Leonas Čerškus

Lietuvos Respublikos kariuomenės savanoris. Politinis kalinys.

"Neseniai „Drauge” baigti spausdinti ilga serija ėję Leono Čerškaus „Lietuvos kario atsiminimai”, išsiskiriantys iš kitų memuarų tiek savo aprašomų išgyvenimų įvairumu, jų turiniu, tiek aprašomo laiko tąsa.

Atsiminimai prasideda jaunuolio darbu Kaune, mašinų remonto dirbtuvėje, netoli kurios esančioje karčiamoje („Specifkoje”) būsimasis tarybinės Lietuvos prez. Justas Paleckis pradėjo savo pragaištingą Lietuvos nepriklausomybės griovimo darbą kaip sovietų apmokamas darbininkų agitatorius už „tarybinę darbininkų valdžią”. Prisiminimai tęsiasi L. Čerškui savanoriu įstojus į Lietuvos kariuomenę ir vėliau kariuomenę prijungus prie Raudonosios armijos. Seka vokiečių-sovietų karo pradžia, chaotiškas sovietų bėgimas į rytus ir Červenės žudynės. Skaitytojai gali pastebėti gerą autoriaus susigaudymą įvairiai besikeičiančiose aplinkybėse ir jo nepaprastai gerą atmintį. Vokiečių okupacijos metu, tarnaujant lietuviškuose daliniuose, aprašomas jo sutiktos ukrainietės sukrečiantis pasakojimas apie Stalino įvykdytą ukrainiečių tautos „nubaudimą” – jos marinimą badu.

Man asmeniškai didelį įspūdį paliko L. Čerškaus aprašomas Rusijos valdininkų, t. y. tardytojų ir prižiūrėtojų elgesys, kuris jo knygoje yra ryškiau pavaizduotas negu kitų kalinių ir tremtinių prisiminimuose. Be abejo, aprašant rusų valdininkų elgesį, autoriui daug padėjo jo rusų kalbos mokėjimas. Jo aprašomų valdininkų elgesys įvairiais atvejais primena XIX amžiaus rusų rašytojų pastangas tinkamai aprašyti „rusišką dūšią”. Savo atsiminimuose L. Čerškus aprašė tai, ko nė vienas rusų rašytojas, apart Aleksandr Solženycin, nepavaizdavo.

L. Čerškaus atsiminimų išleidimas atskira knyga yra daugiau negu būtinas. Tai yra ne tik tautos garbės, bet ir pareigos reikalas. Knyga būtų vaizdingas lietuvių tautos kančių aprašymas nuo sovietinio „išvadavimo” pradžios ligi „brandaus socializmo” sugriuvimo 50 metų vėliau.

Kaip žinios iš Lietuvos teigia, L. Čerškaus atsiminimai sukėlė buvusių „Stalino saulės” vežėjų palikuonių pyktį. Nereikia pamiršti, kad buvę sovietų kolaborantai, turėdami daugiau pinigų (jų pensijos yra taip pat žymiai didesnės) ir įtakos už tremtinius, stengiasi praeitį nušviesti pagal savo norus ir, aišku, pateisinti savo elgesį. Jie teisme iškėlė L. Čerškui bylą už šmeižtą. Bylos sprendimas, esant Lietuvoje teisinei netvarkai, yra nenuspėjamas. Tiesa visuomet yra nemaloni tiems, kurie turi ką nors paslėpti, ką Lietuvoje bando daryti buvę kolaborantai. Kaip jidiš posakis sako, „Jeder Schawants wants to be a Mensch” (kiekvienas niekšas nori, kad su juo būtų elgiamasi padoriai).

Susiduriant su amerikiečių visuomenės nariais į akis krinta jų mažas žinojimas apie Baltijos šalių ir jų gyventojų patirtas kančias sovietinės okupacijos metu. Amerikos knygų rinkoje vyrauja tik kelių tautų literatūra: žydų, airių ir anglų, o knygos, aprašančios kitų tautų žmonių išgyvenimus, yra nustumiamos į šalį. Prisipažinkime, kad būdami Amerikoje mes labai mažai, beveik nieko nesame paskelbę JAV knygų rinkoje apie savo tautos skaudžią praeitį svetimųjų okupacijų metais. Apart Armonienės „Leave Your Tears in Moscow”, kitos į anglų kalba verstos knygos buvo išleistos lietuviškų leidyklų ir kaip tokios iš viso nepateko į amerikiečių leidyklų platinimo tinklus, nebuvo platinamos angliškai skaitančioje visuomenėje." http://www.draugas.org/05-18-10tamkutonis.html

Lietuvos Respublikos kariuomenės savanoris. Politinis kalinys.

"Neseniai „Drauge” baigti spausdinti ilga serija ėję Leono Čerškaus „Lietuvos kario atsiminimai”, išsiskiriantys iš kitų memuarų tiek savo aprašomų išgyvenimų įvairumu, jų turiniu, tiek aprašomo laiko tąsa.

Atsiminimai prasideda jaunuolio darbu Kaune, mašinų remonto dirbtuvėje, netoli kurios esančioje karčiamoje („Specifkoje”) būsimasis tarybinės Lietuvos prez. Justas Paleckis pradėjo savo pragaištingą Lietuvos nepriklausomybės griovimo darbą kaip sovietų apmokamas darbininkų agitatorius už „tarybinę darbininkų valdžią”. Prisiminimai tęsiasi L. Čerškui savanoriu įstojus į Lietuvos kariuomenę ir vėliau kariuomenę prijungus prie Raudonosios armijos. Seka vokiečių-sovietų karo pradžia, chaotiškas sovietų bėgimas į rytus ir Červenės žudynės. Skaitytojai gali pastebėti gerą autoriaus susigaudymą įvairiai besikeičiančiose aplinkybėse ir jo nepaprastai gerą atmintį. Vokiečių okupacijos metu, tarnaujant lietuviškuose daliniuose, aprašomas jo sutiktos ukrainietės sukrečiantis pasakojimas apie Stalino įvykdytą ukrainiečių tautos „nubaudimą” – jos marinimą badu.

Man asmeniškai didelį įspūdį paliko L. Čerškaus aprašomas Rusijos valdininkų, t. y. tardytojų ir prižiūrėtojų elgesys, kuris jo knygoje yra ryškiau pavaizduotas negu kitų kalinių ir tremtinių prisiminimuose. Be abejo, aprašant rusų valdininkų elgesį, autoriui daug padėjo jo rusų kalbos mokėjimas. Jo aprašomų valdininkų elgesys įvairiais atvejais primena XIX amžiaus rusų rašytojų pastangas tinkamai aprašyti „rusišką dūšią”. Savo atsiminimuose L. Čerškus aprašė tai, ko nė vienas rusų rašytojas, apart Aleksandr Solženycin, nepavaizdavo.

L. Čerškaus atsiminimų išleidimas atskira knyga yra daugiau negu būtinas. Tai yra ne tik tautos garbės, bet ir pareigos reikalas. Knyga būtų vaizdingas lietuvių tautos kančių aprašymas nuo sovietinio „išvadavimo” pradžios ligi „brandaus socializmo” sugriuvimo 50 metų vėliau.

Kaip žinios iš Lietuvos teigia, L. Čerškaus atsiminimai sukėlė buvusių „Stalino saulės” vežėjų palikuonių pyktį. Nereikia pamiršti, kad buvę sovietų kolaborantai, turėdami daugiau pinigų (jų pensijos yra taip pat žymiai didesnės) ir įtakos už tremtinius, stengiasi praeitį nušviesti pagal savo norus ir, aišku, pateisinti savo elgesį. Jie teisme iškėlė L. Čerškui bylą už šmeižtą. Bylos sprendimas, esant Lietuvoje teisinei netvarkai, yra nenuspėjamas. Tiesa visuomet yra nemaloni tiems, kurie turi ką nors paslėpti, ką Lietuvoje bando daryti buvę kolaborantai. Kaip jidiš posakis sako, „Jeder Schawants wants to be a Mensch” (kiekvienas niekšas nori, kad su juo būtų elgiamasi padoriai).

Susiduriant su amerikiečių visuomenės nariais į akis krinta jų mažas žinojimas apie Baltijos šalių ir jų gyventojų patirtas kančias sovietinės okupacijos metu. Amerikos knygų rinkoje vyrauja tik kelių tautų literatūra: žydų, airių ir anglų, o knygos, aprašančios kitų tautų žmonių išgyvenimus, yra nustumiamos į šalį. Prisipažinkime, kad būdami Amerikoje mes labai mažai, beveik nieko nesame paskelbę JAV knygų rinkoje apie savo tautos skaudžią praeitį svetimųjų okupacijų metais. Apart Armonienės „Leave Your Tears in Moscow”, kitos į anglų kalba verstos knygos buvo išleistos lietuviškų leidyklų ir kaip tokios iš viso nepateko į amerikiečių leidyklų platinimo tinklus, nebuvo platinamos angliškai skaitančioje visuomenėje." http://www.draugas.org/05-18-10tamkutonis.html

Video: https://youtu.be/DGSyzZpm8ww