Eliza Orzeszkowa

Eliza Orzeszkowa (June 6, 1841 – May 18, 1910) was a Polish novelist and a leading writer of the Positivism in Poland movement during foreign Partitions. In 1905, together with Henryk Sienkiewicz she was nominated for the Nobel Prize in Literature.

She was born to a noble Pawłowski family in Milkowszczyzna, and died in Grodno (now in Belarus) nearby. At the age of sixteen, Eliza married Piotr Orzeszko, a Polish nobleman twice her own age, who was exiled to Siberia after the January Uprising of 1863. They were legally separated in 1869. She married again in 1894, after a 30-year-long loving relationship with Stanisław Nahorski who died a few years later. Orzeszkowa wrote a series of 30 novels and 120 powerful sketches, dramas and novellas, dealing with the social conditions of her occupied country. Her novel Eli Makower (1875) describes the relations between the Jews and the Polish nobility; and Meir Ezofowicz (1878), the conflict between Jewish orthodoxy and modern liberalism. In 1888 Orzeszkowa wrote two novels about the Niemen River (now part of Belarus): Cham (The Boor) focused on the life of fishermen; and her most famous novel, Nad Niemnem (On the Niemen) – often compared to Pan Tadeusz – dealing with the issues of Polish aristocracy against the backdrop of political and social order. Her study on patriotism and cosmopolitanism appeared in 1880. A uniform edition of her works was published in Warsaw between 1884–1888. Much of her output is available also in German translation. In 1905 together with Henryk Sienkiewicz and Lev Tolstoy, Eliza Orzeszkowa was nominated for the Nobel Prize in Literature. The prize was awarded to Sienkiewicz. According to official records of the Nobel Prize committee, the idea of dividing the prize was rejected as an act of disparagement, and only the latter ended up as the laureate.

Wikipedia: Eliza Orzeskowa

Jaunesnioji turtingo bajoro, teisininko, Gardino pavieto teismo pirmininko Benedikto Paulausko (rus. Венедикт Павловский, lenk. Benedykt Pawłowski, 1788-1843 m.) ir jo antrosios žmonos Franciskos Kamienskos (lenk. Franciszka Kamieńska, 1814-1878 m.) duktė. Mažąją Elžbietą ir jos seserį Klementiną (1838-1851 m.) po tėvo mirties auklėjo močiutė Elžbieta Kamienska; su motina, kuri 1849 m. ištekėjo už Konstantino Vidackio, matydavosi retai. Mokėsi namuose, prižiūrima guvernantės; mirus seseriai, 1852–1857 m. lankė moterų katalikių parapinę mokyklą Varšuvoje, kur gavo tipinį „gerų namų“ panelių išsilavinimą.

Sugrįžusi į Gardiną septyniolikmetė Elžbieta 1858 m. sausio 21 d. ištekėjo už dvigubai vyresnio žemvaldžio Piotro Ožeškos ir apsigyveno vyro dvare Liudvinave (Kobrino pavietas). Vedybos nenusisekė, ji net bandė skirtis, bet, motinos įkalbėta, grįžo pas vyrą, tačiau netrukus prasidėjo 1863 m. sukilimas. Aktyviai įsijungusi į judėjimą ji įstojo į vietinį moterų legioną, kuris sukilėliams vežiojo paštą ir maistą, slaugė sužeistuosius. Liudvinave ji slėpė būsimąjį vieną sukilimo vadų Romualdą Traugutą, su vyru padėjo jam pasiekti Lenkijos Kongreso karalystės sieną. Savo veiklą sukilimo metais pabandė beletrizuoti autobiografinėje knygoje „Gloria victis“ (1910 m.).

1863 m. rudenį Piotras Ožeška buvo įtartas parama sukilėliams, suimtas ir 1865 m. kovo mėn. ištremtas į Sibirą, jo turtas konfiskuotas. Netekusi Liudvinavo, Elžbieta grįžo į Milkovščizną, o 1867 m. pabandė išsiskirti su vyru, nes įsimylėjo dar iš Liudvinavo laikų pažįstamą gydytoją Zigmantą Švencickį (1836–1910 m.) Nors 1869 m. leidimą skyryboms ir gavo, bet planuotos vedybos su Švencickiu neįvyko. Milkovščiznoje Elžbieta daug skaitė, studijavo naujausią literatūrą ir pamažu pradėjo pati rašyti. Tiesa, pirmoji jos novelė „Vaizdelis iš bado metų“ (Obrazek z lat głodowych) išėjo dar 1866 m., tačiau naujuosiuose kūriniuose ji vis aršiau kėlė moters teisių klausimus. Jos „Keletas žodžių apie moteris“ (Kilka słów o kobietach, 1870 m.) tapo revoliuciniu emancipacijos šaukliu.

Dėl skolų tekus parduoti tėvo dvarą, 1869 m. ji apsigyveno Gardine, kur parašė garsias savo apysakas „Pan Graba“, „Marta“, „Mejeris Ezofovičius“. 1878 m. Vilniuje atidarė knygyną-leidyklą „E. Orzeszkowa i S-ka“, kuri per trejus metus išleido 24 knygas. Knygyno apyvarta buvo nemaža, 1882 m. pradžioje jame buvo 18 455 knygos, veikė skaitykla, tačiau caro valdininkai už plačią rašytojos visuomeninę veiklą, pavojingą jos įtaką 1882 m. knygyną uždarė, o rašytoją trejiems metams atidavė Gardino policijos priežiūrai. Ištremti buvo ir jos aktyviausi bendražygiai. Nuostoliai siekė 17 000 rublių.

Gardine pasirodė žymiausia E. Ožeškienės apysaka „Prie Nemuno“, vėliau „Chamas“, novelių rinkiniai. [1] 1894 m. ji ištekėjo už ilgamečio bičiulio advokato Stanislovo Nagorskio (1826–1896 m.), tačiau jų laimė truko neilgai – lankydamas savo valdas S. Nagorskis netrukus mirė nuo širdies paralyžiaus. 1904 m. E. Ožeškienės kandidatūra buvo pasiūlyta Nobelio literatūros premijai. Ir nors jos kūryba buvo vertinama geriau, premiją gavo Henrikas Senkevičius. Dar kartą jos kandidatūra buvo pasiūlyta 1909 m., tačiau švedų komisijos sprendimu ji atiteko jų tautietei Selmai Lagerlef.

Kūryba

Pirmojo kūrybos laikotarpio apysakose ir romanuose kritikavo patriarchalinių dvarininkų išglebimą, primityvumą, skelbė moterų emancipacijos, žydų toleravimo ir užuojautos jiems idėjas, aukštino kapitalizmo techninę pažangą, veiklius miesto inteligentus. Romano „Paskutinė meilė“ (1868 m.) veiksmas vyksta Druskininkuose.

Vėlesniuose kūriniuose atsispindėjo jos nusivylimas pozityvizmu, pagilėjo realistinė analizė. Apysakoje „Žemumos“ (liet. perdirbinys 1901 m., 1921 m.) pavaizdavo kaimo varguomenės skurdą, apysakoje „Chamas“ poetizavo valstiečius, ir reiškė antiurbanistines tendencijas. Reikšmingiausiame kūrinyje „Prie Nemuno“ epiškai vaizdavo šlėktų buitį, kėlė nacionalinio išsivadavimo judėjimo, šlėktų ir valstiečių bendravimo idėjas. Lietuvių kalba išleistas E. Ožeškienės scenos vaizdelis „Nutrūkusi styga“ (1910 m.), apsakymas „Žiemos vakaras“ (1912 m.), apsakymų rinkinys „Raštai“ (2 t., 1927–1929 m.) Apysakos „Žemumos“ motyvais S. Bogušytė ir M. Dirmantaitė parašė pjesę „Dumblynė“ (pastatyta 1906 m.) Eliza (Elžbieta, Elzė) Paulauskaitė-Ožeškienė-Nagorskienė (lenk. Eliza Orzeszkowa, slapyvardis Gabriela Litwinka, 1841 m. birželio 6 d. Milkovščiznos dvare, Gardino gubernija, Rusijos imperija – 1910 m. gegužės 18 d. Gardine, Gardino gubernija, Rusijos imperija) – lenkų rašytoja, novelistė, publicistė. Taip pat pasirašinėjo kriptonimais E.O., Bąk, Li…ka (= Litwinka).

VLE: Elzė Ožeškienė

Vikipedija: Elzė Ožeškienė

Eliza Orzeszkowa, de domo Korwin-Pawłowska, primo voto Orzeszkowa, secundo voto Nahorska, ps. E.O., Bąk (z Wa-Lit-No), Li...ka, Gabriela Litwinka - pisarka epoki pozytywizmu. Wikipedia PL