Povilas Plechavičius (1 February 1890 – 19 December 1973) was an Imperial Russian and then Lithuanian military officer and statesman. In the service of Lithuania he rose to the rank of General of the army in the interwar period. He is best known for his actions during the Lithuanian Wars of Independence, for organizing the 1926 Lithuanian coup d'état and for leading a Lithuanian self-defence force during the German occupation of Lithuania.

Early life

Povilas Plechavičius was born on February 1, 1890, in Židikai District to Lithuanian farmer Ignas Plechavičius.[1] His mother was Lithuanian noblewoman Konstancija Bukontaitė.[1] He was educated mostly in Russia whereas the tsarist regime in Lithuania had banned the Lithuanian language. In 1908, he graduated from a gymnasium in Moscow, in 1911 from Institute of Commerce.

During World War I

In 1914, Povilas Plechavičius graduated from the Orenburg cavalry war school. During World War I he fought with the Russian army against the German Empire, Austria-Hungary and the Ottoman Empire. During the war, he was wounded three times. In October 1917, he and his brother, Aleksandras, were on the southern Front against the Ottomans. On news of the outbreak of the Lithuanian–Soviet War, both of them illegally left their regiments for Samogitia.[2]

Lithuanian Wars of Independence

Plechavičius and his brother returned to their homeland in the summer of 1918 and began organizing local partisan battalion together with his brother, Aleksandras. The weapons for the unit were obtained from Germans in Latvia. Being skilled at military organization, and together with his brother, and with the support of the local population they succeeded in creating volunteer partisan units to fight against the Bolshevik invasion of North-West Lithuania, and later helped to drive out the Bermontians. His battalion drove out Bolsheviks from Seda, Mažeikiai and Telšiai and their surroundings. Plechavičius was assigned military commander of Skuodas and its surroundings by the Lithuanian Council. On 13 November 1918, after successfully fighting the Bolsheviks and Bermontians, Plechavičius enlisted as a volunteer to the Lithuanian army.[2]

As an officer in the Lithuanian Army he participated in the Polish-Lithuanian war in the battles for Seinai, Augustavas and Varėna. For his accomplishments in the Lithuanian Wars of Independence in defending Lithuania from invaders, Plechavičius was awarded the highest military Order of Lithuania - the Order of Vytis Cross. He served in various cavalry squadrons and became the colonel of the Hussar regiment in 1922. Later he was the main officer behind the military coup of 1926, that removed the democratically elected government, assumed power and then handed it to Antanas Smetona.[2]

From 1927 July, he was the commander of all cavalry regiments. He was given the rank of lieutenant general in 1929.[2]

Lithuanian Territorial Defense Force

During the first Soviet occupation Plechavičius retreated to Nazi Germany,[citation needed] and returned to Lithuania with the Nazis during Operation Barbarossa. In 1943, the Nazi occupational government failed to gather a Lithuanian SS unit due to opposition to the Nazi occupation and thus their project from all parts of society. Plechavičius began forming the Lithuanian Territorial Defense Force (Lietuvos vietinė rinktinė), on 13 February 1944. It was a volunteer military unit led only by Lithuanian officers and supposed to stay with the borders of Lithuania to defend the country against the Red Army.

Three days later, on Lithuanian Independence Day (February 16, 1944) Plechavičius, the commander of the Lithuanian detachment, made a radio appeal to the nation for volunteers. Some 19,500 men responded to the appeal. All Lithuanian political underground organizations supported Plechavičius[citation needed]. This was achieved through constant communication between Lithuanian commanders and resistance leaders. This was enormously successful: more volunteers came forward than was expected. The Germans were very surprised and deeply shocked by the number of volunteers since their own appeals went unheeded. The Germans, worried by the success of the detachment, started to interfere, breaking the signed agreement.[citation needed]

On March 22, 1944, SS Obergruppenführer and police general Friedrich Jeckeln called for 70-80,000 men for the German army as subsidiary assistants. Chief-of-Staff of the Northern Front Field Marshal Walther Model demanded 15 battalions of men to protect the German military airports. Plechavičius rejected the demand on April 5, 1944. General Commissioner of Lithuania Adrian von Renteln demanded workers for Germany proper. Other German officials also voiced their demands. Finally, on April 6, 1944, the Germans ordered Plechavičius to mobilize the country. Plechavičius responded that the mobilization could not take place until the formation of the detachment was complete.

After the failed offensive against Polish Armia Krajowa due to the pre–emptive Polish surprise attack, Jeckeln demanded the detachment troops to take an oath to Hitler, the text of which was provided.[citation needed] After Plechavičius rejected the demand (May 9, 1944),[citation needed] Jeckeln ordered the detachment units in Vilnius to revert to his direct authority. All other units of the detachment were to come under the command of the regional German commissars. Furthermore, the detachment was to wear SS uniforms[citation needed] and use the "Heil Hitler" greeting.

Plechavičius issued a declaration for his men to disband and disappear into the forests with their weapons and uniforms.[3][4][5] The Lithuanian headquarters directed the detachment units in the field to obey only the orders of the Lithuanian detachment. It also ordered the Detachment Officer School in the city of Marijampolė to send the cadets home. The LTDF disbanded itself, with a majority of its soldiers becoming part of the underground resistance and forming the core of the armed anti-Soviet resistance in Lithuania for the next eight years.[5] On May 15, Plechavičius, the commander of the detachment, was arrested together with the other staff members. He was deported to the Salaspils concentration camp in Latvia.[2] After some time, he was released and he escaped to the West in July 1944.[2]

In 1949 Plechavičius moved to the United States where his sister and mother lived. He died on December 19, 1973, in Chicago, Illinois.

In 2004 Plechavičius was posthumously awarded a medal from Lithuanian president Rolandas Paksas for his services to Lithuania.

Notes and references

1. Kazys Blaževičius (2004-01-21). "Žemaitijos valdovas". XXI amžius (in Lithuanian). 6 (1209). Retrieved 2008-03-18.

2. Šiaudinis, Valentas. "101-ieji Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metai" [101 year anniversary of the restoration of Lithuania's independence]. Voruta (in Lithuanian). 857: 4. ISSN 1392-0677.

3. Audėnas, Juozas (ed.). Twenty Years’ Struggle for the Freedom of Lithuania. New York: VLIK, 1963

4. Ivinskis, Zenonas "Lithuania During the War: Resistance Against the Soviet and the Nazi Occupants," in V. Stanley Vardys (ed.), Lithuania under the Soviets: Portrait of a Nation (New York: Frederick A. Praeger Publishers, 1965), p. 84.

5. Lane, Tomas. Lithuania: Stepping Westward. p. 57, Routledge (UK), August 23, 2002. ISBN 0-415-26731-5

Wikipedia: Povilas Plechavičius

VLE: Povilas Plechavičius

Vikipedija: Povilas Plechavičius

Povilas Plechavičius (1890 m. vasario 1 d. Židikų valsčius, Mažeikių apskr. – 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje) – Lietuvos kariuomenės generolas.

Biografija

P. Plechavičius gimė ūkininkų ir bajorų giminės šeimoje, krikštytas Pikelių bažnytėlėje. Būsimasis generolas buvo antras gausios šeimos vaikas – jis turėjo penkis brolius ir šešias seseris. Dvi seserys mirė jaunos, du broliai žuvo Sibire, likusieji šeimos nariai įvairiais keliais pateko į JAV.

Pradėjęs mokytis Lietuvoje, Maskvoje 1908 m. baigė gimnaziją, 1911 m. komercijos institutą, 1914 m. Orenburgo kavalerijos karo mokyklą. Rusų armijos kavalerijos dalinyje dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, o revoliuciniais 1917 m. kovojo prieš bolševikus Rusijos pietuose. 1918 metais grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Žemaitijoje ir suorganizavo žemaičių partizanų rinktinę, kovojusią prieš bolševikus, užėmusius Mažeikius ir Telšius. Tapo Mažeikių karo komendantu, kovojo su bermontininkais, lenkais.

Likvidavus bolševizmo pavojų Žemaitijoje, P. Plechavičiui buvo iškelta byla neva už per daug žiaurų priešų naikinimą. Teisme kaltinimą palaikė Seimo narė socialdemokratė L. Purėnienė. Kai žodis buvo suteiktas kaltinamajam, jis lakoniškai pareiškė: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte“. Kaltinamasis buvo išteisintas.

1920 metais kovojo su lenkais prie Seinų, Augustavo miškuose, prie Varėnos ir kitur. Už kovas dėl Lietuvos laisvės jis apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

1924 m. P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, 1926 metais – Generalinio štabo akademiją Prahoje. Lietuvos kariuomenėje tarnybą pradėjo kapitonu, baigė generolu leitenantu. Vadovavo 1926 metų gruodžio 17 d. perversmui Lietuvoje. Nuo 1927 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininku. 1929 m. vasario 13 d. gen. P. Plechavičius prieš savo valią buvo išleistas į atsargą.

Pirmosios sovietinės okupacijos metais pasitraukė į Vokietiją, o prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui, grįžo į Lietuvą. 1944 m. vadovavo Vietinei rinktinei. Likvidavus Vietinę rinktinę buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to – į Dancigą, Klaipėdą, o iš ten paleistas. Netrukus po to P. Plechavičius išvyko į Vokietiją.

1946 m. vasario mėn. sovietai reikalavo, kad britai atiduotų P. Plechavičių kaip karo nusikaltėlį. Britai ignoravo jų parodymus, kad jisai vadovavo sukarintų vienetų panaudojimui prieš žydus ir sovietus partizanus. [1] Sovietų slaptosios tarnybos planavo P. Plechavičių pagrobti ir iš Vakarų Vokietijos išvežti į sovietų zoną. Tam buvo užverbuotas buvęs Kauno komendantas Juozas Mikuckis, kuriam buvo pavesta nugirdyti P. Plechavičių ir jį pagrobti. Jam tai nepavyko – nusigerdavo pats Mikuckis.

P. Plechavičius pradėjo bendradarbiauti su CŽV, vietoj kad su MI6. 1949 m. jo pagalba CŽV paveikė VLIK'ą. CŽV palengvino jo emigraciją į JAV. [1] Nuo 1949 m. P. Plechavičius apsistojo JAV, kur gyveno jo motina. Gyvendamas Čikagoje, generolas domėjosi lietuviška veikla, kultūriniu gyvenimu, ypač lietuvių veteranų sąjungos „Ramovė“ veikla. Gen. P. Plechavičius mirė 1973 m. gruodžio 19 d., palaidotas šeimos kape Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje. Prie kapo duobės jo bendražygis gen. S. Dirmantas kalbėjo: „Kaip tikras karys, veiksmo, o ne žodžių žmogus, velionis nebuvo kalbus ir tomų neprirašė. Jo nuveikti darbai ir nepalūžtantis ryžtas yra sektini pavyzdžiai, kaip reikia aukotis už tautos idealus“.

Tėvai

Tėvas Ignas Plechavičius (1852–1928) buvo sumanus ūkininkas. Palaidotas Ukrinų kapinėse. Povilo motina Konstancija Bukontaitė-Plechavičienė (g. 1862 m.) paveldėjo tėvų ir protėvių bajorų gūžtą Bukončiuose, 1887 metais ištekėjo už Igno Plechavičiaus, kilusio iš Padvarėlio k. (Akmenės valsčius). Sulaukusi 82 metų, artėjant antrajai bolševikų okupacijai, pasitraukė iš gimtinės; 1949 metais pasiekė JAV ir apsigyveno pas dukrą Eleną Legeckienę Niujorke. Mirė 1959 metais, palaidota šeimos kape Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje.

Vertinimai

Istorikai jį vertina kontroversiškai – dešinesnių pažiūrų laiko tautos didvyriu, sustabdžiusiu iš Maskvos kontroliuojamo bolševikinio kominterno įsigalėjimą Lietuvoje, kairesnių – karinga ambicinga asmenybe, į raudonąjį terorą Žemaitijoje 1918 m. atsakiusį baltuoju, 1926 m. Kaune įvykdžiusį antidemokratinį karinį perversmą, nukreiptą prieš kairiuosius ir atvedusį į valdžią autoritarinę Antano Smetonos valdžią, o 1944 metais nepaklususį netgi vokiečių karinei vadovybei ir išsaugojusį daugelio lietuvių gyvybes.

Nuopelnų įvertinimas

Šv. Jurgio 4 laipsnio kryžius.

Šv. Onos 4 laipsnio ordinas.

1923 m. - Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinas.

1926 m. - Latvijos gynybos sąjungos bronzos medalis.

1928 m. - DLK Gedimino 2 laispnio ordinas. 1928-05-10 P. Plechavičius atisakė šio ordino, nes tai „žemina pagal pareigas kitų karių tarpe".

1928 m. - Savanorio medalis.

1928 m. - Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medalis.

1928 m.- Italijos karūnos 2 laipsnio ordinas.

1929 m. - Latvijos išsivadavimo karo 10- mečio medalis.

1952 m. - Amerikos lietuvių legiono garbės ženklas.

2004 m. - Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius.

Atminimo įamžinimas

Paminklinis akmuo tėviškėje Bukančiuose, Mažeikių raj. (2008 m.).[1] Paminklinis akmuo Čikagos Šv. Kazimiero katalikų kapinėse.[2] Paminklas Kauno Karo muziejaus sodelyje (skulpt. Juozas Šlivinskas, 2008 m.).[3] Kaune veikia Generolo Povilo Plechavičiaus jaunojo kario mokykla (2009 m.).[4] Panevėžyje suteiktas generolo vardas skverui ties Vilniaus-Klaipėdos gatvių sankryža, atidengtas atminimo ženklas (2012 m.).[5]

Šaltiniai

1. ↑http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/Paminklas_generolo_Povilo_... Paminklas generolo Povilo Plechavičiaus gimtos sodybos įamžinimui

2. ↑ http://www.findagrave.com/cgi-bin/fg.cgi?page=gr&GRid=19864912 Paminklinis akmuo Čikagos Šv. Kazimiero katalikų kapinėse

3. ↑ http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2008/11/12/atmi_01.html Paminklas Karo muziejaus sodelyje

4. ↑ http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/-lusiukai-gavo-generolo-p-p... „Lūšiukai“ gavo generolo P.Plechavičiaus vardą

5. ↑ http://www.panevezys.lt/lt/naujienos/kulturos-naujienos/valstybes-d... Generolo vardas skverui Panevėžyje

Literatūra

• Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1961. - T. 23. - P. 119. • Gen. Povilas Plechavičius. - Brooklyn, 1978. - 300 p. • Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 m. - V., 2006. - T. 6. - P.133-134.