Antanas Tamošaitis

Tamošaitis Antanas - XX ir XXI vyriausybių teisingumo ministras

Gimė 1894 08 18 Smukučių k., Jurbarko vlsč., Raseinių apskr. Kilęs iš ūkininko Jurgio Tamošaičio šeimos. Lietuvis, krikštytas katalikų bažnyčioje. Vedęs, žmona Elena, sūnus Antanas. Mirė sovietų saugumo pareigūnų nukankintas 1940 11 pab. Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, kitais duomenimis, išvežtas į kalėjimą Maskvoje, kur ir mirė.

1912 m. baigė Tauragės keturklasę m-klą, 1913–1915 m. mokėsi Žemaičių kunigų s-joje Kaune. 1915 m. įgijo pradžios m-klos mokytojo licenziją. Vokietijos okupacijos metu, 1915 m. rudenį Smukučių kaime įsteigė pradžios m-klą.

1916 m. Kaune baigė pedagoginius kursus ir buvo paskirtas Jurbarko pradžios m-klos vedėju (šias pareigas ėjo iki 1918 m.). Dirbdamas pedagogo darbą, A. Tamošaitis drauge su kitais to valsčiaus mokytojais slaptai organizavo lietuvių jaunimą kovoti už lietuvybę. Šiai veiklai išaiškėjus, vokiečių administracijos organai jį iškėlė į Rokiškio apskritį (ten dirbo Čėdasų pradžios m-klos mokytoju iki 1919 m.). Nuo 1919 m. rudens iki išrinkimo į StS ėjo Zarasų apskrities pradžios m-klų inspektoriaus pareigas.

Dar prieš StS rinkimus A. Tamošaitis priklausė LVS, kaip šios partijos atstovas buvo išrinktas į StS VI (Utenos) rinkimų apygardoje. StS (1920–1922 m.) priklausė LVS ir LSLDP frakcijų blokui. Lenkijos kariuomenės invazijos į Lietuvą metu įstojo savanoriu į organizuojamą Geležinio Vilko pulką. Lenkų pavojui praėjus, grįžo į StS.

Poseiminiu laikotarpiu A. Tamošaitis priklausė LVLS, kuri buvo įkurta 1922 m., susijungus LVS ir LSLDP.
1921 m. eksternu Kaune išlaikė egzaminus brandos atestatui gauti. Nuo 1922 08 22 dirbo Kauno žydų realinėje g-joje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, 1922–1925 07 01 – Lietuvos mokytojų profesinės s-gos suaugusiųjų g-jos mokytoju. Nuo 1921 m. lankė Aukštuosius kursus Kaune, o 1922 m. įsteigus LU, studijavo teisės mokslus. Juos baigęs, 1925 m., įgijo teisininko diplomą. Teisės f-to taryba A. Tamošaičiui pasiūlė pasilikti prie universiteto rengtis profesūrai. Rengdamasis profesūrai, studijas gilino Vienos, Paryžiaus, Tulūzos, Bordo, Berlyno ir Karaliaučiaus u-tuose. 1928 m. A. Tamošaitis išlaikė doktorato egzaminus iš teisės filosofijos, valstybinės teisės ir civilinės teisės, o tų pat metų gegužės mėn. apgynęs daktaro disertaciją „Istoriškoji teisės mokykla Vokietijoje”, įgijo teisės mokslų daktaro laipsnį.

1928 m. A. Tamošaitis buvo pakviestas docentu į Lietuvos u-tą, bet šių pareigų atsisakė ir dirbo prisiekusiojo advokato padėjėju, vėliau advokatu Jurbarke. Nuo 1930 09 dėstė romėnų teisę VDU Teisės f-te docento statusu (1934 m. rudenį buvo išrinktas Teisės f-to sekretoriumi). 1933 m. įgijo teisę bylas ginti Vyriausiajame Tribunole. 1935 m. paties prašymu iš advokatūros atleistas.

Priklausydamas valstiečiams liaudininkams ir dirbdamas VDU, A. Tamošaitis globojo studentus varpininkus, su M. Sleževičiumi, K. Griniumi ir kitais valstiečių liaudininkų lyderiais dažnai dalyvaudavo jų d-jų ir korporacijų susirinkimuose. 1919–1940 m. priklausė Lietuvos mokytojų profesinei s-gai, buvo Komisijos Klaipėdos krašto teisininkams egzaminuoti narys. 1939 09 kartu su Tadu Petkevičiumi ir D. Krivicku buvo deleguotas į Hagą ginti Lietuvos interesų Tarptautinio Tribunolo byloje su Estija. 1939–1940 m., eidamas Lietuvos vyriausybėje teisingumo ministro pareigas, tuo pačiu metu dirbo ir VDU. 1940 m. pr. Humanitarinių mokslų f-tą iš VDU perkėlus į Vilniaus u-tą, perkeltas ir Teisės f-tas, kuriame A. Tamošaitis dirbo iki Lietuvos okupacijos.

Nuo 1921 m. bendradarbiavo valstiečių liaudininkų periodiniuose leidiniuose „Lietuvos ūkininkas” ir „Lietuvos žinios”, savo straipsnius pedagoginiais ir mokytojų organizaciniais klausimais spausdino žurnaluose „Mokykla ir gyvenimas”, „Švietimo darbas”. Į lietuvių kalbą išvertė P. F. Girardo „Romėnų teisę“ (2 dalys). Kartu su J. Kairiu į lietuvių kalbą išvertė Senovės Rytų teisės paminklą „Hamurabio teisynas“ (1938 m.).

1939 03 pab. sudarius naują J. Černiaus vyriausybę, priešingai nei ankstesnėje V. Mirono vyriausybėje, naujojoje buvo keturi opozicijos atstovai, tarp jų – valstietis liaudininkas, teisingumo ministras Antanas Tamošaitis.

Nors opozicijos postai nebuvo svarbiausi, tačiau taip ir nepavyko surasti tiesioginio atsakymo, kodėl ir kuo vadovaujantis buvo pasirinktos būtent šios kandidatūros. Vargiai tikėtina, jog ministrų kandidatūras, šiuo atveju
liaudininkų, pasirinkęs pats Ministras Pirmininkas. Turint omenyje karininko J. Černiaus kompetenciją ir galias, labai abejotina, kad jis galėjo imtis iniciatyvos taip pasielgti. Išimtis teisingumo ministro kandidatūra. Juozas Pajaujis, tardomas sovietų saugumo, pažymėjo, jog A. Tamošaitį į teisingumo postą pakvietęs pats J. Černius. Tokie J. Černiaus motyvai jam nebuvo aiškūs. Nors iš pradžių šių pareigų A. Tamošaitis nenorėjęs, tačiau, pasitaręs su M. Sleževičiumi, nutarė užimti jam siūlomą postą. Verta dėmesio J. Pajaujo pastaba, kad, prieš užimdami pareigas, liaudininkų ministrai tokiam žingsniui gavo sutikimą iš savo partijos vadovybės. Kaip nurodė A. Valuckas, ministrus A. Smetona pasirinko iš opozicinių partijų pats ir neprašė, kad partijos pasiųstų savo kandidatus, nes jisai opozicinių partijų, kaip tokių, nenorėjo ir toliau pripažinti – jos jam buvo uždarytos ir likviduotos.