duke Albertus Gastold

In 1496 inherited all property from his maternal grandmother princess Maryna Trabska-Holshanska-Drutska (ML. 2 and 4).

Albertas Goštautas (Latin: Albertus Gastold, Polish: Olbracht Gasztołd, Belarusian: Альберт Гаштольд) (c. 1480 – 1539) was a Lithuanian noble of the Goštautai family from ethnic Lithuanian lands of the Grand Duchy of Lithuania. Voivode of Navahrudak since 1508, Voivode of Polotsk since 1514, Voivode of Trakai since 1519 and Voivode of Vilnius since 1522. In 1522 he became Grand Chancellor of Lithuania. He was the initiator and the editor of the First Statute of Lithuania, as a successor of his staunch opponent Mikolaj Radziwiłł, who rivaled him in the precedence in the Council of Lords. His subsequent rival in influence in the Grand Duchy was Konstanty Ostrogski.

Albertas was a son of Martynas Goštautas and father of Stanislovas Goštautas, last male heir of the Goštautai family. He was buried in Vilnius Cathedral, where his tomb remains till present day. He built the Hieraniony Castle (ruins survive in present-day Belarus).

It is thought that Albertas Goštautas, as well as the rest of Goštautai family members, had retained their native Lithuanian language. Influenced by the ideas of the Protestant Reformation, Goštautas was a supporter of the Lithuanian culture and language in state affairs and had a nationalistic attitude: he segregated non-Lithuanian and Polish-speaking Franciscans, took care of the representatives of Lithuanian literature, such as Abraomas Kulvietis, and showed distrust to Ruthenian inhabitants of the Grand Duchy.

He is one of the characters on the famous painting by Jan Matejko, Prussian Homage.

References:

• (in Lithuanian) http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/09/09stat.html Archived 2006-09-27 at the Wayback Machine Edition Stages of the Lithuanian Statutes
• (in Lithuanian) Tomas Sakalauskas "The Oak of Mažvydas"
• Dubonis, Artūras. "Lietuvių kalba: poreikis ir vartojimo mastai (XV a. antra pusė – XVI a. pirma pusė)". viduramziu.istorija.net. Retrieved 29 October 2019.
• "Albertas Goštautas". vle.lt. Retrieved 29 October 2019.

Albertas Goštautas (arba Albrechtas Goštautas, lenk. Olbracht Gasztołd, 1480 – 1539 m. gruodžio mėn.) – Lietuvos didikas iš Goštautų giminės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės ir karinis veikėjas, Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis kancleris ir Pirmojo Lietuvos Statuto autorius.

Didikas, grafas, kilęs iš Goštautų giminės. Tėvas Martynas Goštautas, motina Ona Alšėniškė, sesuo Elžbieta Goštautaitė, Jono Radvilos žmona. Žmona kunigaikštytė Sofija Verejskaja, sūnus Stanislovas Goštautas, marti Barbora Radvilaitė.

Iš tėvo Martyno ir senelio Jono Goštautų paveldėjo ir pats įsigijo daug valdų, tapo labai įtakingu. Nuo savo valdų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės daliniams turėjo pasiųsti 466 raitelius. Išleisdamas seserį už Radvilaičio, jauniesiems sumokėjo 7000 kapų lietuviškų grašių kraičio ir užrašė keturis dvarus. 1503-1509 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kunigaikščio rūmų taurininkas ir Naugarduko vietininkas, 1506 m. atmušė Krymo totorių puolimą. Su kitais 1507 m. gynė Smolenską nuo Maskvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenės. Per 1508 m. kunigaikščio Mykolo Glinskio maištą prieš Lietuvos didijį kunigaikštį Žygimantą Senąjį Vilniuje suorganizavo valstybės iždo apsaugą nuo sąmokslininkų. Dalyvavo nuslopinant maištą ir išvarant M. Glinskio sąjungininkės Rusijos kariuomenę. Vėliau susikivirčijus su Mikalojumi Radvila Senuoju buvo šio įskųstas Žygimantui Senajam ir nepagrįstai apkaltintas rėmęs M. Glinskį. 1509-1511 m. kalintas, vėliau reabilituotas. [taisyti] Valstybės tarnyba

Nuo 1513 m. Bielsko ir nuo 1515 m. Mozyriaus seniūnas. 1511-1514 m. Naugarduko vaivada, 1513-1519 m. Polocko vaivada, 1519-1522 m. Trakų vaivada. 1523 m. Darsūniškio valdytojas, nuo 1525 m. Borisovo seniūnas. Dėl aukščiausių postų ir dėl Palenkės, kur turėjo valdų, atkakliai varžėsi ir kivirčijosi su Mikalojumi Radvila, nes Radvilos Palenkėje buvo gavę pralaimėjusio M. Glinskio dvarų. 1518 m. jo ir lenkų algininkų daliniai prie Polocko atrėmė didelį Maskvos kariuomenės, 1514 m. užėmusios Smolenską, puolimą. Nuo 1522 m. Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis kancleris, galingiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas. Iš Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V gavo Geranainių grafo titulą. [taisyti] LDK savarankiškumo šalininkas

Stiprino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą, reikalavo, kad iš Lietuvos būtų pašalinti lenkų vienuoliai bernardinai, kaltinami amoraliu gyvenimu, lietuvių kalbos nemokėjimu, Lietuvos turtų išvežimu. 1526 m. iškėlė Žygimanto Augusto vainikavimo Lietuvos karaliumi projektą. 1529 m. vadovavo I Lietuvos Statuto parengimui. Pasipriešino lenkų diduomenės siekiams su Bonos Sforcos parama jį pakeisti. Jo iniciatyva į Statutą įrašyti draudimai svetimšaliams (lenkams) įsigyti Lietuvoje turtų ir užimti tarnybas. Jo pastangomis mažametis Žygimantas Augustas 1529 m. buvo formaliai, tėvui gyvam tebesant, paskelbtas didžiuoju kunigaikščiu. Tuo siekta Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės atskirumo nuo Lenkijos. Rėmė Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio siekius mirus Žygimantui Senajam tapti Lenkijos regentu. 1530 m. Lenkijos Seimui Žygimantą Augustą išrinkus karaliumi, prasidėjo nesantaika tarp jo ir valdovo motinos Bonos Sforcos. Ji siekė sumažinti jo galią, o jis – atimti jos valdas Lietuvoje.

Iš popiežiaus Klemenso VII 1530 m. išsirūpino atskirą Lietuvos bernardinų provinciją. Priešindamasis Bonai Sforzai susitaikė su Radvilomis ir 1538 m. sūnų Stanislovą apvesdino su didiko Jurgio Radvilos dukterimi Barbora. Po jo mirties turtus paveldėjo sūnus Stanislovas. Manoma, kad jis buvo Bychovco kronikos (Lietuvos metraštis) parašymo iniciatorius. Globojo Mykolą Lietuvį. Turėjo vertingų knygų biblioteką

  1. Marek Jerzy Minakowski, Ci wielcy Polacy to nasza rodzina, Kraków 2005. t. 7 s. 299

  2. ALBERTAS GOŠTAUTAS, VILNIAUS VAIVADA, BONAI SFORCAI. Memorialo tekstą iš lotynų k. išv. E Ulčinaitė. Mokslinės bibliotekos metraštis / Vilniaus valstybinis V. Kapsuko v. universitetas, 1972.

  3. Edvardas Gudavičius. Albertas Goštautas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, 18 psl.

Lietuvos kanclerio Alberto Goštauto jungtinis herbas. Gotikinės Goštautų Geranainių monstrancijos pėdos fragmentas, 1535 m. Pirmame lauke vaizduojama iš tėvo paveldėta laužyta juosta, antrajame - motinos Alšėniškės hipocentauras, trečiajame - senelės iš tėvo pusės (Daratos Kęsgailaitės) spjaudantis liepsnas liūtas virš mūro, o ketvirtajame - senelės iš motinos pusės Druckaitės kryžius ir 4 pusmėnuliai.

Olbracht Gasztołd herbu Abdank (1470 – 1539), kanclerz wielki litewski i wojewoda wileński od 1522, wojewoda trocki od 1519, wojewoda połocki od 1514, wojewoda nowogródzki od 1508, podczaszy wielki litewski od 1505, namiestnik nowogródzki od 1503, starosta bielski i mozyrski od 1513, hrabia i graf Świętego Cesarstwa Rzymskiego.

Syn Marcina, ojciec Stanisława. Około 1492 wstąpił na Akademię Krakowską. Został dworzaninem króla Aleksandra Jagiellończyka, który wysłał go z misją dyplomatyczną do cesarza. Brał udział w walkach z Tatarami. W czasie III wojny litewsko-moskiewskiej dowodził w 1507 obroną Smoleńska. W 1508 brał udział w bitwie pod Orszą. Wówczas też został wplątany w spisek Michała Glińskiego i uwięziony. Wyszedł na wolność w 1510 i oczyścił się z zarzutów 18 maja 1511 na sejmie w Piotrkowie.

W czasie wojny litewsko-moskiewskiej 1512-1522 29 lipca 1518 wraz z rotą Jana Boratyńskiego rozbił wojska rosyjskie w bitwie pod Połockiem. Świetne zwycięstwo już u współczesnych obrosło legendą, która głosiła, że w czasie walk pojawił się na niebie święty Kazimierz i pokazał on wojskom polsko-litewskim dogodną przeprawę przez Dźwinę. Sytuację komplikował fakt, że równolegle z wojną moskiewską Gasztołd prowadził swoją prywatną wojnę z kanclerzem i wojewodą wileńskim Mikołajem Radziwiłłem. Obie strony grabiły swoje dobra i paliły zamki prywatne (Zamek w Tykocinie w 1519 r.), co spowodowało nawet włączenie się w spór króla Zygmunta I Starego jako rozjemcy. Był zwolennikiem separatyzmu Litwy, dlatego popierał w 1522 plan królowej Bony ogłoszenia Zygmunta Augusta następcą tronu na Litwie.

Był najbogatszym człowiekiem na Litwie. Jego dobra liczyły setki wsi i miast. W czasie popisu w 1528 własnym sumptem wystawił 466 konnych i 3728 służby. W 1529 papież Klemens VII nadał mu tytuł hrabiowski. W 1530 cesarz Karol V Habsburg zaliczył go w poczet grafów cesarstwa jako grafa z Murowanych Gieranion.

W 1529 brał czynny udział w opracowaniu I Statutu Litewskiego. Zagrożony przez działania Bony, która rozpoczęła odbieranie królewszczyzn nielegalnie posiadanych przez magnatów litewskich, dla odwrócenia uwagi dworu od spraw gospodarczych Litwy doprowadził do wybuchu II wojny polsko-rosyjskiej.

• ** Wilno 5 XII 1522 Wojciech (Albert) Marcinowicz Gasztołd\ wojewoda wileński, kanclerz WXL, starosta bielski i mozyrski, dziedzic Geranon Murowanych, uposaża zbudowaną przez siebie kaplicę św. Mikołaja w Trokach2. Or. brak. Kop.

Herby zamieszczone na nagrobku Olbrychta w Wilnie, przeciwko memu twierdzeniu przemawiają. Jest ich cztery:

• Habdank - ojciec
• Hipocentaurus - matka
• Zadora - babcia po ojcu
• Druck - babcia po matce

Wskazują one, że żoną Jana Gasztołda i matka Olbrychta była Zadorczanka,

Ольбрахт (Ольбрехт, Альбрехт, Альберт) Мартинович Гаштольд, или Гаштаут, или Гаштоут, или Гоштовт (Olbracht Gаsztold); род. в 1487 (?) - ум. в 1539 г.: князь геранёнский и ольский, граф геранёнский, Полоцкий воевода; Брестский наместник; Новогрудский наместник: 1503-1506; Новогрудский воевода - 1508-1510; чуть позже - подчаший Литвы; трокский воевода - 1519-1522; виленский воевода и государственный канцлер ВКЛ - 1522-1539. Сын воеводы Мартина Гаштольда и Гольшанской княжны Ханы (Анны, Ганны). Канцлер с 1522 г., воевал с Москвой (принимал участие и в знаменитом сражении под Оршей). Представитель литовской олигархии. Получил от Карла V титул графа для себя и всего своего рода.

Крупнейшим владельцем в Бобруйской волости (старостве) Ольбрехт Гаштольд стал после 1522 г. (после смерти Николая Николаевича Радзивилла) . Гаштольд отличался жестокостью и непомерными поборами с местного населения. Он был капиталистом на паевых началах и довёл новый налог с крестьян до 200 коп., что в 1540 году привело к жалобам крестьян Великому князю.

Перед 1495 г. Ольбрехт Гаштольд получил от своей бабушки, вдовы князя Семёна Гольшанского - большое имение Дубасна в Бобруйском старостве (на этом месте теперь существует парково-дворцовый комплекс Жиличи в Кировском районе Бобруйщины).

Альбрехт Гаштольд - представитель магнатского (с 1529 г. графского) рода герба "Гобданк" ("Абданк"), одного из древнейших в Великом княжестве Литовском. Герб изображает дважды изломленную серебряную ленту на красном фоне щита, и такую же ленту выше короны, на шлеме. Первые знаки и печати с этим гербом появились в начале XIII в. В привилеях, владельческих документах и судебных делах он фигурирует с 1402 г.

Ольбрехт Гаштольд, сын Мартина, о котором мы ведём речь, сочетался браком с единственной дочкой князя Василия Верейского, внука Дмитрия Донского. Его тесть (Верейский) был родственником московских князей, и его родовые владения находились в Московии. Однако, Верейский вынужден был бежать в соседнее русское государство (Великое княжество Литовское и Русское), где получил крупные земельные владения. Наследство княжны Верейской включало в себя Воложин, Койданово и Усу на Минщине, Радошковичи, а также днепровский город Любеч (современная Украина). Наряду с Острожскими и Радзивиллами, Ольбрехт Гаштольд становится богатейшим магнатом Великого княжества Литовского, а как единоличный владелец: самым богатым человеком своего времени. Он выставлял в войско 466 уланов (стоимость каждого всадника складывалась из 8 крестьянских служб (примерно 16 дворов).