This project aims to identify officers of the Grand Ducal Lithuanian Army.

If in your family tree you have an individual who was an officers, whose military career was associated with the Army of Grand Duchy of Lithuania, please add them to this project. It would be great if within profile description there would be a brief biography added.

Within opened profile page use the 'Actions' button to "Add to project". Select this project (you must be on the list of collaborators in this project to see it on the selection list). You may add any public profile that you have permission to edit. If you do not have permission to edit the profile, a request is sent to the profile manager to add the profile to the project.

Note: Only public profiles may be added to projects.

Grand Ducal Lithuanian Army

The Lithuanian military originates in the Grand Ducal Lithuanian Army, active from the 13th century to 1795. The Grand Ducal Lithuanian Army fought in many major battles, such as:

• the Battle of Blue Waters 1362-1363,
• Battle of Grunwald 1410,
• Battle of Orsha 1514,
• Battle of Kircholm 1605.

13th century

From the 12th century's end and into the 13th century, Lithuania frequently went to war against the Western and Southwestern Rus' states, Kingdom of Galicia-Volhynia and Duchy of Masovia, while also devastating lands along the Daugava and elsewhere. From the early 1200s, Lithuanians fought against the Swordbrothers, from 1237 against the Livonian Order, and from the 13th century's second half against the State of the Teutonic Order. While fighting on Lithuania's northern and western frontiers was unceasing, the Lithuanian state expanded southwards and eastwards during the Late Middle Ages. The Lithuanian army was mobile as it had to fight on many fronts, like with the State of the Teutonic Order to the west, the Livonian Order to the north, the Golden Horde and it's vassal Muscovy to the east, and the Tatar khanates to the south. According to 13th-century sources, Lithuanian soldiers were mounted when going on military expeditions but fought on foot, arranged in three rows during battles. The best-armed and most experienced fought in the front, while the least experienced and lightly-armed were in the last row. Furthermore, the Lithuanians were skilled at fighting using spears, especially on horseback, and the earliest written mention of such tactics dates to 1208 when Lithuanians, riding on horses, threw spears into their enemies.

Although the Germans initially had superior weaponry during the 13th century, the Lithuanians won the following battles:

• Battle of Saule 1236,
• Battle of Durbe 1260,
• Battle of Karuse 1270,
• Battle of Aizkraukle1279,
• and many other battles.

However, Lithuanians were less successful against enemy fortifications, especially brick castles. Eventually, the battle front lines stabilised over time, with the one against the Livonian Order more or less following the modern Latvia–Lithuania border, while the one against the Teutonic Order being close to the Nemunas. The Lithuanian side of the border had a castle system along the river.

14th century

Over the 14th century, the Teutonic and Livonian orders organized raids into Lithuania. Lithuanians responded by raiding their respective territories, however, the Lithuanian raids were numerically fewer. The Lithuanians won the Battle of Medininkai (1320), but lost the Battle of Strėva (1348). More and more, the Teutonic Order destroyed the Lithuanian castle system along the Nemunas and built their castles near the Lithuanian ones. As the German and Livonian orders were constantly reinforced by Christian European countries, it became increasingly difficult to defend Lithuania solely by military means. Hence, the new generation of the Lithuanian Grand Dukes Jogaila and Vytautas the Great used not only military, but also diplomatic and political means, e.g. Lithuanian baptism in 1387, to protect Lithuania.

Simultaneously, on the other side of the Lithuanian state, the Golden Horde's army was destroyed in the Battle of Blue Waters (1362-1363). In 1368, 1370, and 1372, the Lithuanian Grand Duke Algirdas led the Grand Ducal Lithuanian Army into military expeditions against Muscovy. However, the Battle of the Vorksla River (1399) was a decisive victory for the Golden Horde.

15th century

Finally, the German Teutonic Order was crushed in the Battle of Žalgiris (1410), which was one of the largest Middle Age battles in Central and Eastern Europe. In this key battle, the Lithuanian Army was led by Vytautas the Great. Under him, the Lithuanian Army attacked the lands of the Pskov Republic, in 1426, and the Novgorod Republic, in 1428.

Similarly to other medieval European states, the army was raised by the nobility during the Late Middle Ages. After the Union of Lublin in 1569, the Lithuanian Army remained equal to the Polish Crown army in the military of the Polish–Lithuanian Commonwealth until the Third Partition in 1795. By the 17th century, it was mostly outclassed by professional forces and a standing army was instituted.

Šiuo projektu siekiama nustatyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės karininkus.

Jei jūsų giminės medyje yra karininkai, kurio karjera buvo susijusi su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomene, įtraukite juos į šį projektą. Būtų puiku, jei profilio aprašyme būtų pridėta trumpa biografija.

Atidaryto profilio puslapyje paspauskite mygtuką „Veiksmai“, pasirinktumėte eilutę „Pridėti prie projekto“. Pasirinkite šį projektą (turite būti šio projekto bendradarbiu, kad pamatytumėte jį atrankos sąraše). Prie projekto galite prijungti bet kurį viešą profilį, kurį turite leidimą redaguoti. Jei neturite leidimo redaguoti profilio, tada profilio administratoriui bus siunčiamas prašymas pridėti profilį prie projekto.

Pastaba: prie projektų galima prijungti tik viešus profilius.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kariuomenė

– tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos organizuota karinė jėga, veikusi nuo 1253 m. iki 1263 m. ir nuo 1275 m. iki 1569 m. Po Liublino unijos iki Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. – savarankiška Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės sudėtinė dalis.

Daugelyje Europos šalių kariuomenė kūrėsi yrant gentinei santvarkai, kai karius, visus ginkluotus genties vyrus pakeitė gentinės diduomenės kariaunos. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenė kaip organizuota struktūra pradėjo formuotis XIII a. viduryje, sustiprėjus žemių daliniams kunigaikščiams ir supratus, kad atskiroms ginkluotų bajorų grupėms bus sunku atsilaikyti prieš lenkų stambiųjų kunigaikščių antpuolius, o ypač prieš gerai ginkluotus ir mūšių patirtį turinčius kryžiuočius.

Organizacija

Iki XV a. dar kiekvienas bajoras turėjo savo kariauną. Jos svarbiausia dalis buvo raiteliai, pėstininkų reikšmė buvo mažesnė. Vienas raitas bajoras ir jį aptarnaujantys 4-7 kariai (pažas, ginklanešys, keli pėsti ar raiti lankininkai) sudarė pagrindinį padalinį – ietį, 20-25 ietys – vėliavą, kelios vėliavos – kariauną. Lietuvių kariauną pirmą kartą paminėjo Henrikas Latvis savo kronikoje aprašydamas lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio 1205 m. žygį į vokiečių užvaldytą Livoniją. XIII a. susikūrus Lietuvos valstybei kariaunos sudarė kariuomenės smogiamąją jėgą, mokančią kovoti raitųjų rikiuotėje. LDK, kaip ir kitų Europos šalių kariauninkų palikuonys sudarė žymią tarnybinių bajorų dalį.

Kariuomenė buvo organizuota karo prievolės pagrindu, tačiau karys turėjo pats įsigyti jam pagal luomą priderančią ginkluotę. Kariuomenės struktūra buvo panaši, kaip ir Vokiečių ordino. Kariuomenės pagrindą sudarė bajorai raiteliai. Kiekvienas jų turėjo atsivesti sau pavaldžių valstiečių ir tarnų pėstininkų būrį. Nuo XVI a. į kariuomenę buvo šaukiami visi vyrai, turintys žemės. Neturtingieji į kariuomenę stoti neprivalėjo, bet turėjo mokėti specialų mokestį, hiberną arba kvartą.

Visuotinio šaukimo bajorų surinkimai, per kuriuos buvo tikrinama, kaip pašauktinė kariuomenė pasirengusi karo veiksmams, kiek ir kaip ginkluotų karių atvyksta šaukimo metu ar karo atveju XVI–XVII a. buvo rengiami kasmet, nuo Liublino unijos, seimo nutarimu – kas dvejus metus, vėliau – tik kilus pavojui. Pašauktinės kariuomenės surinkimai ir pavietuose į patikrinimus atvykusius bajorus, jų palydovus ir karinę ekipuotę apžiūrėdavo vaivada ir kaštelionas (pilininkas), kitose – apskrities maršalka ir kaštelionas arba kiti paskirti pareigūnai.

Šiokią tokią autonomiją tiek Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenėje, tiek po Liublino unijos bendroje Abiejų Tautų Respublikos kariuomenėje turėjo Ukrainos kazokai ir totoriai, kurių daliniai buvo organizuoti pagal šių tautų tradicijas. Ypač po pergalingo mūšio jų daliniai dažnai pasitraukdavo su karo grobiu ir tai sužlugdydavo tolesnius priešo persekiojimo planus.

Pavojaus akivaizdoje vaivados ar kašteliono įsakymu pavieto bajorai įstatymų nustatyta tvarka su savo žirgais ir ginkluote susirinkdavo iš anksto sutartoje vietoje ir vykdavo į mūšio lauką. Dažnai jiems tekdavo į mūšį stoti tiesiai iš žygio. Patyrusių vadų vadovaujama armija pasižymėjo manevringumu ir gebėjimu išnaudoti priešams nepalankias sąlygas, o tai nulėmė daugelį pergalių. Tačiau nuo XVII–XVIII a. bajorai ėmė vengti karo tarnybos, o juos pakeitusių samdinių finansavimas buvo nepakankamas.

Lietuvos Statutuose buvo nustatyta bajorų karinė žemės tarnyba. Svarbus teisės šaltinis buvo valdovų, seimų ir etmonų leidžiami karo artikulai, teisine prigimtimi artimi šiuolaikiniams drausmės statutams, antikos ir amžininkų teoriniai darbai. Daugelis Lietuvos karo vadų buvo baigę mokslus Europoje ir perėmę pažangiausią karybos patirtį. Be to, veikė ir savos Karo mokyklos. Nuo XVIII a. Lietuvos kariuomenės svetimšalių autoramento dalinių mokymas vyko pagal kitose valstybėse leidžiamus reguliaminus, XVIII a. antroje pusėje, ypač nuo 1775 m. jie pradėti leisti ir Abiejų Tautų Respublikoje. Iš pradžių reguliaminai buvo skirti svetimšalių autoramentų daliniams, nuo 1786 – ir tautinei kavalerijai.

Kariuomenės surašymas 1528 m.

Iki 1528 m. egzistavo vadinamieji etmono registrai – į karo stovyklą atvykstantys kariai bajorai užsirašydavo į karvedžio raštininko sąrašus. 1528 m. kariuomenės surašymas – jau valstybės biurokratijos veiklos rezultatas, paremtas visuotinio valstybės surašymo duomenimis Lietuvos Metrikoje. Juos apibendrinus LDK valdovo kanceliarijoje pagal bajorijos valdomos žemės ir žmonių tarnybų kiekį buvo nustatyta kiekvieno bajoro rengimosi į karą arba siunčiamų karių skaičiaus norma. Istoriografijoje vartojama kariuomenės surašymo data 1528 m. nėra tiksli, nes visuotinis valstybės surašymas vyko po seimo nutarimo, priimto 1528 m. gegužės 31 d. Bajorų kariuomenės sąrašai galėjo atsirasti tik 1529 m. pradžioje, apie vasario mėn. Šį surašymą atliko krašto ir kanceliarijos pareigūnai: krašto raštininkas, iždininkas Michailas Bogušas Bohovitinovičius, raštininkai Sidoras Vasilevičius Kopotis ir Ivanas Ostafjevičius Gornostajus.

Kariuomenės pareigūnai

• Lietuvos didysis etmonas – vyriausias karo vadas karo metu ir svarbiausiose karinėse kampanijose. Iš pradžių vadovavo šauktinių kariuomenei, vėliau – samdytai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei.
• Lietuvos lauko etmonas– Didžiojo etmono pavaduotojas ir aukščiausias vadas karo mūšio lauke. Pagrindinė lauko etmono funkcija buvo vadovauti kariuomenės daliniams, saugantiems rytines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienas.
• Regimentorius – etmono pavaduotojas arba karaliaus paskirtas kariuomenės žygio vadas.
• Vaivada – aukščiausias valstybinės valdžios pareigūnas vaivadijoje ir vaivadijos bajorų vadas, taip pat vaivadijos bajorų pašauktinių kariuomenės vadas. Jam prilygintas buvo ir Žemaitijos seniūnas, atlikdavęs lauko etmono funkcijas saugant Žemaitijos sienas
• Lietuvos lauko raštininkas – atsakingas už kariuomenės administravimą, armijos materialinį aprūpinimą.
• Kaštelionas arba pilininkas – aukščiausias karinės valdžios pareigūnas vaivadijoje ir pavieto bajorų vadas, taip pat pavieto bajorų pašauktinių kariuomenės vadas.
• Lietuvos didysis sargybinis – generalinio štabo narys, atsakingas už kariuomenės judėjimą žygio metu ir stovyklas.
• Lietuvos didysis vėliavininkas – vienas iš pagrindinių kariuomenės žygio organizatorių.
• Ceigmeisteris (vok. Zeugmeister) – aukščiausias krašto artilerijos karininkas XVI–XVIII a
• Didysis vaiskis – kašteliono pavaduotojas karo reikalams.
• Vėliavininkas (karužis) – Kašteliono padėjėjas. Į jo pareigas įėjo šauktinių dalinio parengimas visuotinio šaukimo metu ir dalinio atvedimas į kašteliono nurodytą vietą.
• Lietuvos didysis žirgininkas, atsakingas už žirgų treniravimą ir parengimą karui.
• Lauko gurguolininkas arba stovyklininkas, atsakingas už karo stovyklos įrengimą ir apsaugą karo žygyje.
• Lietuvos didysis ginklininkas – atsakingas už kariuomenės aprūpinimą ekipuote.
• Ceigvartas (vok. Zeugwart) artilerijos arsenalo karininkas.

Pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės karinis laipsnis XVI a. buvo rotmistras, vadovavęs samdinių algininkų kuopai. Po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės reformos 1764–1788 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje jau buvo 3 grupės karininkų: jaunesnieji, štabo ir vyresnieji, generolai. 1776 m. suvaržytos etmonų valdžios galios

LDK ir ATR karinių pajėgų santykiai

Abiejų Tautų Respubliką sudarančių valstybių kariuomenės gynė savo valstybių teritorijas ir neturėjo jokių teisių kitos Abiejų Tautų Respubliką sudarančios valstybės teritorijoje. Taip pat ir abu didieji etmonai neturėjo jokių galių kitos valstybės kariuomenėms. Tačiau imtis bendrų karinių veiksmų abiem kariuomenėms galėjo įsakyti karalius. Bendro karinio žygio metu paprastai kariuomenei vadovaudavo tas didysis etmonas, kurio teritorijoje žygis vykdavo.

Kariuomenės rūšys

Pėstininkai, raiteliai ir lankininkai

Klasikinės LDK kariuomenės rūšys, kurios iš pradžių buvo taktiniu požiūriu neorganizuotos, o laikui bėgant įgijo vis daugiau šiuolaikinių taktinės grupuotės principų.

Artilerija

Artilerija pradėta aktyviau naudoti nuo XIV a. pabaigos – dar per Vytauto ir Jogailos tarpusavio kovas, karus prieš kryžiuočius.

Iki XV a. pradžios paraku šaudantys pabūklai naudoti pilių gynybai ir jų puolimui, lauko kautynėse.

XVI a. viduryje vien Lietuvos didysis kunigaikštis (be didikų ir miestų) disponavo mažiausiai 364 pabūklais, iš kurių daugiau kaip pusė sudarė naujoviškos koliubrinos tipo patrankos (pirmosios į Lietuvą įvežtos iš Lenkijos, vėliau dalis pabūklų gaminta nuo 1551 m. veikusioje Vilniaus patrankų liejykloje).

Laivynas

Abiejų Tautų Respublikos karinio laivyno įkūrėju laikomas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, 1568 m. kovo 24 d. įsteigęs vieną pirmųjų Europoje admiralitetų – Jūrų komisiją (lenk. Komisję Morską).

LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus sukurta ir vadovaujama flotilė 1609 m. prie Salacgryvos nugalėjo švedų eskadrą.

1625 m. karalius sukūrė Karališkųjų laivų komisiją (lenk. Komisja Okrętów Królewskich). Po poros metų Seimas skyrė pakankamai lėšų ir buvo sukurtas reguliarus karo laivynas, kuris sėkmingai kovėsi su švedais 1627 m. Olyvos mūšyje.

Tačiau po Stumsdorfo paliaubų 1635 m. dėl netoliaregiškos Abiejų Tautų Respublikos vadovybės jūrų politikos laivynas buvo panaikintas. Nesugebėjusi sukurti stipriaus karo laivyno Abiejų Tautų Respublika buvo išstumta iš kovos dėl hegemonijos Baltijos jūroje, o tai ilgainiui prisidėjo prie valstybės sunykimo.

Lietuvių karo žygiai XIII a

Per pirmuosius du XIII a. dešimtmečius pasireiškė didelis lietuvių karinis aktyvumas. Mindaugo atėjimo į valdžią išvakarėse, jis gerokai sumažėjo, matyt, vyko gana ilgos kovos dėl valdžios, kurios pasibaigė Mindaugo pergale. 1226 m. 7000 lietuvių kariuomenė įsiveržė į Naugardo žemę. Įvykusio susidūrimo metu žuvo 2000 lietuvių. Laurentijaus metraštyje pažymėta, kad „lietuvių kariuomenė buvo nepaprastai didelė, tokios nuo pat pasaulio pradžios nėra buvusios“.

Pirmasis Mindaugo valdymo dešimtmetis vėl pasižymėjo dideliu aktyvumu, o antrajame jis vėl sumažėjo, nes šiame dešimtmetyje vyko vidaus karas tarp Mindaugo ir Tautvilo, reikėjo likviduoti jo padarinius. Paskutiniaisiais Mindaugo valdymo metais karinis aktyvumas vėl išaugo, bet jį sumažino neramumai, vykę po jo mirties. Traidenio ir vėlesniais laikais karo žygių intensyvumas vėl buvo toks pat, kaip ir XIII a. pradžioje.

Lietuvių karo žygiai XIV a

Karinis aktyvumas vėl sumažėjo XIV a. 2-ajame dešimtmetyje (žinomi 5 žygiai), kai vyko kovos dėl valdžios tarp Gedimino ir jo varžovų, bet vėl išaugo 3-iajame dešimtmetyje (17 žygių) Gediminui įsitvirtinus valdžioje. Tolesnį žygių intensyvumą, matyt, jau nemaža dalimi lėmė kovų su kryžiuočiais aktualijos (4-ajame dešimtmetyje jis sumažėjo iki 4 žygių, o 5-ajame išaugo iki 11 žygių). Šie karo žygiai labiausiai buvo susiję su karo su kryžiuočiais poreikiais. Net ekspansija į Rytus, apie kurią išliko labai nedaug žinių, buvo nulemta poreikio susirasti Rusioje papildomų jėgų kovai su kryžiuočiais.

Svarbiausi mūšiai

• 1260 m. liepos 13 d. – Durbės mūšis

Žemaičiai ir kuršiai sumušė kryžiuočius. Žuvo Livonijos žemės magistras Burchardas Hornhausenas, Prūsijos žemės maršalas Botelis ir 150 riterių.

• 1348 m. vasario 2 d. – Strėvos mūšis

Vokiečių ordinas įveikė Lietuvos kariuomenę. Žuvo Mantvydas ir Narimantas Gediminaitis.

• 1362 m. ruduo – Mėlynųjų Vandenų mūšis

Algirdo vadovaujama Lietuvos kariuomenė sumušė totorius ir užėmė Podolę bei Kijevą.

• 1399 m. rugpjūčio 12 d. – Vorsklos mūšis

Totoriai sutriuškino Vytauto vadovaujamą Lietuvos ir sąjungininkų kariuomenę.

• 1410 m. liepos 15 d. – Žalgirio mūšis

Vytauto vadovaujama Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė sumušė Vokiečių ordino kariuomenę. Vokiečių ordino galybės pabaiga.

• 1500 m. liepos 14 d. – Vedrošos mūšis

Lietuvos kariuomenę sumušė Rusijos kariuomenė. Į nelaisvę paimtas kariuomenės vadas Konstantinas Ostrogiškis.

• 1506 m. rugpjūčio 6 d. – Klecko mūšis

Lietuvos kariuomenė sumušė į Lietuvos gilumą įsiveržusią Krymo totorių kariuomenę. LDK pajėgoms vadovavo Mykolas Glinskis.

• 1512 m. balandžio 28 d. – Lopušnos mūšis

Lietuvos didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio ir Lenkijos didžiojo etmono Mikalojaus Kameneckio pajėgos sumušė Perekopo (Krymo) totorių chano Mengli-Girėjaus kariuomenę.

• 1514 m. rugsėjo 8 d. – Oršos mūšis

Konstantino Ostrogiškio vadovaujama Lietuvos kariuomenė sutriuškino Maskvos kariuomenę, vadovaujamą Ivano Čeliadnino.

• 1605 m. rugsėjo 27 d. – Salaspilio mūšis

Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius su nedidele 3800 karių kariuomene nugalėjo 14 000 švedų armiją ir nutraukė Rygos apgultį.