1890 01 01 Puskepurių k., Šunskų vlsč., Marijampolės apskr. vidutinių ūkininkų (tėvai turėjo 18 ha žemės) šeimoje. Buvo vyriausias vaikas Miko Papečkio 11 vaikų šeimoje. Lietuvis, katalikas. Vedęs, žmona Teklė (buv. Vaitiekaitytė, g. 1893, mirė 1952) Papečkienė, dukros: Daina Ona (g. 1924), Jūra Marija (1925–1998). Sušaudytas 1942 11 04 Sverdlovske (SSRS, dab. Rusija). Palaidojimo vieta nežinoma.

Būdamas penkiolikos metų J. Papečkys už tai, kad atsisakė būti kunigu, užsitraukė tėvo nemalonę ir buvo išvarytas iš namų. Teko savarankiškai rūpintis savimi. Toliau tęsė mokslus Marijampolės g-joje, kur dalyvavo visuomeniniame ir kultūriniame darbe, platino lietuviškus carinės Rusijos uždraustus leidinius, skleidė atsišaukimus ir proklamacijas į visuomenę, kaimo jaunimui organizavo paskaitas ir vakarėlius, spektaklius.

1908 m. ėmė bendradarbiauti respublikinėje periodinėje spaudoje („Vilniaus žinios“, Lietuvos ūkininkas“) bei g-jos slaptame laikraštyje „Mokinių draugas“. Dėl šio leidinio kartu su grupe bendradarbių Rusijos valdžios buvo suimtas. Teismo sprendimu šešis mėnesius kalėjo Kalvarijos kalėjime, pašalintas iš g-jos. Tik Dūmos nario Andriaus Bulotos dėka buvo išteisintas ir sugrąžintas į g-ją. 1910 m. baigė Marijampolės g-ją ir įstojo į Maskvos u-to Teisės f-tą. Studijas (jų metu už studentų riaušes dvi savaites praleido kalėjime) baigė 1914 m. ir įgijo teisininko specialybę. Studijų metais dirbo Maskvos lietuvių studentų d-jos valdyboje.

1911–1912 m. dalyvavo moksleivių žurnalo „Aušrinė“ redakcijos kolegijoje ir redagavo grožinės literatūros skyrių. 1915 m. pradėjo eiti Draugijos aukštųjų Maskvos m-klų moksleiviams šelpti pirmininko pareigas, 1916 m. – Maskvos lietuvių tremtinių k-to teisinis patarėjas. 1916 m. buvo paimtas į rusų kariuomenę eiliniu kareiviu į 57 Tverės pėstininkų pulką. Iš čia vėliau buvo komandiruotas į Maskvos Aleksejaus karo m-klą. 1917 05 pakeltas į praporščikus, tęsė tarnybą 85 pėstininkų pulke, kur kaip jaunasis karininkas ištarnavo mokomojoje komandoje ligi 1917 10. Negalėdamas grįžti į Lietuvą, 1918–1919 m. kurį laiką gyveno Šiaurės Kaukaze, ten rūpinosi lietuvių tremtinių reikalais. Vėliau buvo mobilizuotas į Denikino kariuomenę, kovojusią prieš Raudonąją armiją.

1919 m. pab., nugalėdamas įvairiausias sunkenybes, grįžo į Lietuvą per Balkanus, Rumuniją ir Lenkiją, parsiveždamas su savim apie 40 tremtinių. 1919 10 mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Ėmė dirbti Armijos teisme, kur užėmė Valstybės gynėjo padėjėjo vietą. Būdamas teisme greit pasižymėjo, dalyvaudamas ypačiai svarbiuose procesuose kaip kaltintojas, o labiausiai pasireiškė ir pasižymėjo istorinėje byloje dėl Lenkų karinės org-jos (Polska Organizacja Wojskowa, POW) pučo Lietuvoje 1919 m., kurio tikslas – įjungti Lietuvą į Lenkijos sudėtį (už šios bylos vedimą buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus karo ordinu).

1921 06 buvo paskirtas Krašto apsaugos ministerijos juriskonsultu. 1922 02 20 paskirtas krašto apsaugos ministro Balio Sližio padėjėju. Išvertęs Rusijos karų įstatymų rinkinio XII knygą ir ją papildęs Lietuvos vyriausybės išleistais įstatymais, 1922 m. išleido „Karo baudžiamąjį statutą“. 1924 01 01–1925 10 01 – KAM Ūkio ir finansų valdybos viršininkas, nuo 1926 m. vėl Krašto apsaugos ministerijos juriskonsultas; kovo mėn. pakeltas į pulkininkus leitenantus. Po 1926 05 įvykusių rinkimų į III Seimą, po kurių valdančiąją daugumą suformavus valstiečiams liaudininkams, socialdemokratams ir tautinėms mažumoms, M. Sleževičiaus sudarytoje vyriausybėje, nors ir buvo nepartinis, tačiau prijaučiantis valstiečiams liaudininkams, buvo pakviestas užimti krašto apsaugos ministro pareigas. J. Papečkiui einant šias pareigas visuomenėje daug ginčų sukėlė valdžios siekis iš pagrindų modernizuoti Lietuvos kariuomenę. Lietuva, bijodama galimos Lenkijos agresijos, kairiosioms partijoms laimėjus rinkimus, susirūpino kariuomenės būkle. Naujasis kariuomenės Generalinio štabo viršininkas Kazys Škirpa 07 27 raporte krašto apsaugos ministrui J. Papečkiui apie kariuomenės esamą padėtį padarė tokias išvadas:

1. Krašto gyvenimo srityje visai mažai kas nuveikta. Gynybai skiriami pinigai nepateisinamai eikvojami. Ginkluotųjų pajėgų org-ja ir krašto
gynimas prasti ir valstybės sienos neapsaugotos.
2. Ankstesnė vadovybė nebuvo parengusi jokio valstybės gynimo plano. Toks planas nebuvo perduotas ir jo niekur nerasta.
3. Pagal dabartinę politinę padėtį labiausiai tikėtinas ir pavojingiausias
būtų karas su Lenkija. Lenkija, neskelbdama mobilizacijos ir nepasitelkdama papildomų jėgų, naudodama vien Vilniaus ir Gardino rajone dislokuotą kariuomenę, gali pulti Lietuvą ir pasiekti nors dalinį
laimėjimą.

Tokia padėtis vertė naują koalicinę kairiųjų valdžią susirūpinti kritiška padėtimi kariuomenėje ir ją iš pagrindų pertvarkyti. Siekdamas pakelti Lietuvos kariuomenės kovingumą ir sustiprinti valstybės saugumą, K. Škirpos vadovaujamas Vyriausiasis kariuomenės štabas pasiūlė:

a) prie demarkacinės linijos sukurti stiprią ginkluotą pajėgą, kuri per
užpuolimą dengtų sieną ir atmuštų pirmąsias priešo atakas;
b) sumažinti karinę biurokratiją – nuo trijų divizijų pereiti prie dviejų,
atitinkamai sumažinti štabų, ūkio ir pagalbinių dalių,
c) paskelbus mobilizaciją, formuoti keturias visos sudėties divizijas. Mobilizaciją decentralizuoti ir teritoriniu principu įvykdyti per 3–4 dienas;
d) atsiradus biudžete lėšų, kariuomenę plėsti iki 6 divizijų, didinti jos
ginkluotę ir ruošti piliečius partizaniniam karui;
e) nedideliems kariniams poreikiams tenkinti Žemaitijoje įkurti metalo
pramonės centrą.
Papečkys Juozas

M. Sleževičiaus vyriausybė bei Prezidentas K. Grinius pritarė tokiems K. Škirpos siūlymams. Iš pateiktų pasiūlymų matyti, kad Lietuvos kariuomenės laukė dideli pertvarkymai, iš kurių pagrindinis – karinės biurokratijos mažinimas. Tai reiškė, kad kai kurie karininkai iš tarnybos bus atleisti ir priverstinai gaus pasitraukti į atsargą. Pradėtus pertvarkymus 1926 09 19 spaudoje plačiau nušvietė krašto apsaugos ministras plk. ltn. J. Papečkys. Ministras paneigė gandus apie mažinamą kariuomenės skaičių ir nurodė, kad kariuomenės pajėgos nesilpninamos, o sustiprinamos. Gana nuodugniai pristatė vykdomus pertvarkymus. Pasak J. Papečkio, vykdant kariuomenės reorganizaciją, visas generalinis štabas turėjo sumažėti beveik 30 proc., tiekimų valdybos įstaigų personalas – apie 35 proc. Krašto apsaugos ministras nurodė motyvus, dėl kurių buvo nutarta taip elgtis:

a) Taupumo reikalas – nes kariuomenei aptarnauti, aparatams ir štabams išlaikyti pastaruoju laiku buvo leidžiama daugiau lėšų, negu
rikiuotės kariuomenei laikyti, kadangi kariuomenės centro įstaigos
buvo per didelės, atsižvelgiant į rikiuotės kareivių skaičių.
b) Aukštų vietų, duodančių jas užimantiems asmenims generolų ir pulkininkų teises, buvo per daug

Lietuvos kariuomenė pradėta reorganizuoti, iš biudžeto negaunant papildomų lėšų. J. Papečkys nurodė, kad „kariuomenės pertvarkymas, einant naujais etatais, atliktas neišeinant iš šių metų biudžeto leistų kreditų, ko dėlei ir ateinantiems metams sąmatoje kariuomenės išlaikymui nebus reikalaujama daugiau lėšų, negu šiemet.“ Valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų skirtingas požiūris į kariuomenę liaudininkai siekė stiprinti kariuomenę, o socialdemokratai siūlė jau 1927 m. perpus ją sumažinti), karininkų atleidinėjimai iš tarnybos, nuolatinė opozicijos kritika („kariuomenė nesustiprėjo, bet buvo labai politizuota“) valdžios pertvarkymus pavertė perniek. Be to, karininkų atleidinėjimas, išpūstos opozicijos kalbos apie tariamą kariuomenės mažinimą tapo viena iš pagrindinių 1926 12 17 valstybės perversmo priežasčių, kuriame atleistiems karininkams Vincui Grigaliūnui-Glovackiui ir Povilui Plechavičiui teko vadovaujantis vaidmuo. Įvykus valstybės perversmui, kuriam nebuvo pasipriešinta, J. Papečkys keletą dienų areštuotas ir kartu su kitais M. Sleževičiaus vyriausybės ministrais buvo priverstas palikti krašto apsaugos ministro postą.

Pasitraukęs iš ministro pareigų, 1927 02 16 paties prašymu išleistas į teismo karininkų atsargą. 1927–1928 m. vertėsi advokato praktika. 1929–1940 m. dirbo Valstybės Taryboje (1938–1940 m. – pirmininko pavaduotojas), kuri pagrindinį dėmesį skyrė įstatymų projektų rengimui. Aktyviai prisidėjo prie LŠS įsteigimo, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, buvo Vilniui vaduoti s-gos centro valdybos vicepirmininkas, Karo mokslo d-jos narys.

Už gerai atliktą darbą gavo keletą apdovanojimų: Čekoslovakijos Baltojo liūto 3-iojo laipsnio ordiną su kardais (1926 m.), DLK Gedimino 3-iojo laipsnio ordiną (1928 m.), kaip Valstybės Tarybos narys apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu (1938 m.).

SSRS okupacijos pradžioje 1940 09 01 kaip žinomas teisininkas paskirtas Lietuvos SSR teisingumo liaudies komisariato skyriaus konsultantu. 1941 01 17 atleistas iš užimamų pareigų dėl „kadrų pertvarkymo”. 1941 06 14 visa šeima Kaune sovietinių saugumo pareigų suimta ir ištremta į SSRS gilumą. Atskirtas nuo šeimos, nuvežtas į Gario lagerį prie Obės. 1942 11 04 sušaudytas Sverdlovske. Kaip nurodyta sovietų saugumo sudarytoje baudžiamojoje byloje, J. Papečkys kaltinamas tuo, „kad nuo 1919 iki 1921 m. dirbo karinėj žinyboj, o po to karinio prokuroro padėjėju ir 1926 m. buvo Lietuvos Vyriausybės sudėtyje, Lietuvos karo ministru nuo 1929 m. iki sovietų valdžios paskelbimo”. Be to, J. Papečkys ir grupė buvusių nepriklausomos Lietuvos veikėjų lageryje buvo areštuoti už priklausymą pogrindinei org-jai „Lietuvių gelbėjimo komitetas”, kurio neva pagrindinis tikslas ir uždavinys – „artinantis vokiečių kariuomenei prie Uralo, organizuoti lageryje sukilimą ir nužudyti lagerio karinę apsaugą, atimti ginklus ir maistą, išvaduoti iš lagerio suimtuosius ir su ginklu rankose pereiti į vokiečių kariuomenės pusę, suteikti jiems paramą kovoje prieš Sovietų Sąjungą”. Kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltę pripažino kiti kaltinamieji, kurie taip pat neišvengė sušaudymo. Remiantis tuo, buvęs Lietuvos krašto apsaugos ministras nuteistas mirties bausme.

Žmona su dukromis ištremta į Bijsko r. Altajaus kraštą, vėliau – į Mostachą, Bykovo Bulūno r. Jakutijoje, dar vėliau – į Jakutską. J. Papečkio žmona ten ir mirė, o dukroms pavyko sugrįžti į Lietuvą.