General Tadeusz Kosciuszko

Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko (Andrew Thaddeus Bonaventure Kosciuszko;[note 1] February 4 or 12, 1746 – October 15, 1817) was a Polish military engineer and a military leader who became a national hero in Poland, Lithuania, Belarus, and the United States.[3][4] He fought in the Polish–Lithuanian Commonwealth's struggles against Russia and Prussia, and on the American side in the American Revolutionary War. As Supreme Commander of the Polish National Armed Forces, he led the 1794 Kościuszko Uprising. Kościuszko was born in February 1746 in a manor house called Mereczowszczyzna in Nowogródek Voivodeship, Grand Duchy of Lithuania, a part of the Polish–Lithuanian Commonwealth; his exact birthdate is unknown. At age 20, he graduated from the Corps of Cadets in Warsaw, Poland, but after the outbreak of a civil war involving the Bar Confederation in 1768, Kościuszko moved to France in 1769 to pursue further studies. He returned to Poland in 1774, two years after its First Partition, and took a position as tutor in Józef Sylwester Sosnowski's household. After Kościuszko attempted to elope with his employer's daughter and was severely beaten by the father's retainers, he returned to France. In 1776, Kościuszko moved to North America, where he took part in the American Revolutionary War as a colonel in the Continental Army. An accomplished military architect, he designed and oversaw the construction of state-of-the-art fortifications, including those at West Point, New York. In 1783, in recognition of his services, the Continental Congress promoted him to brigadier general. Returning to Poland in 1784, Kościuszko was commissioned a major general in the Polish–Lithuanian Commonwealth Army in 1789. After the Polish–Russian War of 1792 had resulted in the Second Partition of Poland, he organized an uprising against Russia in March 1794, serving as its Naczelnik (commander-in-chief). Russian forces captured him at the Battle of Maciejowice in October 1794. The defeat of the Kościuszko Uprising that November led to Poland's Third Partition in 1795, which ended the Polish–Lithuanian Commonwealth's independent existence for 123 years. In 1796, following the death of Tsaritsa Catherine the Great, Kościuszko was pardoned by her successor, Tsar Paul I, and he emigrated to the United States. A close friend of Thomas Jefferson, with whom he shared ideals of human rights, Kościuszko wrote a will in 1798 dedicating his American assets to the education and freedom of U.S. slaves. He eventually returned to Europe and lived in Switzerland until his death in 1817. The execution of his will later proved difficult and the funds were never used for the purpose he had intended.

https://en.wikipedia.org/wiki/Tadeusz_Ko%C5%9Bciuszko

https://lt.wikipedia.org/wiki/Tadas_Kosciu%C5%A1ka

Tadas Kosciuška (lenk. Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko; 1746 m. vasario 4 d., Kosava – 1817 m. spalio 15 d., Zoloturnas) – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierius, generolas, kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę dalyvis (1775 - 1783 m.), vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. 1792 m. apdovanotas Baltojo erelio ordinu. Jo garbei pavadintas aukščiausias Australijoje Kosciuškos kalnas. Vilniuje ir Kaune yra Tado Kosciuškos gatvės.

Gimė 1746 metais Kosavos miestelyje, nepasiturinčio bajoro šeimoje. Anksti netekęs tėvo, motinos buvo išleistas į Varšuvos kadetų korpusą, kuris rengė Abiejų Tautų Respublikos armijos karininkus. Su karaliaus S. A. Poniatovskio stipendija išvyko tęsti mokslų į Prancūziją. Juos baigęs jaunas karo inžinierius tėvynėje tarnybos negavo. 1774 m. trumpam grįžo į Lietuvą, vėliau grįžo į Paryžių. Galiausiai 1775 m. jis iškeliavo į JAV. Ten jis sėkmingai kovojo JAV nepriklausomybės kare kartu su Dž. Vašingtonu. JAV nepriklausomybės deklaracijos autorius Tomas Džefersonas apie Kosciušką atsiliepė taip: Cquote2.png Tai yra tyriausias laisvės sūnus, kurį man teko pažinti, – ir tai tokios laisvės, kuri apima visus, ne tik išrinktųjų saujelę.

Karui pasibaigus, gavęs brigados generolo laipsnį, gausiai apdovanotas, dalyvavęs masonų ložėje T. Kosčiuška išplaukė į Europą. 1792 m. jis pasižymėjo mūšiuose su Targovicos konfederatais. Vėl grįžęs į Prancūziją, čia iš revoliucinės vyriausybės gavo garbės piliečio vardą. 1794 m. pradžioje prasidėjus patriotų sukilimui prieš Rusiją, T. Kosciuška buvo pakviestas būti sukilimo vadu. Jis viešu raštu (lietuvių kalba) suteikė visiems valstiečiams asmens laisvę, o dalyvaujančius sukilime atleido nuo lažo ir kitų prievolių. Rusijos kariuomenei malšinant sukilimą, buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę, į švelnaus režimo (taip caras nenorėjo blogai pagarsėti tarptautinėje arenoje) Petropavlovsko kalėjimą, kuriame kalėjo dvejus metus. 1796 m. naujas Rusijos caras Pavlas I grąžino jam laisvę, kaip malonės ženklą pasiūlė dvarą su 1500 valstiečių, grąžino kardą, bet T. Kosciuška jam atsakė, kad nereikia jam dvaro, nes jis nebeturės tėvynės, ir pasiprašė, kad leistų jam išvykti į užsienį[2]. 1796 m. pabaigoje T. Kosciuška išplaukë į JAV ir 1797 m. pradžioje apsigyveno Filadelfijoje. Tačiau jis čia pasijuto svetimas neradęs senų kovos draugų ir 1798 m. gegužės pradžioje sugrįžo į Paryžių, turėdamas užduotį atstovauti JAV Prancūzijoje.

Napoleonui pralaimėjus karą su Rusija ir jos sąjungininkais, T. Kosciuška 1814 m. Paryžiuje susitiko su Rusijos caru Aleksandru I, įtikinėjo jį grąžinti Lenkijai laisvę. Po to su caru dar kartą susitikęs Vienos kongrese, gavo iš jo pažadą, kad bus įkurta Lenkijos karalystė. T. Kosciuška vylėsi, kad jis bus paskirtas karalystės kariuomenės vadu, bet caras savo vietininku paskyrė savo brolį Konstantiną. Prasigyvenęs vakaruose carui grąžino dovanotus pinigus. Pasitraukęs iš politikos, gyveno Prancūzijoje, vėliau Šveicarijoje, kur 1817 m. ir mirė nukritęs nuo arklio ir susižeidęs. Jo palaikai buvo pargabenti į Krokuvą ir palaidoti Vavelio katedroje šalia greta J. Sobiesko ir kitų garbingiausių Lietuvos–Lenkijos valstybės žmonių.

Asmeninis gyvenimas

1774 m. grįžus į Lietuvą T. Kosciuška patyrė nelaimingą meilę didiko Sosnovskio dukteriai Liudvikai – tėvas jai neleido tekėti už neturtingo bajoraičio. Panašiai atsitiko ir apie 1790 m., kai jis paprašė Teklės Žurovskaitės rankos, bet jos tėvas, išdidus Ukrainos dvarininkas, atstūmė, kadangi T. Kosciuška nebuvo turtingas, mat nepasinaudojo JAV gautomis privilegijomis ir pinigais, o didelę jų dalį paliko juodaodžių vaikų mokyklai steigti.Taip jis ir liko nevedęs.

Polish-Lithuanian hero of the US Revolutionary War .

Tadeusz Kościuszko w Wikipedii po Polsku

Tadeusz Kościuszko on Wikipedia in English

Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko (February 4, 1746 – October 15, 1817) was a Polish–Lithuanian general and military leader during the Kościuszko Uprising. He is a national hero in Poland, Lithuania, the United States and Belarus. He led the 1794 Kościuszko Uprising against Imperial Russia and the Kingdom of Prussia as Supreme Commander of the Polish National Armed Force (Najwyższy Naczelnik Siły Zbrojnej Narodowej). Before commanding the 1794 Uprising, he fought in the American Revolutionary War as a colonel in the Continental Army. In 1783, in recognition of his dedicated service, he was brevetted by the Continental Congress to the rank of brigadier general and became a naturalized citizen of the United States. There are several Anglicized spellings of Kościuszko's name. Perhaps the most frequently-occurring is Thaddeus Kosciusko, though the full "Andrew Thaddeus Bonaventure Kosciusko" is also seen. In Lithuanian, Kościuszko's name is rendered as Tadas Kosciuška or Tadeušas Kosciuška. In Belarusian it is Tadevush Kastsyushka or Tadevuš Kaściuška.