Countess Emilia Францевна Broël-Plater

http://platerak.republika.pl/Emilia.html

Emilia Broel-Plater herbu Plater – hrabianka, kapitan Wojska Litewskiego w czasie powstania listopadowego. Wikipedia PL

http://en.wikipedia.org/wiki/Emilia_Plater

http://lt.wikipedia.org/wiki/Emilija_Pliateryt%C4%97

GEDCOM Note

Эмилия Францевна Пля́тер (белор. Эмілія Плятэр, польск. Emilia Plater, лит. Emilija Pliaterytė, 13 ноября 1806, Вильна — 23 декабря 1831, Юстянув) — графиня, революционерка из остзейского дворянского рода по отцовской линии и белорусской шляхты Браславского повета по материнской. Собирательница белорусского фольклора, участница ноябрьского восстания 1830 года. На право называть её своей национальной героиней претендуют равно Польша, Белоруссия, Латвия и Литва.
Родилась в графской семье герба Плятер, в Вильне. Аристократическое семейство фон Плятер издавна укоренилось в Ливонии, а происходило из Вестфалии. В 1815 году, после развода родителей, Эмилия в возрасте девяти лет переехала с матерью к дальним родственникам Плятерам-Зибергам в их родовое имение Ликсна, в окрестностях Динабурга (Даугавпилса), на стыке латгальской и белорусской этнических стихий.
Живя на Витебщине у родственников, собирала и обрабатывала белорусские народные песни. Виртуозно владела жанром «голошения», исполняла на фортепиано народные мелодии, увлекалась белорусской хореографией, сама танцевала народные танцы. Пыталась писать белорусские стихи, в том числе стилизованные под народные «голошения». Как свидетельствовали многие современники, Эмилия Плятер всей душой стремилась к белорусскому жизненному укладу, знала бедствия и нищету народа, сочувствовала ему.
Заслуживает внимания, что, кроме музыки, Эмилия увлекалась конным спортом и стрельбой. Её идеалами были Жанна Д’Арк и Бобелина — героиня греческого восстания против Османской империи.
В 1829 году Эмилия вместе с матерью отправилась в путешествие в Варшаву и Краков.
Во время освободительного восстания 29 марта 1831 года, вместе со своим родственником Цезарем Плятером, организовала в поселке Дусяты партизанский отряд из 280 стрелков, 60 всадников и нескольких сотен косиньеров и повела его на Двинск. Среди повстанцев было немало девушек.
30 марта повстанцы разбили российский отряд возле почтовой станции Давгели, 2 апреля состоялся бой с защитной частью генерала Ширмана, потом — бой под Утеной и 4 апреля захват городка Езеросы.
По разгроме казаками восстания, Эмилия Плятер, во главе небольшой группы, присоединилась к отряду Кароля Залуского. 17 мая отряд Э. Плятер занял Вилькомир и в июне влился в регулярную польскую армию Д. А. Хлоповского (польск.)русск..
За смелость и решительность в боевых действиях командование повстанческими силами назначило Э. Плятер почётным командиром роты в пехотном полку и присвоило ей звание капитана. В числе других повстанческих группировок отряд принимал участие в схватках против царских войск (под Радзивилишками, Вильно, Шавлями и в других местах).
При отходе повстанцев в Пруссию Эмилия заболела и умерла. Это случилось в селе Юстианово (польск.)русск.. Её останки были доставлены на кладбище ближайшего города Коптёво (совр. Капчаместис, Лаздийский район). Могила находится на кладбище и по сей день, это тёмно-серый гранитный обелиск, увенчанный крестом, который был восстановлен в 2004 году. Сохранён и гранитный камень от оригинального памятника с надписью «Mów Wieczny Pokoy».
В центре города установлен памятник героине, с надписью на постаменте цитаты из произведения Адама Мицкевича «Смерть полковника» (на литовском языке).
Её имя вошло в легенды, она была воспета в известном стихотворении Адама Мицкевича «Смерть полковника», многочисленных произведениях других писателей, поэтов и художников Польши. В её честь названо много улиц. В память о ней был назван пехотный батальон, который воевал в составе 1-й пехотной дивизии имени Тадеуша Костюшко в годы Второй мировой войны.
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9F%D0%BB%D1%8F%D1%82%D0%B5%D1%80,...

Emilija Pliaterytė (lenk. Emilia Plater, Emilia Platerówna; 1806 m. lapkričio 13 d. Vilniuje – 1831 m. gruodžio 23 d. Justinave) – grafaitė, kilusi iš garsios Pliaterių giminės, 1831 m. sukilimo dalyvė, sukilėlių karinių pajėgų kapitonė, vadinama lietuviškąja Žana d'Ark, taip pat nacionaline didvyre laikoma ir Lenkijoje bei Baltarusijoje.

Biografija

Grafų Pranciškaus Ksavero Broel-Pliaterio ir Onos Pliaterienės (Ana fon Mol) pirmagimė. Tėvai priklausė elitiniam Lietuvos aristokratijos sluoksniui, tačiau tarpusavyje vis rečiau rasdavo bendrą kalbą ir, kai Emilijai buvo 9 metai, išsiskyrė.

Motina su dukra 1815 m. persikėlė gyventi pas gimines – grafo, inžinieriaus-majoro, vėliau Vilniaus gubernatoriaus Mykolo Pliaterio-Zybergo ir tetos Izabelės Helenos fon Zyberg dvarą Lyksnoje, netoli Daugpilio. Ši kultūringa, išsilavinusi šeima valdė keliasdešimt dvarų abiejuose Dauguvos upės krantuose. Dvaruose dirbo apie 15 000 baudžiauninkų.

Emilijos lavinimuisi buvo paskirtas gimnazijos mokytojas Volfas, vėliau – iš Saksonijos dvarininkų kilęs bajoras, Daugpilio tvirtovės restauratorius, karo inžinierius, kapitonas, baronas Vilhelmas fon Dalvigas. Jis mokė matematikos ir istorijos, kuria E. Pliaterytė labai domėjosi. Susipažino su dvaro archyvu, žavėjosi Adomo Mickevičiaus personažais – lietuvaitėmis Živile, Gražina, prancūze Žana d'Ark, graikų tautos didvyre Babolina. Anksti išmoko valdyti ginklą, šaudyti ir fechtuotis, šaudymo pratybose pralenkdavo ne vieną pagarsėjusį šaulį. Buvo puiki jojikė, mėgdavo leistis į ilgas keliones raita. Ją lydėdavo pusbroliai lyksniškiai Liudvikas ir Kazimieras Bartolomiejus bei dusetiškiai Cezaris ir Vladislovas.

Dvaro savininkai priklausė tam dvarininkų ratui, kurie rūpinasi savo pavaldiniais ir savo vaikams netrukdė bendrauti su valstiečių vaikais. Emilija dažnai lankydavosi pas kaimiečius, mokė valstiečių vaikus lenkų ir prancūzų kalbų, o gal mokėjo ir lietuviškai. Tai suformavo jos pažiūras ir charakterį. Kai Daugpilio tvirtovės komendantas generolas Michailas Kablukovas, kuris dažnai lankėsi dvare, paprašė Emilijos rankos, ši atsakė, kad tai neįmanoma, nes generolas yra pilietis tos valstybės, kuri šiurkščiai pamynė Lietuvos laisvę.

1829 m. kartu su motina aplankė Varšuvą, Krokuvą, iš pokalbių su giminaičiu Liudviku Pliateriu Emilija sužinojo, kad Lenkijoje bręsta sukilimas. 1830 m. mirus motinai, susirgo depresija, bandė suartėti su tėvu, bet tėvo atstumta įsijungė į sukilimo organizavimą. Pradėjo studijuoti karo taktiką ir su patikimais Lyksnos apylinkių gyventojais tyrinėti vietovę. Užmezgė ryšius su kitų apylinkių patikimais žmonėmis. Prieš pat sukilimo pradžią nuvyko į Vilnių tartis su Vyriausiuoju sukilėlių komitetu, tačiau komiteto nariai su mergina kariškais reikalais kalbėtis nepanoro.

Sukilimas

Pagrindinis straipsnis – 1831 m. sukilimas.

Kelmės dvaro savininkas Julius Gruževskis kovo 25 d. įsakė užimti Kelmę ir paskelbė sukilimo pradžią. Emilija Pliaterytė, tuomet buvusi Antazavės dvare, nusprendė, kad ir jai laikas veikti – nusikirpo plaukus, apsivilko vyriškus drabužius ir apsiginklavusi pistoletu bei durklu, nuvyko pas savo pusbrolį Cezarį į Dusetų dvarą.

1831 m. kovo 29 d. su savo adjutante Marija Prušinskaite ir Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo pradžią, iškėlė vėliavą ir surinko būrį, kurį sudarė 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai dalgiais ginkluotų vyrų, daugiausia valstiečių. Kitą dieną anksti rytą su savo būriu užpuolė Daugailių arklių pašto stotį, paėmė 30 arklių ir kasą.

Balandžio 2 d. būrys susidūrė su rusų pėstininkų kuopa, vykusia slopinti sukilimo Žemaitijoje ir ją sumušė.

Balandžio 4 d. kartu su Cezario Pliaterio ir J.Horodeckio daliniais užėmė Zarasus.

Paskatinti pirmų laimėjimų sukilėlių būriai patraukė link Daugpilio, tačiau iš tvirtovės paramos nesulaukė, nes kadetus paskubėta perkelti į Rusijos gilumą. Iš tvirtovės pasiųstas pulkininko Kapelio grenadierių-pionierių batalionas su 2 patrankomis po susidūrimo su sukilėliais atsiėmė Zarasus.

Emilijos Pliaterytės dalinys buvo išblaškytas, tačiau jai pavyko surinkti būrio likučius ir susijungti su C. Pliaterio daliniais. Balandžio 30 d. jie atvyko į Smilgius ir prisijungė prie Karolio Zaluskio sukilėlių korpuso. Tačiau vadas Emilijos nepriėmė į dalinį ir patarė grįžti į namus. E. Pliaterytė atsakė, kad nors jos jėgos menkos, tačiau, kad ir būdama moteris, ji galinti padėti vyrams kovoti už laisvę.

Po to išvyko į Ukmergę ir buvo priimta į Konstantino Parčevskio vadovaujamą sukilėlių dalinį. Savo buvusio būrio likučius pavedė pusbroliui Cezariui. Ukmergėje jauna sukilėlė Marija Rašanavičiūtė, buvusi mergaičių pensionato mokytoja, tapo Emilijos adjutante ir lydėjo ją visą likusį kovų kelią iki pat mirties. Dalyvavo gegužės 4 d. Prastavonių kautynėse, pasižymėjo kautynėse ties Maišiagala.

I-ojo lietuvių pulko kapitonė

Į Lietuvą atvykus generolo Antano Gelgaudo vadovaujamam korpusui, sukilėlių kariuomenė buvo perorganizuota. Emiliją paskyrė į 25-ąjį pėstininkų (1-ąjį lietuvių) pulką. Jai generolas P. Chlapovskis suteikė kapitono laipsnį.

Po nesėkmingų generolo A. Gelgaudo kautynių Paneriuose birželio 19 d. sukilėlių kariuomenė ėmė trauktis į Žemaitiją.

1-asis pėstininkų pulkas, kuriam vadovavo majoras Stanislovas Macevičius ruošėsi Kauno gynybai. Emilijai pavesta vadovauti šio pulko I kuopai. Tačiau jėgos buvo nelygios, sukilėliai Kaune nepajėgė ilgiau pasipriešinti ir birželio 28 d. rusai užėmė miestą. E. Pliaterytė vos nepakliuvo rusams į nelaisvę. Žirgui jojant pro siaurus vartus, grafaitės drabužiai užsikabino už kliūties. Emilija nukrito nuo žirgo. Tai pastebėję kazokai puolė, bet į pagalbą atėjo pulko vadas ir užsodino ją ant žirgo.

Sukilėliai atsitraukė į Raseinius, o liepos 8 d. dalyvavo nepaprastai atkakliame mūšyje dėl Šiaulių. Mūšis trūko daugiau kaip 10 valandų. Miestas keletą kartų ėjo iš rankų į rankas. 1-ajam pėstininkų pulkui buvo pavesta lydėti sukilėlių gurguolę, kurioje buvo maisto atsargos, parakas, amunicija. Rusų kazokų pulkas ir 3 ulonų eskadronai su 2 patrankom užpuolė sukilėlius. Užvirė sunkus mūšis, kuriame žuvo apie 300 sukilėlių. Emilija sumaniu vadovavimu išvedė dalį gurguolės į saugią vietą.

Liepos 9 d. karo tarybos pasėdyje buvo nuspręsta trauktis link Prūsijos sienos ir ten internuotis, bet Emilija Pliaterytė pareiškė kol gyva, kovos už Tėvynę. Taip pasielgė ir dalis kitų Lietuvos sukilėlių: E. Stanevičius, Julius Gruževskis, Cezaris Pliateris.

Kartu su Marija Rašanavičiūte ir pusbroliu Emilija pabandė per Užnemunę pasiekti Varšuvą ir ten toliau tęsti kovą. Ėjo miškais slapstydamiesi, daugiausia naktimis, kentėjo badą, troškulį, nuovargį. Galų gale Emiliją jėgos visai apleido, ant kojų atsivėrė žaizdos. Vis dar bandė eiti, tačiau beeidama apalpo. Cezaris ir Marija nunešė Emiliją į eigulio trobelę. Kreipėsi į artimiausią dvarininką Ignotą Ablamavičių, prašydami priglausti ligonę svetima Ščevinskaitės pavarde. Šis taip pat buvo patriotas ir priėmė grafaitę į netoliese Kapčiamiesčio esantį savo Justinavo dvarą (dab. Vainežerio kaime).

Cezaris su Marija pailsėję patraukė Varšuvos link. Šeimininkų globojama ir prižiūrima Emilija buvo beatsigaunanti, tačiau, sužinojusi apie galutinį sukilimo pralaimėjimą, atkrito, ir liga atsinaujino. Išsekęs organizmas nepajėgė ištverti ligos.

Atminimas

Lietuvos banko proginė moneta skirta E. Pliaterytės 200 gimimo metinėms paminėti (2006 m.)

Vienas pirmųjų Emilijos Pliaterytės atminimą įamžino Adomas Mickevičius eilėraštyje „Pulkininko mirtis“. Vėliau pastatyti jos paminklai daugelyje Lenkijos miestų. 1931 ir 1936 m. jos portretas buvo išspausdintas ant 20 zlotų banknoto, o 1940 m. – ant 50 zlotų nominalo banknotų. 1943–1945 m. jos vardu buvo pavadinti Lenkijos liaudies armijos pagalbinis moterų batalionas (lenk. Platerówki).

Išleidus E. Pliaterytės biografiją JAV anglų kalba, knygos globėju buvo JAV prezidentas Zachary Taylor.[1]

Šaltiniai

V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija. Vilnius, „Vyturys“, 1990. 239 psl.

Nuorodos

Biografija (angl.) Emilijos Pliaterytės mirties vieta. Justinavo dvaro liekanos ir E. Pliaterytės skulptūra Emilijos Pliaterytės atminimo draugija

Wikiquote logo Puslapis Vikicitatose – Emilija Pliaterytė

JUSTINAVAS (VAINEŽERIO KAIMAS LAZDIJŲ RAJONE) Vainežeris – Lazdijų rajono savivaldybės kaimas Ančios ežero vakarinėje pakrantėje, Veisiejų regioninio parko teritorijoje. Čia, Ančios ežero pusiasalyje, yra išlikę „Okopka“ vadinamas Vainežerio senovės gynybinis įtvirtinimas. Gyvenvietę puošia parkas. Su šia vietove yra susijęs kunigaikščio Mikalojaus Pranciškaus Oginskio (apie 1651 / 1663–1715) gyvenimas. Vainežeryje yra išlikę buvusio Justinavo parkas, kuriame auga ir retų, iš svetur į mūsų kraštus atvežtų medžių, tarp jų pilkasis kėnis ir europinis maumedis. Čia yra išlikęs ir dvaro teritorijoje buvęs ežerėlis. Vainežerio buvusio dvaro sodybos kompleksas yra įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą bei paskelbtas Valstybės saugomu, dendrologinę vertę turinčiu gamtos paveldo objektu. Šio dvaro buvusiuose rūmuose, kuriuos tuo metu valdė Ignacas Ablamavičius, mirė 1831 m. gruodžio 23 d., sukilimo dalyvė grafaitė Emilija Pliaterytė, kuri palaidota Kapčiamiesčio senosiose kapinėse. Buvusio Justinavo dvaro gyvenamojo namo kiemelyje stovi Evaldo Pauzos sukurtas paminklas Emilijai Pliaterytei. Informaciniuose leidiniuose skelbiama, kad Vainežerio dvaro parkas yra vienas patraukliausių ir lankomiausių objektų ne tik Veisiejų regioninio pako teritorijoje, bet ir visame Lazdijų rajone. Tai lemia kraštovaizdžio grožio ir istorinių vingių dermė. Vainežerio dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI amžiaus. Jo šeimininkais XVI–XIX a. yra buvę: didikas V. Kopočius, M. Oginskis, J. Masalskis, M. Žinevas, Tiškevičius, I. Ablamavičius. Rūmai Vainežeryje iškilo, parkas buvo įrengtas XVIII amžiuje. Dvaro teritorijoje augo du sodai, buvo medelynas. Dvaro žemės buvo „išparceliuotos“ 1922 metais. Pagal literatūros šaltinius parengė Danutė Mukienė http://samogitia.mch.mii.lt/Kultura_a/Justinavas_Vainezeris.htm