count Mykolas Severinas Markas Oginskis

Mykolas Mikalojus Severinas Markas Oginskis (1849 m. Rietave – 1902 m. Nicoje) – kunigaikštis, Lietuvos visuomenės veikėjas.

Irenėjaus Kleopo Oginskio ir Olgos Kalinovskos sūnus, Bogdano Oginskio brolis. Žmona grafaitė Marija Skuževska Oginskienė, jaunystėje Austrijos imperatoriaus freilina.

M. Oginskis palaidotas Rietavo Oginskių koplyčioje.

Biografija

Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. Mėgo muziką, pats mokėjo groti daugeliu instrumentų.

Iš tėvo paveldėjo Ašmenos pavietą Zaliesėje kartu su gražiais, tačiau jau kelis dešimtmečius negyvenamais rūmais, bet ten negyveno. 1873 m. vasario 21 d. iš valstybės patarėjo grafo Platono Zubovo nusipirko Plungės dvarą ir miestelį, keletą palivarkų Telšių valsčiuje. Tapęs paskutiniuoju Plungės dvaro šeimininku iš karto ėmėsi reformų, pirmiausia perstatydamas dvaro rūmus.

Naujųjų rūmų architektas buvo vokietis Karlas Lorensas, statybos darbams vadovavo Šrankė. Centrinių rūmų statybai išleista apie 50 000 sidabrinių rublių. Šie neoranesansiniai rezidenciniai rūmai užbaigti 1879 m. Sutvarkytas ir prie rūmų buvęs apie 50 ha dydžio parkas, kuris garsėjo ne tik čia augusiais medžiais, krūmais, gerai prižiūrimais gėlynais, bet ir tarpusavyje sujungtais septyniais tvenkiniais. Rūmai buvo prabangiai įrengti ir apstatyti. Rūmų ansamblyje taip pat buvo žirgynas, pilaitė – laikrodinė, du orkestro mokyklos pastatai, sargo namelis, oranžerija, keli ūkiniai statiniai. Oginskių laikais parkas buvo labai gerai prižiūrimas – čia nuolat dirbdavo net po keliolika žmonių.

Plungėje turėjo sukaupęs turtingas meno kūrinių, archeologinių radinių, medžioklės trofėjų ir knygų kolekcijas, visoje Žemaitijoje ir Lietuvoje garsėjo jo šeimos muziejus.

Palaikė lietuvių tautinį sąjūdį, padėdavo valstiečių vaikams siekti mokslo, propagavo naujas ūkininkavimo formas, rengė žemės ūkio ir rankdarbių parodas. 1873 m. savo rūmuose įkūrė iki 1902 m. veikusią muzikos mokyklą, išlaikė orkestrą. Šioje muzikos mokykloje mokėsi ir dvaro orkestre grojo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Po kunigaikščio mirties rūmais rūpinosi jo žmona Marija Oginskienė. Ji Plungės dvare įsteigė našlaičių prieglaudą, kurioje išaugino apie 200 tėvų netekusių vaikų. Plungėje jos globojama veikė ir Mokytojų seminarija. 1905 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą kunigaikštienė Plungėje įsteigė oficialią lietuvišką mokyklą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Oginskienė pasitraukė į Poznanę, kur karo pabaigoje mirė.

Iš http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Mykolas_M_M_S_Oginskis.htm:

Plungės kunigaikštis Mykolas Mikalojus Severinas Markas Oginskis (1849–1902) istoriografijoje dažniausiai minimas Mykolo Mikalojaus vardu – kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio anūkas, Rietavo dvaro šeimininko kunigaikščio Irenėjaus Kleopo Oginskio ir Olgos Kalinauskaitės (Kalinowskos)-Oginskienės jauniausias sūnus. Jaunystėje mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje.

Buvo didelis muzikos mėgėjas ir žinovas, mecenatas, pats mokėjo groti keliais muzikos instrumentais. M. M. Oginskis yra buvęs Telšių apskrities bajorų vadas (šias pareigas ėjo apie 10 metų – 1886 m. jį pakeitė Aleksandras Šulcas) ir Telšių miesto galva, savanoriškos ugniagesių draugijos pirmininkas ir viršininkas.

M. M. Oginskis buvo vedęs lenkų grafaitę, Austrijos imperatoriaus freiliną Mariją Skužewską. Po tėvo Irenėjaus Kleopo Oginskio mirties Rietavo dvarą paveldėjo M. M. Oginskio brolis Bogdanas Oginskis, o M. M. Oginskis – Ašmenos pavietą (dab. Baltarusija), kur stovėjo Zalesės dvaro rūmai. Juose kunigaikščiai jau keliolika metų negyveno. M. M. Oginskis ten taip pat neįsikūrė. Kurį laiką jis buvo prisiglaudęs pas brolį Bogdaną Rietave, o 1873 m. vasario 21 d. iš valstybės patarėjo grafo Platono Zubovo nusipirko Plungės dvarą, to paties pavadinimo miestelį, keletą palivarkų: Plungės, Stonovičių, Aleksandravo, Žutautų, Jovaišiškės, Karklėnų, Santakos (jie buvo Kauno gubernijos Telšių valsčiaus teritorijoje). Taip M. M. Oginskis tapo paskutiniuoju Plungės dvaro valdytoju.

Čia, Babrungo upelio pakrantėje, kur buvo senojo Plungės dvaro sodyba, jis pastatė naujus mūrinius neoranesansinio stiliaus rezidencinius rūmus (statybos darbai užbaigti 1879 m.). Rūmų architektas buvo vokietis Karlas Lorensas, statybos darbams vadovavo Šrankė.

Pasistatęs rūmus, M. M. Oginskis persikėlė gyventi į Plungę

M. M. Oginskis savo rūmuose Plungėje turėjo šeimos muziejų, kuriame kaupė vertingus meno kūrinius, archeologinius radinius, medžioklės trofėjus, knygas.

Plungės centriniai rūmai Oginskių laikais buvo prabangiai įrengti ir apstatyti. Šiaurinėje parko dalyje, priešais centrinius rūmus, stovėjo didelis, iki šiol išlikęs neogotikinis raudonų plytų žirgyno pastatas, kiek į rytus – dar Zubovų laikais iškilusi pilaitė – laikrodinė, kurioje dabar veikia Plungės rajono savivaldybės biblioteka. Dvaro sodyboje taip pat buvo du orkestro mokyklos pastatai, sargo namelis, oranžerija, keli ūkiniai statiniai.

Rūmus juosė M. M. Oginskio laikais rekonstruotas daugiau negu 50 ha dydžio parkas, kuris, anot tyrinėtojų, čia buvo įkurtas XVIII amžiuje. Oginskių laikais Plungės parkas garsėjo čia augusių medžių, krūmų įvairove, gražiai prižiūrimais gėlynais, sodu, tarpusavyje sujungtų septynių tvenkinių sistema. Parke nuolat dirbdavo po keliolika žmonių.

Tapęs Plungės šeimininku, M. M. Oginskis iš karto ėmėsi reformų. Dėl to nukentėjo kai kurių valstiečių interesai, kunigaikštis greitai susilaukė vietinių gyventojų pasipriešinimo, ilgą laiką net bylinėjosi su jais. Palaipsniui santykiai tapo normalūs. M. Oginskis palaikė lietuvių tautinį sąjūdį, padėdavo valstiečių vaikams siekti mokslo, propagavo naujas ūkininkavimo formas, rengė žemės ūkio ir rankdarbių parodas.

M. M. Oginskio nuopelnai Plungei didžiuliai.

Apie 1873-uosius metus rūmuose jis įkūrė iki 1902 m. veikusią muzikos mokyklą, išlaikė dvare veikusį orkestrą. Jaunystėje Plungės muzikos mokykloje mokėsi, dvaro orkestre grojo ir garsus lietuvių dailininkas, kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

1883 m., kai plungiškių ėmė netenkinti dvimetė valdiška rusiška mokykla, kunigaikštis M. M. Oginskis savo dvaro parko teritorijoje viename iš buvusių namų įsteigė privačią dviklasę mokyklą. Rudenį ją pradėjo lankyti apie 100 vaikų. Jiems mokyti kunigaikštis buvo pakvietęs 3 mokytojus. Deja, ši mokyklėlė gyvavo vos 10 dienų, nes ją uždraudė caro valdžia.

M. M. Oginskis rūpinosi, kad pro Plungę būtų nutiestas geležinkelis.

Plungėje kunigaikštis rengdavo žemės ūkio parodos. 1899 m. rugsėjo 17–19 dienomis Plungėje vykusioje žemės ūkio parodoje vien arklių buvo apie du šimtai, veikė gėlių, vaisių, daržovių, javų paviljonai.

Kunigaikščio iniciatyva Plungėje vietoje medinės bažnyčios buvo pradėta statyti nauja mūrinė, kuri tebestovi iki šiol. Pastatytos kunigaikštis nebepamatė, nes anksti (1902 m.) mirė – Plungės bažnyčia tuo metu buvo tik pradėta statyti.

Mirus kunigaikščiui, muzikos mokykla veiklą nutraukė, iširo ir Plungės dvaro orkestras.

Po M. M. Oginskio mirties Plungės dvaro rūmais rūpinosi jo žmona grafaitė Marija Skuževska-Oginskienė. Ji čia įsteigė našlaičių prieglaudą, kurioje gyveno apie 200 tėvų netekusių vaikų.

Spaudos draudimo metais Plungėje kunigaikštienės rūpesčiu, padedant kunigams Vincui Jerulaičiui ir Antanui Bajorynui, buvo įsteigta daraktorių (namų mokytojų) mokykla, kurioje dirbo mokytoja vėliau rašytoja tapusi Ona Pleirytė-Puidienė. Jai išvykus pasitobulinti į Paryžių, slaptoji mergaičių mokykla buvo reorganizuota į namų ruošos ir rankdarbių mokyklą.

1905 m., po lietuviškos spaudos atgaivinimo, kunigaikštienė Plungėje, dar Mykolo Oginskio laikais pastatytoje vaikų ir našlaičių prieglaudoje (stovėjo dabartinės pieninės vietoje), įsteigė oficialią lietuvišką mokyklą. Vėliau ji buvo reorganizuota į triklasę lietuvišką mokyklą. Čia vaikus mokė trys mokytojos vienuolės. Kartu su prieglaudos 50 auklėtinių mokėsi, nemokamai pietus gaudavo daugiau negu 200 vaikų iš Plungės miesto ir jo apylinkių.

Labdaringa kunigaikščių Oginskių veikla buvo labai plati. Ją 1905 m. „Lietuvių laikraštyje“ (nr. 50) aprašė Mykolas Andrejus Prealgauskis. Plungės Oginskiai rūpinosi ne tik jau minėta vaikų ir našlaičių prieglauda, bet ir senelių namais (ubagynu), cholera sergančių žmonių globos namais, 30 vietų ligonine, individualiai šelpė į vargą patekusius žmones.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Plungės kunigaikštienė pasitraukė į Poznanę (Lenkija). Išvykdama iš Plungės ji didelių turtų neišsivežė – tik du lagaminus. Rūmuose liko daugybė paveikslų, Oginskių šeimos portretų, skulptūrų, indų, didelė biblioteka. Dalis rūmų bibliotekos vertybių atsidūrė Vokietijoje, dalis – Lietuvos muziejuose, bibliotekose, o dar kita dalis buvo išgrobstyta, sunaikinta.

Žinoma, kad 1919 m. gruodžio 18 d. M. Oginskienė gyveno Poznanėje, 7 numeriu pažymėtame Žečpospolitos gatvės name. Čia ji dalį savo turto per notarą užrašė buvusiam M. M. Oginskio orkestro muzikantui, vėliau kunigaikštienės turto Lietuvoje administratoriui Jonui Petkūnui. Minėtame name Marija Oginskienė išgyveno iki 1943 metų. Šis namas jau perstatytas, tačiau tebestovi.

Mirė M. Oginskienė 1945 m. kovo 22 d. senelių prieglaudoje, būdama visiškai nuskurdusi. Manoma, kad ji palaidota Poznanėje. Kapas nežinomas. Įžymus architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis (1877–1919) buvo sukūręs M. Oginskienės biustą, tačiau, kur jis dabar yra, nežinoma.

Pirmojo pasaulinio karo metais Plungės kunigaikščių Oginskių rūmuose šeimininkavo vokiečiai. 1922 m. čia įsikūrė „Saulės“ gimnazija, vėliau veikė Žemės ūkio mokykla. 1934 m. rūmai atiteko Lietuvos kariuomenės artilerijos pulkui. 1940–1941 m. rūmuose vėl įsikūrė kariškiai – šį kartą rusai. 1941 m. centrinį pastatą labai nuniokojo gaisras. 1959 m. pradėta rūmų restauracija. 1961 m. ją užbaigus, čia įsikūrė Plungės vidurinė mokykla. 1966–1994 m. rūmuose veikė Plungės statybininkų mokykla. Nuo 1994 m. liepos 16 d. Plungės dvaro ansamblyje veikia Žemaitijos dailės muziejus.

Parengė Danutė Mukienė

Kunigaikštis Mykolas Mikalojus Oginskis – lietuvių kultūrinių aspiracijų rėmėjas

Jolanta Skurdauskienė

XIX a. I p. Rietave rezidenciją įsikūręs kunigaikštis Irenėjus Kleopas Oginskis (1808–1863), o vėliau ir jo sūnus – Plungės valdytojas Mykolas Mikalojus Severinas Markas (istoriografijoje plačiau žinomas kaip Mykolas Mikalojus) (1849–1902), jau tarp savo amžininkų buvo gerai žinomi ne tik kaip mokslo, kultūros ir meno mecenatai, bet ir kaip lietuvių kultūrinių aspiracijų rėmėjai. Iki šiol ši Oginskių veiklos sritis tyrinėta labai menkai.

Mykolo Mikalojaus biografiniai duomenys enciklopediniuose ir genealoginiuose leidiniuose vis dar yra gana menki. Būtent plati lituanistinė veikla išskiria šį aristokratą ne tik iš savo giminės, to meto jo socialinio luomo atstovų, bet ir iš lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjų tarpo.

Būdamas jauniausias sūnus, Mykolas Mikalojus iš savo tėvo perėmė senas pažintis su Laurynu Ivinskiu bei vyskupu Motiejumi Valančiumi1 , legalią lietuviškų knygų rėmimo tradiciją2 ir pats gana anksti įsitraukė į šį darbą. Jau 1875 m. L. Ivinskis, matydamas M. M. Oginskį kaip būsimą savo veiklos globėją, jam dedikavo savo knygą „Pamokimaj kaip rejkie saugote kiek wieną giwa sutverimą....“ kitaip dar žinomos „Pasaugos“ pavadinimu, ir paprašė jį tapti šios knygos leidėju3 . Pasitaręs su Žemaičių kunigų seminarijoje dėstytojavusiu Antanu Baranausku4 , tų pačių metų pabaigoje Mykolas Peterburgo Centriniam komitetui įteikė prašymą leisti išspausdinti šią knygą5. Nesėkminga knygelės istorija užsitęsė iki 1878 metų. Per tą laiką M. M. Oginskis dėl šios knygelės išleidimo dar keletą kartų lankėsi Peterburge, ten buvo susitikęs ir bendravo su knygelę redagavusiu Petru Vileišiu6 .

Vėliau M. M. Oginskis pateikė prašymus dar dviem knygom išleisti: 1881 m. S. Baltramaičio vertimui „Apie naudingus ir blėdingus gyvius kaimiškam ūkiui (nuo Glogerio)“7 , o apie 1893 m. – A. Sketerio knygai „Pamokinimas kaip nuog choleros gintiesi“8 spausdinti. Istorikas A. Tyla pastangas leisti lietuviškus leidinius vertina ne tik kaip tautinio sąmoningumo apraišką, bet ir skambiai įvardina „protestu prieš caro valdžios represijas ir kova prieš spaudos draudimo panaikinimą“9.

Spaudos draudimo laikotarpiu M. M. Oginskis buvo vienas pirmųjų ir vienas iš nedaugelio pradėjęs tokius prašymus teikti (iš viso per tą laikotarpį buvo pateikti 106 prašymai). Ši M. M. Oginskio veiklos sritis rodo, kad kunigaikštis daugiau ar mažiau bendravo su tuo metu gana negausia lietuvių inteligentų šviesuomenės grupe. Šalia minėtų L. Ivinskio, M. Valančiaus, A. Baranausko atsiranda P. Vileišis, J. Tumas-Vaižgantas, vyskupas M. Paliulionis, keletas kitų. Su savo šeimos nariais M. M. Oginskis bendravo prancūzų kalba. Tuo pat metu jis rūpinosi ne tik legaliu lietuviškos spaudos leidimu, bet ir nevengė nelegalių spaudos rėmimo ir platinimo būdų. Pasakojama, kad pašnekovams nepamiršdavęs pabrėžti, kad save laiko „žemaičiu“ arba „esąs neabejingas lietuvių reikalams“.

Amžininkų prisiminimuose galime aptikti užuominų apie tai, kad M. M. Oginskis rėmė slaptą lietuviškos spaudos leidimą ir net gabenimą. Anot J. Tumo-Vaižganto, M. M. Oginskis ne kartą yra davęs pinigų nelegaliai „lietuvių literatūrai“ ir net jis pats, esą, iš kunigaikščio gavęs 100 rublių „Tėvynės sargui“10. Šiai veiklai galima priskirti ir pirmojo lietuviško spektaklio, suvaidinto 1899 m. Palangoje, rėmimą11, o taip pat draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimą per sieną, kurį vaizdžiai yra aprašiusi G. Petkevičaitė-Bitė12. 1899 m. vasarą iš Palangos grįždamas namo, Teofilei Juškytei, pirmą karą atėjusiai į kunigaikščio namus ir prisistačiusiai neseniai vykusio lietuviško spektaklio aktore, kunigaikštis prižadėjo per sieną pervežti „daugiau kaip keturis pūdus“ iš Tilžės parsigabentų lietuviškų knygų ir savo pažadą tesėjo, prieš tai net neperžiūrėjęs gabenamos literatūros turinio13. Žinomas to meto veikėjas, dvarininkas H. Korwin-Milewskis savo prisiminimuose yra aprašęs ryžtingus kunigaikščio veiksmus po 1893 m. Kražių įvykių. Anot jo, pasinaudodamas artimais ryšiais su imperatoriaus dvaru, M. M. Oginskis informavo imperatorių Aleksandrą III apie M. Klingenbergo ir P. Orževskio žiaurų susidorojimą su tikinčiaisiais Kražiuose. Sunku vertinti šių įvykių tikrumą, tačiau autorius teigia, kad imperatorius buvęs labai sujaudintas kunigaikščio pasakojimo ir vėliau šiai bylai rodęs ypatingą dėmesį14.

Vertinant tokį atvirą M. M. Oginskio pasisakymą prieš engiančią caro politiką, pirmiausia reikėtų atsižvelgti į tai, kad jis buvo labai religingas žmogus, artimai bendravęs su dvasininkais ir ypač su Žemaičių vyskupais. Apie tai prisiminimuose pasakoja nelabai kunigaikštį mėgęs Plungės dvaro užvaizdas B. Zubavičius15. Tą patį liudija vyskupo M. Valančiaus užrašai ir vyskupo A. Baranausko eilėraštis, įrašytas Plungės dvaro svečių knygoje16. Apie M. M. Oginskio bendravimą su vyskupu M. Paliulioniu, palaikant pirmąjį lietuvišką spektaklį, yra rašiusi ir G. Petkevičaitė Bitė17. Jeigu šį kartą ir suabejotume grynai lietuviškų interesų gynimu, ko gero, turėtume sutikti su Rimanto Vėbros įvardijama „religine tautine sąmone“, kuri, anot istoriko, padėjo tautiškai susiprasti valstiečiams ir paskatino įsijungti į tautinį sąjūdį18.

Nėra XIX a. II p.–XX a. pr. bajorijos mentaliteto tyrimų, todėl šiandien sunku spręsti apie religinės tautinės savivokos reikšmę modernėjančios bajorijos sąmonėje, tačiau galima spėti, kad ji užėmė gana svarbią vietą ir skatino ne tik aktyvesnei, bet ir įvairesnei kultūrinei veiklai.

Kita kunigaikščio veikla, balansavusi ant nelegalumo ribos, buvo senosios LDK simbolikos naudojimas. E. Rimša pasakoja, kaip 1881–1885 m. M. M. Oginskis, būdamas Telšių miesto dūmos galva, G. Efronui ar jo dirbtuvei užsakė pagaminti spaudą bei kitus dūmos galvos ir valdybos narių skiriamuosius ženklus su istoriniu miesto simboliu – šv. Stanislovo atvaizdu. 1885 m. dėl to kilo skandalas ir, istoriko spėjimu, M. M. Oginskis šių pareigų neteko19. Maždaug tuo pačiu metu monumentaliems savo Plungės dvaro vartams jis užsakė pagaminti skulptūrinę kompoziciją, vaizduojančią ant užpakalinių kojų stovinčias meškas, laikančias Oginskių šeimos herbus. Dvaro tarnautojo B. Zubavičiaus teigimu, tai baisiai nepatikę rusų valdininkams, kuriems meškos kėlė aliuziją į žemaičių herbo simbolį20. Nepaisant prisiminimuose minimų nesusipratimų, šios meškos Plungės dvaro vartus tebepuošia ir šiandien.

Dar vienas žemaičių herbo naudojimo faktas minimas R. Aftanazy sudarytoje rezidencijų istorijoje. Čia teigiama, kad pietinį Plungės rūmų fasadą šeimininkas buvo papuošęs alegorine skulptūra su Žemaitijos herbu21. Sunku pasakyti, kiek šis teiginys yra tikroviškas, tačiau akivaizdu, kad M. M. Oginskiui rūpėjo senosios LDK heraldikos atgaivinimas. Kokie motyvai – daugelio istorikų aptarti LDK bajoriškieji pilietiniai ar lietuvių tautiniai lėmė šią veiklą, kol kas sunku pasakyti. Bet greičiausiai tam turėjo įtakos ir vieni, ir kiti.

Kitą labai svarbią Mykolo lituanistinės veiklos sritį sudarė švietimas ir šios veiklos mecenavimas. Kol kas istoriniais šaltiniais nepavyko patikrinti teiginio, kad XIX a. pab. prie dvaro išlaikomos našlaičių prieglaudos M. M. Oginskis buvo įkūręs slaptą dviejų skyrių lietuvišką mokyklą dvaro tarnautojų vaikams. Anot kraštotyrininkų, ji veikė labai trumpai, tik apie 10 dienų22.

Logišku šios veiklos tęsiniu galima būtų laikyti slaptos mokytojų seminarijos įkūrimą. Jos veiklą yra aprašiusi žymi visuomenės veikėja Ona Pleirytė-Puidienė. 1903 m. vykdydama mirusio vyro valią, kunigaikštienė Marija Oginskienė savo dvare įsteigė slaptą mergaičių mokyklą, oficialiai vadintą rankdarbių mokykla. Joje turėjo būti ruošiamos mokytojos tuo metu draudžiamoms lietuviškoms mokykloms. Mokytojauti joje ir buvo pakviesta dar jaunutė Ona Pleirytė (1885–1936). Trūko vadovėlių, mokytoja buvo nepatyrusi, todėl mokykla veikė neilgai. Ji buvo uždaryta 1904 m. spalio mėnesį23.

Paradoksalu, tačiau tiek Plungės, tiek truputį anksčiau įkurta Rietavo dvarų muzikos mokykla, kuriose buvo dėstoma tik lenkų kalba, istorikų kultūrologų laikomos neatsiejamai susijusius su lietuvių tautiniu kultūriniu sąjūdžiu, nes jos, anot tyrinėtojų, padariusios didžiulę įtaką talentingų lietuvių muzikų atsiradimui ir sudariusios sąlygas tautinės muzikos kultūros suklestėjimui. Oginskių muzikos mecenatystę tyrinėjanti L. Kiauleikytė24 pabandė atskleisti šios šeimos santykį su lietuvybe. Įvertindama Oginskių nuopelnus nepriklausomos Lietuvos muzikos kultūros suklestėjimui, tyrinėtoja atkreipė dėmesį į istorinės epochos nulemtą didikų pažiūrų prieštaringumą. Didikų demokratiškumą ir socialinį pakantumą, kultūros tyrinėtoja sieja vien su krikščioniškomis nuostatomis ir ypatinga aristokratiška dvasine kultūra25. Anot J. Kiauleikytės, tikroji kunigaikščių Oginskių aplinka, nuo kurios jie niekada nė neketino nutolti, buvo Rusijos ir Europos monarchų džiaugsmai ir rūpesčiai, žymiausių aristokratų šeimos bei aukščiausi imperijos pareigūnai26. Tačiau asmeninę kunigaikščio jauseną būtų galima pailiustruoti ir tokiais prisiminimų fragmentais. Jau minėtas dvaro užvaizdas B. Zubavičius rašo, kad vasaromis į Palangą su savo dvaro orkestru vykdavęs poilsiauti kunigaikštis, visuomenėje mėgdavo papokštauti. Orkestrui ėmus groti tuo metu populiarų lietuvišką kūrinį „Ant marių krašto Palangos miestely“, kurio melodija buvusi nepaprastai panaši į lenkų himną „Boże, coś Polskę“, atsirasdavę lenkų patriotų, kurie tuoj nusiimdavę kepures, o kitas ir atsiklaupdavęs. Muzikai nutilus, kunigaikštis pranešdavęs, kad ką tik buvęs atliktas lietuviškas kūrinys „Ant marių krašto Palangos miestely“, tuo sukeldamas ir čia pat viešėjusių rusų valdininkų juoką ir kūrinį pagerbusių lenkų pyktį. Tarnautojo teigimu, kunigaikštis už tai ne kartą buvo tardomas, tačiau valdžiai, anot jo, niekaip nepavykdavę pokštautojo nubusti27.

Su M. M. Oginskiu bendravęs J. Tumas-Vaižgantas rašė, kad tiek Mykolas, tiek jo tėvas Irenėjus „jautėsi tikrais žemaičių piliečiais ir net vadino save – žemaičiais28“. Archyvuose išlikę Oginskių šeimos laiškai rodo, kad privačiame gyvenime, tarp šeimos narių ir su kitais aristokratais buvo bendraujama prancūzų kalba, su valdininkais – rusiškai, lenkiškai, su vietos žmonėmis, dvaro darbininkais – žemaičių kalba.

Savo simpatijas liaudiškajai kultūrai M. M. Oginskis demonstravo ir savo namuose Plungėje. Dvare tarnavusios merginos dažną svečią stebindavo vilkėdamos tautiniais rūbais. Didžiulį dėmesį skirdamas dailei, kunigaikštis vienas iš pirmųjų tarp dvarininkų pradėjo vertinti lietuvių liaudies meną29. Yra žinoma, kad savo bibliotekoje jis turėjo ir lietuviškų knygų. Na, o Oginskių šeimos meilė žemaitukų veislės žirgams plačiai buvo žinoma jau to meto visuomenėje30. Oginskių ūkinės veiklos tyrinėtoja V. Girininkienė teigia archyvuose radusi ir motyvą, paskatinusį kunigaikščius rūpintis šios žirgų veislės išsaugojimu. Anot jos, Oginskių fondo rankraščiuose yra užuomina apie tai, kad lietuviai su žemaitukais laimėjo pergalę prieš kryžiuočius, todėl jiems negalima leisti išnykti. Deja, autorė nenurodo, kuriame dokumente užfiksuotas šis svarbus faktas. Kad ir kaip ten bebūtų, Oginskių dėka ši veislė buvo išsaugota ir išpopuliarinta tarp dvarininkų ir valstiečių, o „žemaitukų“ vardas tapo plačiai žinomas ne tik Lietuvoje, Rusijoje, bet ir Vakarų Europoje31, kur lietuviškais vardais vadinami arkliai buvo pristatomi tarptautinėse ūkio parodose.

Nepaisant visko, M. M. Oginskis viešajame gyvenime, bendraudamas su kilmingaisiais, aukštesnio rango dvaro tarnautojais (liokajais, mokytojais), muzikos mokyklos mokiniais, vaikų globos namų auklėtiniais, vengė kalbėti lietuviškai ir bendravo lenkų kalba. Lenkiškai jis susirašinėjo ir su lietuvių kultūrininku, švietėju L. Ivinskiu, tuo metu dar jaunu muziku M. K. Čiurlioniu.

Išvadose butų galima pasakyti, kad nors M. M. Oginskio pažiūros ir pasižymėjo prieštaringumu, būdingu to meto didikų kosmopolitinėms pažiūroms, tačiau gana plati ir formų įvairove išsiskirianti kunigaikščio lituanistinė veikla išėjo už amžininkų ir istorikų įvardijamo asmeninių ambicijų tenkinimo arba būtinumo ugdyti kvalifikuotus darbininkus ribų.

Jau vien legalus ir nelegalus darbas rūpinantis lietuviškos spaudos leidimu ir platinimu, lietuviškų mokyklų steigimu, rodo, kad tuo metu M. M. Oginskio veikla buvo ne mažiau reikšminga kaip ir kitų žymiausių to laikų kultūrinio sąjūdžio veikėjų, kėlusių ir lietuvių tautos formavimo ir ugdymo uždavinį.

Deja, tenka pripažinti, kad didžioji Oginskių lituanistinės veiklos dalis buvo orientuota į žemesnįjį – valstiečių luomą. Su bajorais, dvaro tarnautojais, muzikos mokyklos mokiniais, vaikų globos namų auklėtiniais buvo bendraujama lenkų kalba.

Priekaištauti dėl lenkavimo vien M. M. Oginskiui, butu neteisinga, nes, jei pažvelgtume į asmeninius dienoraščius ar užrašus tokių lietuvių kultūrinio sąjūdžio veikėjų kaip M. Valančiaus, A. Baranausko, pamatytume, kad tuo pačiu metu, kai jie rūpinosi liaudies švietimu, lietuviška spauda, lietuvių literatūros kūrimu ir t. t., jie rašė ir su artimais bičiuliais bendravo lenkiškai...

Kaip ir daugelis kitų to meto visuomenės veikėjų, tarp kurių buvo ir M. Valančius, A. Barnauskas, P. Vileišis, nekeldamas politinių bei socialinių klausimų, M. M. Oginskis dirbo švietėjiško ir mecenatinio pobūdžio darbą, kurį nulėmė XIX vid. lietuvių veikėjų pavyzdys bei krikščioniškosios ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietiškumo tradicijos ir dėl to šis prieštaringumas vargu ar turėtų mus stebinti.

Galbūt M. M. Oginskio tautinė savimonė ir neatitinka mūsų modernaus tautinio susipratimo suvokimo, turi ryškų konservatyvumo atspalvį, tačiau ji padarė nemažą įtaką plėtojant lietuvių kultūrinį sąjūdį bei įsitvirtinant moderniajai lietuvių tautinei sąmonei.