Tokhtamysh, Khan of the Golden Horde

public profile

Tokhtamysh, Khan of the Golden Horde's Geni Profile

Share your family tree and photos with the people you know and love

  • Build your family tree online
  • Share photos and videos
  • Smart Matching™ technology
  • Free!

khan Toqtamïch Тохтамыш, хан Золотой Орды

English (default): khan Toqtamïch, Lithuanian: Aukso Ordos Chanas Tochtamyšas, Aukso Ordos Chanas, Russian: Хан Тохтамыш сын Туй-ходжи Тохтамыш, хан Золотой Орды, Persian: تختامش خان
Also Known As: "Tukhatimurids"
Birthdate:
Death: 1406 (41-51)
Tyumen, gorod Tyumen', Tyumen Oblast, Russia (Russian Federation) (Nužudytas Edigėjaus.)
Immediate Family:

Son of Oglan Tui Khôdja and Kudan-Kichik
Husband of sister of Edygey; Tulenbek Hanum; khanum Togaj-Bek and Harem of Tokhtamysh
Father of Jalal al-Din, Khan of the Golden Horde; Kerim Berdi, Khan of the Golden Horde; Kebek, Khan of the Golden Horde; Shahruz; Behtibek and 16 others
Brother of khanim Janike Slukhani

Managed by: Algirdas Tamulis
Last Updated:

About Tokhtamysh, Khan of the Golden Horde

Tokhtamysh (tat. Tuqtamış) or Tokhtamısh (died 1406) was the prominent khan of the Blue Horde, who briefly unified the White Horde and Blue Horde subdivisions of the Golden Horde into a single state. He was a descendant of Genghis Khan's grandson, Tuqa-Timur.

Early campaigns
King of Bulgaria

Tokhtamysh appears in history in 1376, trying to overthrow his uncle Urus Khan, ruler of the White Horde, and fleeing to the great Timur. Tokhtamysh outlived Urus and both his sons, and forcefully ascended to the throne of the White Horde in 1378, with Timur's backing.

Tokhtamysh dreamed of emulating his ancestors and made plans to reunite the Golden Horde. In 1380, he invaded the Blue Horde by fording across the Volga, and defeated Mamai during the Second Battle of the Kalka River. The ruler of the Blue Horde, Mamai, was killed shortly after the Battle of Kulikovo, marking Tokhtamysh's victory and the reunification of the Golden Horde.

Having reunited the Blue and White Hordes into the Golden Horde, in 1382, Tokhtamysh led a successful campaign against Russia as a punishment for the Kulikovo defeat - setting back, though not ending, the Russian aspiration to free themselves of Tatar rule. In just six years, Tokhtamysh had reunified the lands of the Golden Horde from Crimea to Lake Balkhash. Campaign against Moscow

Dmitry Donskoy had raised a large army to defeat and suppress the Mongol–Tatar hordes, and, after defeating Mamai during the Battle of Kulikovo, could not raise another army against Tokhtamysh Khan. Realizing the enmity the unruly Dimitry had unleashed, Tokhtamysh marched against Moscow.

After three days of siege, Tokhtamysh was faced with a stalemate, until Donskoy's brothers-in-law opened the gates and allowed the massacre of the city's inhabitants. The destruction of Moscow led to Dimitry's surrender to the authority of Tokhtamysh at the end of 1382. Tokhtamysh also took Donskoy's son hostage.

Wars against Tamerlane

Believing he could defeat the Ilkhanate Chobanids and capture the disputed territories of the Caucasus since the days of Berke Khan, in 1385 Tokhtamysh, with an army of 50,000 (or five tumens), invaded Persia and took Tabriz. Returning north they took 200,000 slaves from the Caucasus, including tens of thousands of Armenians from the districts of Parskahayk, Syunik, and Artsakh.[3] This proved to be a fatal error for Tokhtamysh, who moved north from the Caucasus, thus allowing his Ilkhanate rivals to side with Timur, who annexed Persia to his own expanding kingdom. Furious, Tokhtamysh turned back and made war on his former ally.

Eventually, Tokhtamysh conceded defeat and withdrew to the steppe. However, in 1387 he suddenly invaded Transoxiana, the heart of Timur's realm. Unfortunately for Tokhtamysh, heavy snow forced him back to the steppe.

In 1395, the scenario reached its climax as Timur attacked the Golden Horde and defeated Tokhtamysh at the Terek. Timur sacked cities of the Golden Horde such as Azov (Tana), Astrakhan[4] and Tokhtamysh's capital, Sarai Berke. Timur captured artisans and craftsmen of the Golden Horde, and placed a puppet ruler, Koirichak, on the throne of the White Horde and appointed Temür Qutlugh khan of the Horde.

Tokhtamysh escaped to the Ukrainian steppes and asked for help from the Grand Duke Vytautas of Lithuania. In the great Battle of the Vorskla River (1399) the combined forces of Tokhtamysh and Vytautas were defeated by two of Timur's generals, khan Temur Qutlugh and emir (murza, visir) Edigu. The defeated Tokhtamysh was killed in Tyumen by Edigu's men in 1406.

He was the last khan who minted coins with Mongolian script.

Family

He had 8 sons;

  1. Jalal al-Din Khan ibn Tokhtamysh
  2. Karim Berdi
  3. Kebek Khan
  4. Jabbar Berdi
  5. Qadeer Berdi Khan
  6. Abu Sa'id Khan
  7. Iskander Khan
  8. Khoja Khan

Notes

The spelling of Tokhtamysh varies, but the most common spelling is Tokhtamysh, Tokhtamısh, Toqtamysh, Toqtamış, Toqtamıs, Toktamys, Tuqtamış, and variants are also in use.

Battle of Terek

1395 Tokhtamysh, qui s'est avéré être un commandant médiocre, a été déchu de son titre. le souverain suprême , et tous les gouverneurs des provinces individuelles ont reconnu le pouvoir de Tamerlan sur eux. L'émir musulman a nommé le chef d'un autre clan, Timur Kut-lug, comme Khan de la Horde d'Or, qui lui a juré allégeance. Tokhtamysh a été contraint de se battre pendant de nombreuses années avec les armées du nouveau commandant mongol. 1406 au cours d'une des batailles, l'ancien khan, exilé de sa patrie, a été encerclé et tué. C'est ainsi que la vie de Tokhtamysh, l'un des dirigentes les plus malheureux de la Horde d'Or, s'est terminée glorieusement.

Valery Erofeev

Bataille de Terek (1395) la guerre entre Timur et Tokhtamysh
https://ief--usfeu-ru.translate.goog/lt/1395-god-razgrom-zolotoi-or...

About Tokhtamysh, Khan of the Golden Horde (Persian)

تیموریان یا گورکانیان (۷۷۱ – ۹۱۱ ه‍.ق/۱۳۷۰ - ۱۵۰۶ م) دودمانی ایرانی -ترکی با فرهنگی ایرانی بودند.[%DB%B1][%DB%B2] بنیان‌گذار این دودمان امیر تیمور بود که ادعا می‌کرد نسبش به چنگیز خان میرسد و در برلاس که کنفدراسیونی از تاتارهای کوچ رو بود به دنیا آمد. تیمور کشوری گسترده و دولتی سترگ ایجاد کرد و سرزمین (ماوراءالنهر) را به اهمیتی رساند که تا آن زمان هیچگاه بدان پایه نرسیده بود. او مرزهای خود را نخست در سرتاسر آسیای میانه و آنگاه سراسر خراسان و آنگاه به همهٔ بخش‌های ایران و امپراتوری عثمانی و بخش‌هایی از هندوستان گسترش داد. از آنجایی که فتوحات تیمور بیشتر جنبهٔ یورش و هجوم داشت تا تسخیر واقعی، اغلب این مناطق باز به زودی از تصرف تیموریان خارج شد. با این حال ماوراالنهر مدتی مرکز دولتی شد که بیشتر ایران و افغانستان را افزون بر ماوراءالنهر در بر می‌گرفت. هنگامی که کشورهای گسترده تیموری تجزیه شد، دورهٔ هرج و مرج پیش آمد. به محض اینکه تیمور مرد، ترکان عثمانی و آل جلایر و ترکمانان درصدد تصرف کشورهای ازدست‌رفتهٔ خود برآمدند. بااین همه، فرزندان تیمور موفق شدند که شمال ایران را کم و بیش به مدت یک سده برای خود نگاه دارند. هرچند آنان بیشتر با یکدیگر در کشمکش بودند. سرانجام شاهرخ موفق شد که مناقشات اقوام خود را تا حدی رفع و قدرت و اعتبار کشور را نگهداری کند. ولی پس از مرگ او تصرفاتش به قسمت‌های کوچک‌تر مجزا شد و به همین سبب صفویان و امرای شیبانی آنها را به متصرفات خود پیوست کردند. با این حال خاندان تیموری از میان نرفت و نوادگان تیمور پس از چندی پستر فرمانروایی خود را به هندوستان بردند و امپراتوری بزرگ گورکانیان هند را بنیاد گذاردند.

یران و کسان خاندان تیموری و سال‌های حکمرانی آن‌ها از این‌قرارند:

تیمور (۷۷۱ – ۸۰۷ ه‍. ق) (۱۳۷۰ - ۱۴۰۵ م.) خلیل سلطان (۸۰۷ – ۸۱۲ ه‍. ق.) (۱۴۰۵ - ۱۴۱۰ م.) شاهرخ (۸۰۷ – ۸۵۰ ه‍. ق.) (۱۴۰۵ - ۱۴۴۷ م.) بایسنقر میرزا الغ بیگ (۸۵۰ – ۸۵۳ ه‍. ق.) (۱۴۴۷ - ۱۴۴۹ م.) عبداللطیف (۸۵۳ – ۸۵۴ ه‍. ق.) (۱۴۴۹ - ۱۴۵۰ م.) عبدالله (۸۵۴ – ۸۵۵ ه‍. ق.) (۱۴۵۰ - ۱۴۵۱ م.) سلطان ابوسعید (۸۵۵ – ۸۷۳ ه‍. ق.) (۱۴۵۱ - ۱۴۶۹ م.) سلطان حسین بایقرا در هرات (۸۶۲ – ۹۱۱ ه‍. ق.) (۱۴۷۰ - ۱۵۰۶ م.) سلطان احمد (۸۷۳ – ۸۹۹ ه‍. ق.) (۱۴۶۹ - ۱۴۹۴ م.) سلطان محمود (۸۹۹–۹۰۰ ه‍. ق.) (۱۴۹۴ - ۱۴۹۵ م.) دورهٔ هرج و مرج (۹۰۰ تا ۹۱۱ ه‍. ق) (۱۴۹۵ - ۱۵۰۶ م.) این سلسله به‌دست امرای شیبانی منقرض شد. تیمور دریک خانوادهٔ اشرافی از طایفه بارلاس که کنفدراسیونی تاتارهای کوچ رو بودند[%DB%B3][%DB%B4] در ۷۳۶ ه‍.ق / ۱۳۳۵ م دیده به جهان گشود و سلسله تیموری را در ایران و آسیای میانه و آسیای جنوبی پایگذاری کرد

اسامی افراد این شعبه از شیبانیان از این قرار است:

محمد شیبانی جلوس ۹۰۶ ه‍. ق. / ۱۵۰۰ م. کوچکونجی جلوس ۹۱۶ ه‍. ق. / ۱۵۱۰ م. ابوسعید جلوس ۹۳۷ ه‍. ق. / ۱۵۳۰ م. عبیدالله جلوس ۹۴۰ ه‍. ق. / ۱۵۳۳ م. عبدالله اول جلوس ۹۴۶ ه‍. ق. / ۱۵۳۹ م. عبداللطیف جلوس ۹۴۷ ه‍. ق. / ۱۵۴۰ م. نوروز احمد جلوس ۹۵۹ ه‍. ق. / ۱۵۵۱ م. پیر محمد اول جلوس ۹۶۳ ه‍. ق. / ۱۵۵۵ م. اسکندر جلوس ۹۶۸ ه‍. ق. / ۱۵۶۰ م. عبدالله دوم جلوس ۹۹۱ ه‍. ق. / ۱۵۸۳ م. عبدالمؤمن جلوس ۱۰۰۶ ه‍. ق. / ۱۵۹۸ م. پیر محمد دوم جلوس ۱۰۰۷ ه‍. ق. / ۱۵۹۹ م.

]

Apie Aukso Ordos Chanas Tochtamyšas Тохтамыш, хан Золотой Орды, Aukso Ordos Chanas (Lietuvių)

Tochtamyšas (m. 1405 m.) – Baltosios Ordos chanas, laikinai sujungęs ją su Mėlynąja Orda atgal į vieningą Aukso Ordą. Vieno iš Čingischano proanūkių sūnus, tikriausiai chano Ordos.

Duomenų apie ankstyvąjį Tochtamyšo gyvenimą beveik nėra. Pirmą sykį jis paminimas, kai bandė nuversti chaną Urusą ir užgrobti valdžią Baltojoje Ordoje. Nepavykus, jis pabėgo pas Timūrą. 1378 m., po Uruso ir jo sūnų mirties Tochtamyšas su Timūro užnugariu tapo Baltosios Ordos chanu.

Tochtamyšas svajojo atkurti Aukso Ordos vienybę ir galybę, todėl 1380 m. jis užpuolė ir įveikė Mėlynąją Ordą.

1382 m. vadovaudamas vieningai Aukso Ordai, jis sėkmingai kariavo prieš Maskvą, nuslopindamas rusų bandymus išsivaduoti iš mongolų valdžios. Per kitus šešerius metus Tochtamyšas suvienyjo mongolų žemes nuo Krymo iki Balchašo ežero.

Padrąsintas savo sėkmės, Tochtamyšas nusprendė prie Aukso Ordos žemių prijungti ir Persiją. 1385 m. su penkiasdešimties tūkstančių žmonių armija jis netikėtai užpuolė ir išplėšė Tebrizą. Tačiau Persijos žemes prie savo valdų pamažu jungė ir Timūras. Tarp buvusių sąjungininkų prasidėjo karas. Pirmąjį mūšį prie Kondurčos upės laimėjo Timūras. Tačiau atsigavęs ir surinkęs naują armiją, Tochtamyšas vėl pradėjo žygius į Timūridų žemes. Timūras tuomet savu ruožtu pradėjo puldinėti ir plėšti Aukso Ordos teritoriją. Antrasis didelis mūšis tarp jų įvyko 1395 m. balandžio 15 d., kurį vėlgi įtikinamai laimėjo Timūras. Tais pačiais metais Timūras išplėšė keturis Aukso Ordos miestus, įskaitant Azovą bei Aukso Ordos sostinę Sarajų, ir visiškai sudegino penktąjį – Astrachaną. Tochtamyšas pabėgo, o valdžią Aukso Ordoje perėmė Edigu. Edigu nekentė Tochtamyšo, kadangi šis kadaise nužudė jo tėvą, kilmingą mongolą iš Krymo manhutų genties. Edigu anksčiau buvo Timūro karvedys ir tebeliko jam ištikimas.

Tochtamyšas pagalbos atgaunant sostą pasiprašė iš LDK kunigaikščio Vytauto. Jungtinės Vytauto ir Tochtamyšo kariuomenės Vorsklos mūšyje susikovė su Aukso Ordos ir Timūro armija, vadovaujama Edigu ir Timūro karvedžio Temur Qutlugh. Tochtamyšo pusė patyrė triuškinantį pralaimėjimą, o jis pats vėl pabėgo.

1405 m. Tiumenėje Tochtamyšas buvo nužudytas Edigu žmonių.

  Toshtamyšo sūnus Dželaladinas dalyvavo Žalgirio mūšyje Vytauto ir Jogailos pusėje. Būtent totorių raiteliai savo pirmuoju spaudimu, o po to apsimestinu atsitraukimu padėjo lietuviams ir lenkams nugalėti ordiną.

1455 metais jaunesnysis Tochtamyšo sūnus Seid-Achmedas pateko į Kazimiero nelaisvę. Jis buvo apgyvendintas Kaune , devyni jo sūnūs Įsikūrė tarp Lietuvos totorių.

  Vienas iš jo sūnų Džanibekas sugebėjo laikinai grįžti į stepę, kur dviems metams tapo Krymo Chanu. Dar du Seid-Achmedo sūnūs, Voiminas ir Kirko, žinomi iš Lietuvos šaltinių. Laikoma, kad Punsko karalaičiai buvo Seid-Achmedo palikuonys, kadangi jie turėjo karalaičių statusą, nors mums ir neaišku, kokią pavardę turėjo skaitlingi Seid-Acmedo palikuonys.

О Хане Тохтамыше (русский)

  • Википедия Сын Тохтамыша Джелаладдин участвовал в Грюнвальдской битве на стороне Витовта и Ягайла. Именно легкая татарская конница своим первым натиском, а потом притворным отступлением помогла полякам и литовцам одолеть Орден.

В 1455 году младший сын Тохтамыша Сеид-Ахмед попал в плен к Казимиру. Он был поселен в Ковно (Каунас), девять его сыновей осели среди польских татар.

Один из его сыновей Джанибек смог на время вернуться в степь, где на два года стал ханом в Крыму. Еще два сына Сеид-Ахмеда, Воймин и Кирко, известны по литовским источникам. Мы считаем, что царевичи Пунские были по происхождению от детей Сеид-Ахмеда, так как они имели статус царевичей, хотя также нам не известно, какую фамилию носило многочисленное потомство Сеид-Ахмеда. Такое отнесение Пунских имеет под собой основания, хотя и возможны другие варианты. Ветвью Пунских были Гиреевские, происходящие от Ислам-Гирея Пунского. Пунские существовали в Великом княжестве литовском до конца XVII в.