count Yuri Tyshkevich, bishop

Jerzy Tyszkiewicz (Lithuanian: Jurgis Tiškevičius; 1596–1656) was auxiliary bishop of Vilnius from 1627 to 1633, bishop of Samogitia from 1633 to 1649, and bishop of Vilnius from 1649 to 1656.

He was born in Vistyčy (Belarusian: Вістычы, Lithuanian: Vištytis) to a prominent noble family of Tyszkiewicz.

Educated in Jesuit academies, he took the Holy Orders in 1622. He served as the canon in Kraków and later, Vilnius. In 1637, he founded a monastery in what would become the town of Žemaičių Kalvarija. Using his personal wealth, he built churches in Surviliškis, Kuliai, Laukžemė, Pušalotas and in other Lithuanian places. He was author of the several Lithuanian language prayers and hymns.

He was seen as an active administrator, politician and diplomat.

Jurgis Tiškevičius (lenk. Jerzy Tyszkiewicz, 1596 m. Vištytyje, Baltarusija – 1656 m. sausio 17 d. Domnau prie Karaliaučiaus) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, didikas, Lelijos herbo grafas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės veikėjas, Žemaičių vyskupas.

Būsimasis vyskupas gimė 1596 metais Vištytyje. 1622 metais įšventintas kunigu, vyskupu konsekruotas 1627-aisiais. 1633–1649 metais Žemaičių vyskupystės vyskupas. 1649–1656 metais – Vilniaus vyskupas. Mirė 1656 metais Prūsijoje. Kur šiuo metu ilsisi velionio vyskupo Jurgio Tiškevičiaus palaikai, nėra tiksliai žinoma. Spėjama, kad jo palaikai iš Prūsijos buvo parvežti ir palaidoti Žemaičių Kalvarijoje.

Iš visų įpėdinių daugiausia žinių turime apie ketvirtojo Jurgio sūnaus Jono Eustachijaus Tiškevičiaus ir jo pirmosios žmonos kunigaikštytės Sofijos sūnų, taip pat Jurgį Tiškevičių, kuris savo gyvenimą paaukojo bažnyčiai ir 1633-1649 metais buvo Žemaičių vyskupu. Vyskupaudamas 1636-1647 metais, jis sušaukė keturis vyskupų sinodus, kuriuose buvo nutarta geriau ruošti kunigus ir sakyti gražesnius pamokslus, neturtinguosius laidoti nemokamai, steigti artojų globėjo šv. Izidoriaus brolijas ir kt. Vyskupas Jurgis Tiškevičius daugumos Žemaičių vyskupijos valdų valstiečius pervedė nuo duokles į činčą, t.y. mokestį už žemę pinigais. 1635 metais vyskupas Jurgis Tiškevičius išsirūpino, kad karalius Vladislovas Vaza suteiktų Žemaitijos vyskupijos sostinei Varniams Magdeburgo privilegiją (t.y. savivaldą). Vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 metais Žemaičių vyskupijos valdoms priklausančiame Gardų miestelyje (dabartinė Žemaičių Kalvarija) sumanė pastatyti Kryžiaus kelių koplyčias (stotis). Per porą mętų jo lėšomis Žardų kalvose iškilo 19 koplyčių su jose esančiais paveikslais. Užbaigęs statybos darbus, 1639 metais pats vyskupas Jurgis Tiškevičius su gausia kunigų palyda ir didele tikinčiųjų minia pirmąkart apėjo Kryžiaus kelio stotis, barstydamas tarp koplyčių esančius takus iš Jeruzalės kalvarijų parvežtomis žemėmis. Nuo to laiko Gardų miestelį pradėta vadinti Žemaičių Kalvarija, kurią nuolatos lanko gausūs maldininkų būriai. Naųjąją šventovę vyskupas atidavė vienuoliams dominikonams, kuriuos jis pakvietė į Gardus 1637 metais. Būdamas Žemaičių vyskupu, 1638 metais kaip Lenkijos-Lietuvos valstybės karaliaus Vladislovo Vazos pasiuntinys grafas Jurgis Tiškevičius lankėsi Romoje pas popiežių Urboną VIII, o 1645 metais vadovavo Lietuvos Didžiosios Kunirunės derybose su protestantais. 1649 metais grafas Jurgis Tiškevičius tapo Vilniaus vyskupu. Prasidėjus Lenkijos-Lietuvos valstybės karui su Rusija dėl Livonijos ordino žemių, 1655 metais vyskupas Jurgis Tiškevičius vyko pas Švedijos karalių Karolį X Gustavą prašyti karinės pagalbos prieš Rusijos kariuomenę, dalyvavo pradmiame Kėdainių unijos sudarymo etape. Rusijos kariuomenei įsiveržus į Vilnių, jis buvo priverstas pasitraukti į Prūsiją. Mirė 1656 metais Karaliaučiuje. Apie XVIII amžiaus vidurį vyskupo palaikai buvo parvežti į Žemaičiių Kalvariją ir palaidoti rūsyje po didžiuoju altoriumi, o vėliau - perkelti į Varnius. Lahojsko ir Berdyčevo grafas Emanuelis Vladislovas Tiškevičius iš Kalenikų buvo Bresto stalininko padėjėjas. Vyriausias sūnus Teodoras tapo grafų Tiškevičių giminės Lohojsko pirmosios linijos, o jauniausias sūnus Mykolas - antrosios, t.y. Biržų linijos pradininkas, kurio įpėdiniai daug prisidėjo prie Lietuvos pajūrio vystymo. Grafo Emanuelio Tiškevičiaus sūnus Kazimieras buvo karaliaus vėliavininkas, o Antanas - Žemaičių vyskupas.

+++

Jurgis Tiškevičius 1633 XII 19-1649 XII 9- † 1656

Žemaičių, vėliau ir Vilniaus vyskupas. Mokėsi jėzuitų kolegijose Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvos akademijoje. 1622 m. įšventinamas kunigu, dirbo Krokuvos vyskupo raštinėje, buvo pakeltas Krokuvos katedros kanauninku ir paskirtas Kozieglowkų parapijos klebonu. 1627 V 17 buvo paskirtas Metonės vyskupo ir Vilniaus sufraganu. Jo veikla ryškėjo pastoracinėje ir labdaros srityse, buvo geras pamokslininkas. Jo rūpesčiu pastatyta Vilniuje vargšų ligoninė. 1633 XII 19 paskirtas Žemaičių vyskupu. Aplankė vyskupijos parapijas, ir pastebėjęs, kad kai kuriose dalyse bažnyčių, skatino didikus statyti naujas. Taip buvo pastatyta Kartenos bažnyčia, aprūpinta beneficija, Skirsnemunės bažnyčiai užrašytos žemės, vyskupas suteikė jai parapijos teises, pradėta Nemakščių bažnyčios statyba, J. Lackis užrašė donaciją Viekšnių bažnyčiai, vyskupas klebonui įsakė samdyti mokytoją, laikyti vienuolį pamokslininką, paskyrė kunigą apleistai Tauragės bažnyčiai, savo lėšomis pastatė bažnyčią Surviliškyje, jo rūpesčiu buvo pastatydintos Kulių, Laukžemio, Pušaloto bažnyčios, Pikelių, Židikų, Sudargo koplyčios. 1636 I 13-15 Varniuose sušaukė diecezinį sinodą, kuriame aptarė pastoracinius bei disciplinarinius klausimus, išleido eilę naudingų ir svarbių nuostatų. 1639 I 16-18 sušaukė antrą, 1643 IX 20-22-trečią, 1647 VII 14-16- ketvirtą sinodus. Tai davė pradžią ir pagrindus diecezijos įstatymų leidybai. Tęsė ankstesnių vyskupų pradėtą liaudies religinimą ir kultūrinimą. Plėtė vienuolynų tinklą: Žemaičių Kalvarijoje, Raseiniuose, Virbalyje įkūrė domininkonus. Įsteigė Žemaičių kalvarijas, kurios davė pradžią garsiajai šventovei, pasirūpino, kad būtų parašytos giesmės ir maldos, skaitomos einant kryžiaus kelius; parkvietė karmelitus ir apgyvendino juos Kudirkos Naumiestyje bei Linkuvoje, kur pastatė vienuolynus ir pavedė jiems administruoti parapijas. Kražiuose įkurdino benediktines, Krakėse pastatė vienuolyną kotrynietėms. Praplėtė kunigų seminarijos rūmus, skatino steigti parapines mokyklas, steigė bažnytines brolijas, įsteigė kapitulos prepozito ir dekano bei kustošo prelatūras, katedros nuodėmklausio vietą, įkūrė vyskupijos archyvą. 1649 XII 9 perkeltas iš Žemaičių į Vilnių. 1656 m. mirė Domnau (netoli Karaliaučiaus), ten buvo ir palaidotas. 1762 I 3 perlaidotas Žemaičių Kalvarijos bažnyčios presbiteriuos pogrindyje.

Jerzy Tyszkiewicz herbu Leliwa (ur. 1596 w Wisztyńcu, zm. 17 stycznia 1656 w Domnowie), biskup żmudzki i wileński, kanclerz Akademii i Uniwersytetu Wileńskiego Towarzystwa Jezusowego w latach 1650-1656.

Syn Eustachego Jana i Zofii z Wiśniowieckich. Kształcił się w akademiach jezuickich w Wilnie, Lublinie i Poznaniu oraz na Akademii Krakowskiej. Po przyjęciu święceń kapłańskich został kanonikiem krakowskim a następnie w 1626 wileńskim. 17 maja 1627 prekonizowany biskupem tytularnym Methone i sufraganem wileńskim. 19 grudnia 1633 został nominowany ordynariuszem żmudzkim; rządy w tej diecezji objął 25 czerwca 1634 r. Na sejmie koronacyjnym 1633 roku wyznaczony deputatem na Trybunał Skarbowy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Dbał o karność duchowieństwa i rozwój szkolnictwa, przeprowadził wizytację diecezji, czterokrotnie przeprowadził synod diecezjalny (1636, 1639, 1643, 1647). W 1637 ufundował kalwarię w miejscowości nazwanej Kalwarią Żmudzką oraz osadził tam dominikanów fundując także ich klasztor. W 1632 konsekrował kościół dominikanów w Sejnach. Skutecznie łączył administrację swojej diecezji z działalnością polityczną w senacie oraz sejmach i sejmikach.

W 1635 roku został wyznaczony senatorem rezydentem. Za rządów Władysława IV angażował się w działalność dyplomatyczną. W 1638 był legatem Władysława IV do papieża Urbana VIII, od którego uzyskał tytuł prałata domowego. W 1645 rokuprzewodniczył teologom katolickim na odbywające się w Toruniu Colloquium Charitativum – rozmowę ewangelików i katolików mającą doprowadzić do pojednania wyznań.

W 1648 roku był elektorem Jana II Kazimierza Wazy z Księstwa Żmudzkiego.

9 grudnia 1649 przeniesiony na biskupstwo wileńskie. Przeprowadził w nim synod diecezjalny, wizytował parafie. Na sejmie 1653 roku wyznaczony z Senatu komisarzem do zapłaty wojsku Wielkiego Księstwa Litewskiego. W okresie wojny szwedzkiej przebywał w Królewcu.

Za jego zgodą biskup Jerzy Białłozor 20 października 1655 roku podpisał ugodę kiejdańską oddającą Wielkie Księstwo Litewskie pod protekcję Szwecji.

Pochowany w katedrze wileńskiej.

Єжи Тишкевич